V.Landsbergis. Vieni sveikina, kiti spiria

Jonas Mekas vėl Lietuvoje. Lapkričio 4 d. atidaromas jo vardo vizualiųjų menų centras, kol kas laikinose patalpose. Jono Meko sukaupta Antologinio filmų archyvo ir kito pasauly garsaus lietuvio Jurgio Mačiūno darbų kolekcija jau Vilniuje. Prezidentas Valdas Adamkus suteikė išeivijoje gyvenančiam tarptautinio garso menininkui ir nepaprastam lietuvių poetui gimtosios šalies pilietybę. Daugelis žmonių, ypač kultūros darbininkų ir Vilniaus mylėtojų, visu tuo nuoširdžiai džiaugiasi. Valdininkai – ne visi.

Dalykas tas, kad Jono Meko (ir Jurgio Mačiūno) vizualiųjų menų centras turėtų įsikurti, jei kokios, naujame Gugenheimo – Ermitažo muziejuje su kintamų parodų galerija erdvėje prie Baltojo tilto. Jei taip įvyktų, Vilnius gali tapti didelio Europos regiono moderniojo meno centru ir draugiškų bei nemažus pinigus paliekančių svečių traukos vieta. Tačiau dabartinė Vilniaus valdžia, tai yra, savivaldybės tarybą kontroliuojanti Keturių koalicija „darysianti viską“, kad to nebūtų. Šią kryptį nūnai išdėstė vadovas Algirdas Paleckis. Jono Meko atvykimo ir laikinojo centro atidarymo proga - visai normalus lietuviškai lenkiškas spyris. Mat už kultūros politiką sostinėje atsako ir vietiniai lenkai, tegul susimąsto.

A.Paleckis yra plataus akiračio kultūrininkas, jis žino, kas kaip vertinama „pasaulyje“ ir kas būna kitose trečiojo pasaulio šalyse, kai ten įvyksta Gugenheimo – Ermitažo kultūrinė „ekspansija“.

Tai finansinės machinacijos ir nežinomi, nes galimybių studija dar tik rengiama, tačiau A.Paleckiui iš anksto žinomi netikslingi įsipareigojimai. Jie „mums“ nepriimtini. Mes, tai yra, A.Paleckio ir J.Imbraso miestas Vilnius, nustatome, kad įgyvendinta šio muziejaus idėja „mūsų“ kultūrai „mažai ką duotų“.

Šienas tas Ermitažas plius Gugenheimas, „načialstva“ geriau žino.