„Istorija yra gyvenimo mokytoja“, – romėnų politiko ir filosofo Cicerono žodžius primena mums „Viasat History“. Primena ne tik šis kanalas. Praėjusį mėnesį pora anglakalbių spaudos leidinių nutarė prisiminti savo senas publikacijas. Abi jos – apie žmogų, 1889 m. gimusį nedideliame Austrijos Braunau miestelyje. Galbūt publikacijų kartojimą šiek tiek lėmė aplinkybė, kad, pasirodo, 1938 m. rudenį jis buvo išrinktas Amerikos žurnalo „Times“ metų žmogumi.
Pirmoji pusė – 1939 m. sausį žurnale „Times“ publikuotas straipsnis „1938 m. „Metų žmogus“: Adolfas Hitleris“
„Vokiečių tautos fiureris, Vokietijos armijos, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų vadas, Trečiojo reicho kancleris A. Hitleris raško savo ambicingos, nesutaikomos ir negailestingos užsienio politikos vaisius. Tą politiką jis vykdė pastaruosius penkerius su puse metų. Jis atsisakė Versalio sutarties įsipareigojimų. Jis vėl apginklavo Vokietiją iki dantų. Arba beveik iki dantų. Jis pavogė Austriją pasibaisėjusio ir veikiausiai bejėgio pasaulio akivaizdoje. Fašizmas atvirai įsikišo į Ispanijos reikalus.
Nacistų spaudžiamas, buvo priverstas atsistatydinti Suomijos užsienio reikalų ministras. Visi šie įvykiai sukėlė šoką tautoms, kurios viso labo prieš 20 m. nugalėjo Vokietiją karo lauke. Dar labiau pasaulį išgąsdino negailestingi ir metodiški nacistų veiksmai, kuriais A. Hitleris, nė kraujo nepraliejęs, padarė Čekoslovakiją Vokietijos satelite. Nedidelės kaimyninės šalys bijo sukelti jo nepasitenkinimą. Visoje Rytų Europoje po Miuncheno išryškėjo polinkis į didesnį autoritarizmą ir laisvės varžymą.
Daugelis kitų tarptautinės politikos personažų 1938 m. pabaigoje neatrodė tokie reikšmingi. Britų ministro pirmininko Arthuro Nevillio Chamberlaino skelbtas šūkis „garbinga taika“ dabartiniam pasauliui tinka mažiau nei bet kada. Po Prancūzijos ministro pirmininko liberalo Edouardo Daladier vizito į A. Hitlerio Miuncheno rezidenciją 1938 m. rugsėjo 29 d., kai Anglija, Prancūzija, Italija ir Vokietija perbraižė Europos žemėlapį, daugeliui prancūzų ėmė atrodyti, kad jie gyvena antrarūšėje valstybėje. Italijos diktatorius Benito Mussolini buvo tik jaunesnysis partneris kompanijoje „A. Hitleris & B. Mussolini incorporated“. Tarptautinę areną paliko 20 m. protingiausiu mažos Europos valstybės vadovu laikytas Čekoslovakijos lyderis Edvardas Benešas, kuris iš šalies buvo išvytas po to, kai Vokietija pasiglemžė Čekoslovakiją. Amerikos politikoje 1938 m. nebuvo vieno kurio politiko metai.
Atrodė, kad prieš mus buvusi karta ima keisti Vakarų civilizaciją ir įveikti siautėjančią barbarybę. Bet Rusijos komunistinė revoliucija davė pradžią klasinei kovai. A. Hitleris prie jos pridėjo rasinį karą. Iki 1938 m. daugybė šių dviejų barbarybių apraiškų atvedė prie padėties, dėl kurios žmonės artimiausiu metu turbūt pralies daug kraujo. Kalbama apie civilizuotos laisvės ir barbariško autoritarizmo priešpriešą.
Už šias tragedijas atsakingas uždaras, neišraiškingas ir asketiškas iš Austrijos kilęs 49 m. žmogus su ūsais, panašiais į Charlie Chaplino. Smulkaus austrų muitinės tarnautojo sūnus A. Hitleris augo per daug lepinamas pernelyg rūpestingos motinos. Nesugebėjęs išlaikyti egzaminų net iš paprasčiausių mokymosi dalykų, jis taip ir liko neišsimokslinęs, be profesijos, ir tai turėjo jį pasmerkti nesėkmingam gyvenimui.
Švytinčios ir kosmopolitinės Vienos jis nekentė dėl semitizmo; jam labiau patiko vienodas Miunchenas, tapęs jo namais po 1912 m. Jo politinė karjera prasidėjo 1919 m., kai A. Hitleris tapo septintu nykštukinės Vokietijos darbo partijos nariu. Atradęs savyje oratoriaus talentą, jis greitai tapo lyderiu, pakeitė partijos pavadinimą į Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos ir parašė antisemitinę, antidemokratišką ir autoritarinę programą. Nuo 1928 m. nacionalsocialistai visą laiką stiprėjo. Per 1928 m. rinkimus į Reichstagą partija surinko 809 tūkst. balsų, po 2 m. už ją balsavo beveik 6,5 mln. vokiečių, o 1932 m. nacionalsocialistai gavo gerokai daugiau nei 13 mln. balsų.
Šiam demagogiškam ir nekultūringam judėjimui kilti padėjo nesubrendusios vokiečių tautos noras turėti stiprų, sumanų lyderį. Demokratija Vokietijoje nuo pat pradžių buvo pažymėta karinio pralaimėjimo ženklu. Būtent Respublika pasirašė žeminančią Versalio sutartį. A. Hitlerio diktatūra pasižymėjo energija ir stebinamu planavimu. Beveik 2 tūkst. kilometrų automobilių kelių, nebrangus socialinis draudimas, grandioziniai planai perstatyti Vokietijos miestus – tai vokiečiams sukėlė pasididžiavimo jausmą.
Bet tai, ką A. Hitleris ir jo kompanija darė su tauta, kėlė civilizuotam pasauliui siaubą. Dingo pilietinės teisės ir laisvės. Būti opozicija nacistiniam režimui pasidarė tiesiog savižudiška. 700 tūkst. žydų fiziškai kankino, atimdavo būstą ir turtą, neleisdavo užsidirbti gyvenimui. Nukentėjo ne tik žydai, todėl didėjo pabėgėlių srautas iš Vokietijos. Vokietija tapo uniformuota nacija, žygiuojančia pagal A. Hitlerio muziką. Vokietijos armija tapo baimę keliančia mašina, kurią galima įveikti tik sąjungininkų armijų pajėgomis.
O kol kas, pagal kai kuriuos duomenis, A. Hitlerio vardą turi 1113 gatvių ir aikščių, per 1938 m. jis pasakė beveik šimtą kalbų, aplankė 11 operos festivalių ir pardavė Vokietijoje 900 tūkst. „Mein Kampf“ egzempliorių. Bet diktatūra nenuspėjama. Niekas negali pasakyti, ar aseksualus, neramus, instinktais besivadovaujantis A. Hitleris gali ramiai mėgautis ramybe savo viloje Alpių kalnuose. Nėra garantijų, kad nuskurdusios šalys nusiramins, gavusios iš turtingųjų tai, ko joms reikia. Tie, kas sekė paskutinių metų įvykius, beveik neabejoja, kad „Metų žmogus – 1938“ ir 1939 m. gali paversti įsimintinais“.
Antroji pusė – 1923 m. „The Guardian“ straipsnis „Mūsų šalyje nebus vietos užsieniečiams, mums nereikalingi parazitai“, kurioje pateikiami A. Hitlerio atsakymai į vokiečių kilmės amerikiečių poeto, rašytojo ir publicisto George‘o Sylvesterio Vierecko klausimus
„Kai stosiu prie Vokietijos vairo, nustosiu mokėti duoklę užsienio valstybėms ir baigsiu su bolševizmu šalies viduje. Versalio taika ir bolševizmas – dvi vieno drakono galvos. Turime nukirsti jas abi“, – A. Hitleris vienu mauku ištuštino puodelį, tarsi ten būtų buvusi ne arbata, bet bolševikų kraujas. Su juo mes susitikome ne partijos būtinėje Miunchene, bet privačiame bute. Kalbėjomės apie Vokietijos likimą. Paklausiau, kodėl jie pasivadino nacionalsocialistais, juk partijos programa visiškai neatitinka socializmo idėjų.
„Socializmas, – padėdamas puodelį nedelsdamas atrėmė jis, – tai mokymas apie tai, kaip reikia rūpintis visuotine gerove. Komunizmas, kaip ir marksizmas, nėra socializmas. Marksistai pavogė šią sąvoką ir iškreipė jos esmę. Socializmas – tai sena vokiška arijų tradicija. Mūsų protėviai bendrai valdė žemę ir rūpinosi visų gerove. Be to, socializmas, kitaip nei marksizmas, neneigia privačios nuosavybės. Jis taip pat pripažįsta asmenybės ir patriotizmo reikšmę. Galėjome pasivadinti liberalų partija, bet pasirinkome kitą pavadinimą – nacionalsocialistai. Mes nesame internacionalistai. Reikalaujame, kad valstybė vykdytų savo įsipareigojimus gaminančioms klasėms rasinio solidarumo pagrindu. Mums rasė ir valstybė – vienas ir tas pats“.
A. Hitlerio išvaizda ne visai atitinka vokiečio idealą. Tamsūs plaukai byloja apie tai, kad tarp jo protėvių būta Alpių gyventojų. Nacionalsocialistų vado išvaizda keistai kontrastuoja su jo agresyviomis pažiūromis – turbūt nė vienas politinis veikėjas, pasiruošęs perrėžti gerkles oponentams, nebuvo tokių minkštų manierų.
„Mes tikime principu: sveikame kūne – sveika siela, – sako fiureris. – Moralinė ir fizinė sveikata – tai sinonimai. Mes kovojame su griovimo ir išsigimimo jėgomis. Mūsų šalies teritorija nedidelė, todėl, jei norime išgelbėti Vokietiją, mums reikia gyvybiškos erdvės. Privalome plėstis į Rytus, Baltijos jūra privalo tapti germanišku ežeru“. „Negi Vokietija negali atgauti savo pozicijų pasaulyje stiprėdama ekonomiškai, be teritorinės ekspancijos?“ – paklausiau.
A. Hitleris papurtė galvą. „Ekonominis ir karinis imperializmas remiasi jėga. Vokietija negalės plėstis, kol neatgaus to, ką yra praradusi, kol neras savojo „aš“.
Vokietiją užklupo tikra audra – nacionalinė, moralinė ir ūkinė katastrofa. Jos simptomas – jūsų daugiapartinės sistemos amoralumas. Mes norime sukurti didžiąją Vokietiją, vienijančią visas germanų tautas. Vokiečių valstybėje, tokioje, kokią aš matau, nebus vietos svetimšaliams, mums nereikės parazitų – tų, kurie nenori užsiimti vaisingu darbu“.
Venos A. Hitlerio kaktoje grėsmingai išsiplėtė, jo balsas skambėjo vis garsiau ir užpildė kambarį. Pasigirdo beldimas į duris – pasekėjai priminė vadui, kad laikas vykti į mitingą“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).