Kremlius patvirtino tokią informaciją, tačiau Rusijos saugumo tarnybos atsisakė ją komentuoti. Taigi buvo manoma, kad V. Putinas šią pavojingą kelionę paskutinę valandą atšauks.

Šiaip jau ji buvo ruošiama seniai. Daugybė nepatogių aplinkybių vis sutrukdydavo paspausti ranką Mahmoudui Ahmedinejadui jo paties tėvynėje. Tiesa, jie tai darė Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos valstybių susitikime Biškeke rugpjūčio 16 d. Visą laiką Maskvai teko laviruoti tarp draugystės su Teheranu ir radikalios Vašingtono pozicijos Irano branduolinės programos atžvilgiu, tarp naudingo kontrakto statant Bušero jėgainę ir nuolatinių Jungtinių Tautų svarstymų.

Londono „The Guardian“ pastebi, kad V. Putino kantrybė trūko po Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice ir gynybos ministro Roberto Gateso derybų Maskvoje. Maskvos ir Vašingtono pozicijos nesuartėjo nė vienu derybų klausimu. V. Putinas kritikavo Amerikos planus Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, kurios esą apsaugotų nuo galimo smūgio iš Irano ar Šiaurės Korėjos.

Jis pagrasino, kad pasitrauks iš vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės apribojimo sutarties, jei Vašingtonas ir toliau puoselės planus savo raketas ir radarus dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje. Taip Maskva įšaldė savo dalyvavimą įprastinės ginkluotės Europoje mažinimo sutartyje.

Dėl Irano taip pat nebuvo pasiekta jokio susitarimo. V. Putinas dar sykį pakartojo, kad nėra jokių priežasčių sustiprinti sankcijas Iranui dėl jo vykdomos branduolinės programos.

Taigi svečiai iš užjūrio į Maskvą buvo atvykę tikrai netinkamu laiku. V. Putinas prieš savo kelionę į Teheraną niekaip negalėjo pritarti Vašingtonui, kuris rengiasi ne tik griežtesnėms sankcijoms, bet ir smogti smūgį nesukalbamam Irano režimui.

Tą pasipriešinimą dar sustiprino labai jau neatsakingas C. Rice surengtas susitikimas Maskvoje su Rusijos žmogaus teisių judėjimo aktyvistais ir pažadas juos užtarti tarptautinėse organizacijose. Nuvykti į privačiame bute įrengtą vadinamųjų disidentų irštvą – tai antausis Kremliui ir asmeniškai V. Putinui.

Žodžiu, dar vienas Maskvos ir Vašingtono nesusikalbėjimas pastūmėjo V. Putiną šiai rizikingai kelionei į Teheraną. Formaliai šios kelionės dingstis kita – dalyvauti penkių Kaspijos jūros valstybių aukščiausiojo lygio susitikime. Rusija, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Kazachstanas ir Iranas tarsis dėl regioninio bendradarbiavimo, jūros išteklių pasidalijimo, energetikos. Teherane numatoma pasirašyti Kaspijos jūros statuso sutartis.

Teheranas nėra gausiai lankomas užsienio politikų. Pats Irano prezidentas dažnesnis svečias užsienio šalyse. Neseniai jis aplankė tiek Vašingtoną ir Niujorką, tiek Maskvą ir Minską. Teherane dažnesni svečiai nebent Rusijos Dūmos deputatai.

Štai kodėl neoficialų V. Putino vizitą galima vadinti istoriniu. Jis čia pirmas iš Kremliaus šeimininkų po to, kai 1943 m. čia susitiko Josifas Stalinas, Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas. V. Putinas aplenkė ir bet kurį iš Didžiojo aštuoneto šalių lyderių. Po 1979 m. islamo revoliucijos Irane į šią šalį kojos nebuvo įkėlęs nė vienas aukšto rango Vakarų politikas.

Bet grįžkime prie paslaptingos žinios apie rengiamą pasikėsinimą. 2000 m. V. Putiną išrinkus prezidentu dukart buvo pranešta apie rengiamus pasikėsinimus į jį. Per tų metų rugpjūtį Jaltoje vykusias derybas tokius įtarimus paskelbė Ukrainos specialiosios tarnybos. Įtarimai paskelbti ir kitais metais per vizitą Baku.

Abu pasikėsinimai buvo siejami su neramiu musulmonų regionu – Čečėnija, nes dar būdamas ministru pirmininku V. Putinas nusiuntė federalinę kariuomenę į Kaukazą. Laikraščio „Kommersant“ duomenimis, tokių bandymų galima suskaičiuoti devynis...

Dabartiniai perspėjimai – tai daugiau viešųjų ryšių akcija. Maskva mano, kad šitaip Rusijos ir Irano priešai daro abiem šalims psichologinį spaudimą. Laikraštis „The Guardian“ galimą pasikėsinimą sieja su nauja politine situacija Rusijos viduje.

„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.