Minėta mokytoja – iš tų laikų, kai į pedagoginį universitetą plūdo gabūs moksleiviai, nuo vaikystės svajoję tapti mokytojais. Kai į jį nepatekdavo neįstoję kitur. Štai viena pažįstama studijuoti pradinio ugdymo pedagogikos į Vilniaus pedagoginį universitetą įstojo visus mokyklinius egzaminus išlaikiusi vos ketvertams, o už biologiją gavusi „netgi“ penketą. Ar žmogui, 12 klasėje dariusiam elementarias rašybos klaidas, patikėsime savo vaikus?
Žinoma! Kai mokyklos, ypač kaimuose, pabaigs tuštėti, kai seni mokytojai išmirs, ir kai Švietimo ir mokslo ministerija įgyvendins sumanymus – apmokėti mokytojų keliones ir 11 proc. pakelti atlyginimus. Genialu - mokytojai turbūt kaip bičių spiečius į mokyklą supuls.
O tada į Lietuvą sugrįš „mamos mokykla“ – laikai, kai spaudos draudimo laikotarpiu ausdamos ar verpdamos vaikus skaityti, rašyti, skaičiuoti mokė mamos.
Statistikos departamento duomenimis, šių metų antrą ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 1793 Lt. „Į rankas“ pedagogai vidutiniškai gauna 1345 Lt. Vidutis atlyginimas Lietuvoje siekia 1826 Lt (1367 Lt „į rankas"). Tad nenuostabu, kad kostiumėliui nelieka.
Šių pinigų turi pakakti būsto išlaikymui, maistui, pedagogui reikalingoms knygoms, išvykoms su mokiniais, galų gale, popieriui ir kopijavimui. Dalis jų, neapsikentę aptriušusia klase, iš savo lėšų perka dažų.
Šių laikų pedagogas negali kelti balso, statyti vaikų į kampus. Turi sudarinėti pamokų planus, atsakyti už vaikus ekskursijoje, tobulintis seminaruose, vilkti namo krūvas sąsiuvinių, dalyvauti renginiuose, ruošti vaikus olimpiadoms, aiškintis, kas, ką ir kur sumušė, atsakyti už egzaminų rezultatus.
Premjerui bei švietimo ir mokslo ministrei vertėtų nors dieną praleisti mokykloje. Ypač tai praverstų Gediminui Kirkilui – keletą metų studijavusiam Vilniaus pedagoginiame universitete, bandžiusiam tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, vėliau persigalvojusiam ir pasirinkusiam geriau – partinę mokyklą. Bet taip ir nepatyrusiam, ką reiškia per dieną turėti 7 pamokas ir namo parsinešti keliasdešimt sąsiuvinių netaisytų diktantų.
Tačiau kuo dėti mokiniai? Kuo kaltas moksleivis, kad jo mobilusis – keliskart brangesnis nei mokytojo „plyta“, kad naujus batus jam tėvai perka kur kas dažniau, nei tą daro mokytojas. Kuo dėtas moksleivis, kad dėl mokytojo trūkumo jį moko ne to dalyko specialistas. Nekalti ir kaimo vaikai, kurie tenkinasi švietimo sistemos trupiniais – dar neišmirusiais, „pagal paskyrimą“ čia tebedirbančiais mokytojais ir vienu kitu jaunesniu darbą mylinčiu specialistu. Tačiau, kaip guodėsi kitas komentatorius, paguoda yra - Zimbabvėje truputį blogiau. O iš Lietuvos „tamstos mokytojos“ paspruko – šiandien Lietuvos darbo biržoje užregistruota per 1500 laisvų darbo vietų mokytojams (Švietimo ir mokslo ministerijos žiniomis, maždaug 1000). Kam už kelis šimtus eiti mokyti svetimų vaikų, jei 1500-2500 Lt galima uždirbti melžiant karvę.
-------------------------------------------------
Mokytojai švęs ar piketuos?
Šiandien – spalio 5-oji, Tarptautinė mokytojų diena, ir visi Lietuvos mokytojai jau yra apsisprendę, kaip ją tinkamiausia būtų paminėti, - būtent tai ir buvo pagrindinė aistringos internautų diskusijos „Dialogo“ tinklalapyje (www.dialogas.com) tema.
Pigus švietimas – brangūs kalėjimai!
„Ar sėdimais piketais ką nors dar galima pasiekti? Tam laikas jau praėjo ir beliko tik drastiškos priemonės, - įsitikinę komentatorius Mokytojas. - Valstybė ir ministerija taupo pinigus savo jaunosios kartos sąskaita net nesusimąstydami apie pasekmes. Jiems kur kas svarbiau afganistaniečių švietimas nei savo tautos. Vakar nuvežus mokytojų tarifikaciją (metinius valandinius krūvius) patvirtinti Švietimo ir mokslo ministerijai šioji beveik visiems mokytojams juos sumažino, sumažindama valandas papildomajam ugdymui ir kt.
Planuokit, ponai valdininkai, kalėjimus statyt, nes su tokia švietimo politika greitai juose trūks vietos. „Pigus švietimas – brangūs kalėjimai!“ jau tampa Lietuvos šūkiu...“
„Aš tikrai galiu streikuoti nors mėnesį prisirakinęs prie Žakaitienės garažo vartų. Bet spalio 5 tikrai niekur neisiu nuo savo šventinio stalo. Pats neisiu ir savo kolektyvo nesivesiu, - kategoriškai teigia kitas komentatorius. - Šventėme Mokytojų dieną valdant Brežnevui, švęsim ir dabar. Tyčia, žalty Bružai, atimi man šventę? Streikuok su Jesinu ir žemaičiais. Priekyje kolonos tegul eina Troščenka su Vižiniu ir neša tavo šūkį „Kuo blogiau mokytojams – tuo geriau profsąjungai!““
Ir internautas Popierinė švietimo vadyba, nedemonstruojantis aktyvios pozicijos svarstomu klausimu, Mokytojų dieną veikiausiai švęs… „Matau savo mokyklos mokytojus, kolegas direktorius, rajono švietimo klerkus ir „politikus“, visų pakopų profsąjungų narius. Darau išvadą - rimto streiko tikimybė lygi nuliui. Bent jau mūsų rajone: lenkams lieps pagalvoti apie čiabuvių lenkų vaikų likimą, lietuviams - analogiškai apie čionykščių lietuviškų mokyklų misijas, mūsų rusiškos mokyklos beveik merdi... Galimas dalykas, kad valdžiai palaiminus rajono profesinę sąjungą (nežinau, su Bružu jie ar ne su juo) skirs autobusą kur nors – svarbu, kad ne rajone! - važiuoti piketuoti. Vadinasi, teks švęsti.
Rajono valdžia apmokės kokį koncertą (direktorių ir 1-2 mokytojų iš mokyklos dalyvavimas griežtai privalomas), o mokyklos švęs kaip pagonišką šventę krikščionybės viešpatavimo sąlygomis - truputį neoficialiai: vaikų sveikinimas, kavutė su tortu. Su skambučiu po paskutinės pamokos 70 proc. mokytojų išbėgs namo, likusieji gal užsikabins (direktoriaus prašymu - ne mokykloje!). Gerai, kad veiksmas vyks penktadienį.“
Suderinkime šventę ir pilietiškumą
„Mes siūlome įvairias akcijas, - rašo LŠDPS „naujajai bangai“ atstovaujantis Romas. - Tarkim, panevėžiečiams visai patiko siūlymas sodinti medelius. Rokiškėnai sugalvojo kitaip - jie mokyklų languose kabins plakatus, ruoš peticiją, nešios ženkliukus, o vakare žiūrės spektaklį. Šiauliečiai plakatus kabins mokytojų kambariuose, dalins knygų skirtukus. Mažeikiečiai veža kelis autobusus į Vilnių. Svarbu, kad būtų pilietiškumo judesys. Mokytojo darbas yra kūrybingas, pasinaudokim tuo ir dabar.
Mūsų pasiūlymų esmė - suderinti šventę ir pilietiškumą. Rasti tokias akcijos formas, kad būtų pareikšta pozicija ir nesusigadinta šventė. Akivaizdu, kad švietimo padėtis labai prasta. Tačiau ne tiek, kad negalėtume pasidžiaugti ir švente. Pykčiui, niurzgėjimui, triukšmui spalio 5 diena nėra tinkama. Neretai skleidžiant gėrį, padoriai, dalykiškai, intelektualiai, sąmojingai veikiant galima daug daugiau pasiekti negu susibarus, susipykus, rėkaujant ar triukšmaujant.“
Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio vidurinė mokykla teigia prisidėjusi prie LMPS ir organizuojanti streiką. „Asmeniškai dar susisiekėme su buvusiu švietimo ir mokslo ministru A.Monkevičiumi, gavome jo moralinį palaikymą ir užtarimą. Beje, gerb. A.Monkevičius patarė raginti mokytojus nenusileisti ir dar aktyviau reikalauti to, kas mums priklauso.
Gerbiami kolegos, nebijokite, būkite vieningi ir ryžtingi. Daug kas juk nuo mūsų pačių priklauso. Nebetylėkime!“ – ragina kaltinėniškiai.
Du realybės skruostai
Tebeturintiesiems vilčių, kad vienokiais ar kitokiais veiksmais įmanoma priversti Vyriausybę artimiausiu metu gerokai pakelti mokytojų atlyginimus, Romas išdėsto mažytę politologijos paskaitėlę: „Valstybė gyvena iš biudžeto. Iš biudžeto finansuojami ir mokytojai. Biudžetas tvirtinamas metų pabaigoje ir gali būti peržiūrimas gegužės-birželio mėnesiais. Jei yra viršijamos pajamos, nuo liepos 1 dienos jos gali būti perskirstomos. Šiais metais to nebuvo padaryta. Kartais valstybė turi pajamų iš privatizuotų objektų, šios lėšos kaupiamos privatizavimo fonde. Pirmą kartą iš privatizavimo fondo skirtos lėšos ir švietimui, t. y. nuo rugsėjo 1 dienos kompensuota 1 valanda klasės auklėtojui.
Jei mes pradėsime reikalauti padidinti algas nuo lapkričio 1 dienos, mums bus pasiūlyta pasikartoti politologijos kursą. Derybas dėl algų pakėlimo reikėjo pradėti vasarą. Ar dar reikia aiškinti, kodėl jos nebuvo pradėtos? Yra dar vienas šansas pasiderėti dėl vienkartinių atlyginimų priedų, bet jau su savivaldybe.“
Stažuotėje Vokietijoje išmokau dviejų profsąjungų veiklos žingsnių. Pirmas - derėtis, antras - protestuoti, jei derybos nepavyksta. Kolegos vokiečiai pasakojo nemažai įdomių dalykų, kuriuos po to patikrinau praktiškai. Tarkim, jei pradedi nuo protestų, vėliau susitarti daug sunkiau. Deryboms reikia stipraus pasitikėjimo vienų kitais: atstovų ir atstovaujamųjų. Tikimybė, kad atlyginimai padidės nuo lapkričio 1 dienos, lygi nuliui. Net jei mokytojai nuo rytojaus 100 proc. neišeitų į darbą, nė viena pasaulio vyriausybė nesugebėtų per mėnesį pakelti algų ženkliu procentu. Kam save ir kitus maitinti naiviomis mintimis?“
Tiesa, mokytojams, kurių kantrybės taurė jau sklidina (kitaip negu piniginės ar banko sąskaitos), profsąjungų nuostata derėtis su valdžia didelio entuziazmo nekelia.
Egidijus: „Kai manęs sūnus prašo pinigų universitete už mokslą mokėti, o iki algos toli, turiu jų kur nors rasti ir randu: ar iš privatizavimo fondo, ar iš banko, ar pasiskolinu. Arba neperku sau antro lėktuvo ir tuos pinigus duodu sūnui. Nes esu atsakingas.
Romai, kiekvieną kartą ŠMM tave auklės: tai ragins politologijos kursą kartoti, tai pakentėti dėl euro ar pensininkų... Ką šiandien reiškia derėtis? žakaitininkai-kirkilininkai aiškins: ilgalaikėje perspektyvoje numatoma iki 2012 metų palaipsniui kelti ... Šūdą ant šakių? Manęs šiandien sūnus prašo ir todėl eisiu dirbti po darbo legalų ar nelegalų darbą, nes esu atsakingas.“
Keiskis pats, keisk mokinius, būk laisvas
„Protestas jau vyksta, - mano internautė Katrė. - Protingiausi mokytojai tyliai išeina iš mokyklos. Jie jau suprato, kad niekas nesikeis.“
Neapsiribodamas spalio 5-osios planais savo nuomonę pareiškia ir Radwilla: „Matyt, puotausim, bet ne per pamokas, o po pamokų. Nematau prasmės eiti ir piketuoti (tų, kurie eis, nesmerkiu). Gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis. Kiekvienas kovoja už save. Žinau, kol turiu rankas ir galvą, mano šeima bus pavalgiusi, vaikai aprengti ir liks kapeika ne tik duonai, bet ir sviestui. Lenkiu link to, kad galime diskutuoti iki begalybės, bet niekas nepasikeis tol, kol pirmą kartą nesugebėsite pastovėti už save: neatsisakysite klasės valandėlės, budėti per pertraukas ar kitų nesąmonių. Kai kiekvienas pasakysite „aš laisvas“, o ne „mus skriaudžia“, „mes vargšai“, „mūsų negerbia“ ir t. t., tik tada kas nors pradės keistis. Matau didelį skirtumą tarp laisvų žmonių ir tų, kurie kaip banda per „ubagų“ pokylį gali pašūkauti: „Valdžia bloga!“ Keiskis pats, keisk mokinius, būk laisvas...“