Kadangi rinkėjas, kaip ir pirkėjas, visuomet teisus, verta susimąstyti, kodėl vieni valstybės vyrai, užėmę aukštas pareigas, sugeba įrodyti visuomenei, kad geba dirbti gerai, ir nenuvilia bėgant metams (tokių, beje, apgailėtina mažuma), o kiti – greitai prisidirba tiek, kad turi užleisti šiltą kėdę.
Tikri vyrai neatsistatydina
Tokiam „netikėliui“ tradiciškai lieka kelios galimybės: Muštis į krutinę, neigti kaltę, įvardinti sąmokslo užsakovus ir vykdytojus ir reikalauti teisingumo. Tokių tarp Lietuvos politikų apstu. Žymiausi „amžinieji nekaltieji“ – Rolandas Paksas, Artūras Zuokas ir Viktoras Uspaskichas. Šiems politikams fantazijos, beporinant savo tiesas ir visur įžvelgiant oponentų „sąmokslus“, pavydėti galėtų net ir Hario Poterio autorė.
Kita galima išeitis susitepusiam politikui – prisipažinti suklydus, atgailauti ir pasižadėti, kad daugiau tai nepasikartos. Nors neabejoju, kad tokių per beveik 18 Nepriklausomybės metų turėjo būti, bet kiek besukau galvą, neprisiminiau nei vieno.
Trečioji opcija – dingti iš visuomenės akiračio ir tyliai ramiai tikėtis, kad visa košė išsisrėbs, kvapas išsiduksos, o kelnės išsiplaus. Šito gėrio mes turime apsčiai, visa laimė, kad ne visų klaidas rinkėjai pamiršta, o kartais būna dar smagiau, kad pamiršta ir klaidas, ir patį jų autorių, tad tikėtis šiltos ir gerai matomos vietelės tampa sudėtinga.
Taigi galima drąsiai pasakyti, kad atsistatydinti Lietuvoje yra nemadinga ir nenaudinga. Natūralu, kad kelių ir kaimų erelių krašte prisipažinimas apie savo klaidas ar nesėkmes negali būti gerbtinas. Tikras vyras Lietuvoje neatsiprašo, o jei atsiprašo, tai jis – „lūzeris“. Tad tikras politikas turi dirbti dantis sukandęs, kol nebus išspirtas.
Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė pademonstravo, kad šią tiesą galima įsisavinti pakankamai greitai ir sklandžiai taikyti praktikoje. Todėl dabar Seime turime etikos ir procedūrų komisijos pirmininkę, bet nebeturime komisijos...
Išėjo, bet žadėjo sugrįžti...
Kita vertus, be jokios ironijos reikia pripažinti, kad politiko darbas būtent ir yra siekti vis „šiltesnės“, t.y. vis labiau matomos vietos, siekiant kuo geriau realizuoti savo interesus, rėmėjų poreikius ir programines nuostatas.
Sunku būtų ginčytis, kad G.Kirkilas vienas iš geriausių politikos strategų Lietuvoje. Puikiai išnaudodamas žmonių silpnybes, nekantrumą, nenuoseklumą ir net sentimentus, jis lėtai ir nuosekliai strategavo, kaip kilti karjeros laiptais. Tuo tarpu jau kelios savaitės, kai vis koks apžvalgininkas suskumba papranašauti, kad premjeras gali trauktis iš pareigų.
Prezidento kėdės miražai
Logiškai mąstant, padarius tokį įdirbį ir subūrus puikią komandą, nuosekliai kitas premjero tikslas turėtų būti įsitvirtinimas S.Daukanto aikštėje. Tokie gandai pasirodė jau senokai ir iki šio rudens G.Kirkilas niekam neleido suabejoti, kad išvysime jį tarp kandidatų į prezidentus per būsimus rinkimus. Žinoma, pulti pačiam apie tai pasakotis būtų visai ne premjero stilius. Greičiau priešingai, jis linkęs naudoti taktiką: „nelabai aš čia ir noriu, na bet, kad jau prašote, tebūnie“. Ji sėkmingai suveikė (žinoma, ne be papildomo įdirbio) tampant premjeru ir Socialdemokratų partijos pirmininku.
Vis dėlto yra du ne iki galo aiškūs dalykai. Pirma, kol kas nežinia, kas dar gali kandidatuoti į šią patrauklią (net turint omeny ambicingam politikui siaurokus įgaliojimus) tautos išrinktojo kėdę. Tikėtina, kad stipraus komkurento atsiradimas gali lemti G.Kirkilo apsisprendimą nedalyvauti, jei bus plika akimi matyti, kad kova pasmerkta pralaimėjimui.
Antras klausimas – nepaaiškinamos ir geram politikui nebūdingos irzlios rudeninės premjero nuotaikos tikrosios priežastys.
Taigi - dėl galimų kandidatų. Vis dėlto neatmestina galimybė, kad juose dalyvautų ir prezidentas V.Adamkus, kuris dar turi daug nebaigtų darbų (nebent kas nors kitaip nei paraidžiui išaiškintų Konstituciją). Niekas nenustebtų, jei „pasikelti“ titulą iš kunigaikštienės labai stengtųsi ir Kazimira Prunskienė. Nebūtų keista, jei laimę darkart sugalvotų bandyti Vilija Blinkevičiūtė (tik jau dabar baisu, kad bežiūrint į jos ašaras, pensininkai išpirks visas validolio atsargas). Rinkimai be staigmenos būtų labai nerimti, todėl galima spėlioti, ar jau šiuose rinkimuose laimę mėgintų ambicingieji Vygaudas Ušackas ir Egidijus Kūris. Na ir, žinoma, tamsiuoju arkliuku labai simboliškai galėtų tapti žmogus, turintis juodą kovos menų diržą - Dalia Grybauskaitė.
Taigi konkurencija gali būti net labai rimta. O premjeras šį rudenį akivaizdžiai suirzęs taip, kad dažnai net nesugeba to nuslėpti nuo žurnalistų. Puikiai įvaldęs bendravimo su visuomenės informavimo priemonių atstovais įgūdžius ir viešuosius ryšius, G.Kirkilas paskutiniu metu yra tarsi savo paties šešėlis – atsainumas, šiurkštus tonas, netgi blaškymasis (paskutinis pavyzdys – dėl gyventojų pajamų mokesčio tarifo).
Būtent čia slypi šio politikos sezono viktorinos pagrindinis klausimas – dėl ko irzta premjeras arba kas vyksta ne pagal planą? Arba ne pagal Planą.
Planas A ar planas B?
Bet kokiu atveju tenka konstatuoti, kad premjeras nesugebėjo pasinaudoti puikia galimybe pasireklamuoti augančio darbo užmokesčio fone ir netgi priešingai – visuomenės pasitikėjimas juo sumažėjo. Esant tokiai situacijai, kalbėti apie pirmalaikius rinkimus būtų rizikinga – auganti infliacija galėtų būti puikus oponentų rinkimų kampanijos arkliukas.
Beje, ir pozicijos pačios partijos viduje nėra dar tiek įtvirtintos, kad negalėtų būtų pajudintos tegu ir besiilsinčio Algirdo Mykolo Brazausko plačių pečių. Visiškai neaišku, kaip baigsis Viktoro Uspaskicho šou su Lietuvos teisėsauga ir kokią tai turės įtaką rinkėjų balsams. Tad priešlaikiniai rinkimai panašūs į žaidimą su ugnimi.
Tai kodėl premjeras elgiasi kaip įžeidi princesė? O gal verta pamąstyti apie viešųjų ryšių triuką, kai paskleidžiamas gandas vien tam, kad galima būtų pamatyti galimą reakciją. Sąjungininkų, kurie vieni lauke – kol kas toli gražu ne kariai, ir oponentų, kurie nėra tikri, ar rastų tinkamų bendražygių ateiti į valdžią. Taip vieniems stokojant jėgų, o kitiems ryžto, dabartinis premjeras gali dar ilgai rodyti savo kaprizus. Tiesa, tik tiek ilgai, kiek jie nepradės kenkti jo asmeniniams reitingams (o kaip rodo pastarosios apklausos, jau pradėjo), o kartu – ir partijos populiarumui. Bet gali juk egzistuoti ir planas B. G.Kirkilas turėtų neblogai prisiminti Gedimino Vagnoriaus ir konservatorių partijos likimą, jai nepavykus neskausmingai susidoroti su Rusijos kriės padariniais šalies ūkiui. Tai gal ekonomikos perkaitimo ir į viršų švilpiančios infliacijos akivaizdoje socdemai turi jaukų planelį nuslinkti į opoziciją ir perleisti garbingą valdžios vairą jau ne kartą diržus tautai veržusiems dešiniesiems? O ką, Kubiliui juk ne pirmas kartas... Tauta suveržtų diržų, kaip žinoma, nemėgsta, tai prasėdėjus krizę pavėsyje, žiūrėk, ir pavyks vėl išjoti ant balto arklio.
Bet kokiu atveju, kas jau kas, o senas nomenklatūros vilkas G.Kirkilas gerai žino, atiduoti premjero postą galima tik vienu atveju: jei žinai, kad greitai sustiprinsi savo pozicijas ir jį susigrąžinsi. Priešingu atveju tai būtų politinis diletantizmas, o premjeras nelabai panašus į linkusį rizikuoti be reikalo.