Elementarius ekonomikos dėsnius NT specialistai aiškino taip, tarsi žirklės tarp gyventojų pajamų ir butų kainų galėjo egzistuoti bet kur, tačiau tik - ne Lietuvoje. Atrodo kurį laiką raminimai tarsi placebas veikė. Jau akronimu ir internetiniu keiksmažodžiu virtęs posakis „butai brangs“ bet kokius skeptiškesnių ekonomistų (G.Nausėdos, R.Kuodžio ir kt.) aiškinimus vertė pelenais ir lėmė, kad tūkstančiai, svajojančių apie nuosavą butą, galvotrūkčiais lėktų į bankus imti paskolų, pirktų pastatus, esančius tik brėžiniuose, kantriai kentėtų statybininkų broką ir nesiskaitymą su pirkėju.
Kelerius metus tas „įsigazavimas“ (naujadaras, apjungiantis greitį ir burbulus) veikė. Palankių mokesčių, tame tarpe ir mokesčių NT nebuvimu, neblėstančio kreditavimo, stabilaus ūkio augimo, sumažintos infliacijos dėka statybų sektorius tapo geidžiamiausiu, daugiausia pelnų verslui ir didžiausius darbo užmokesčius dirbantiesiems statyboje garantuojančiu ūkio sektoriumi. Kada net siuvimo įmonės „Lelija“ vadai paskelbė apie planus plėtoti nekilnojamojo turto verslą, atrodė, kad visuotinė euforija ir apogėjus pasiektas visapusiškai. Teliko laukti pasekmių.
Jungtinėse Amerikos Valstijose kilusi nekilnojamojo turto rinkos krizė Lietuvos tiesiogiai nepalietė (bent jau taip mus ramino bankų analitikai), tačiau Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ir kai kurių kitų šalių garsių ir įtakingų bankų pranešimai apie milijardinius nuostolius nekėlė optimistinių nuotaikų ir pas mus. Iki JAV NT krizės jau pasirodė pirmieji pranešimai iš Latvijos ir Estijos nekilnojamojo turto rinkos apie kainų kritimą.
Nors Lietuvoje propagandinė mašina dar sukosi, piliečių nuotaikos dėl galimo NT įsigijimo sau ar perpardavimui nebebuvo tokios optimistinės. Šalia to kasdien pasirodantys pranešimai apie šilumos, energijos, pieno produktų, mėsos brangimą dar daugiau mažino žmonių pasitikėjimą ateitimi. Abejonės ir neužtikrintumas dėl ateities praretino NT pirkėjų gretas. Užsienio NT spekuliantai, spaudos teigimu dar prieš pusę metų susipakavo savo pelnus ir persimetė į Bulgariją ar Rumuniją, tikėtina kokiai Lietuvos siuvimo, verpimo ar burbulų pūtimo įmonei pasiūlę „gerą NT projektą Lietuvoje“.
Taigi, ar liko Lietuvos statybininkai prie suskilusios geldos? Ko gero, ne. Tiesa, kas jau pastatyta tas jau pastatyta – dabar reikės sugebėjimų parduoti, tačiau kelerius metus generuojamos apyvartos ir pelnai turėjo priauginti tam tikrą kapitalo atsargą.
Klausimas kitas – ar turėjo ir ar turi statybininkai idėjų dėl to kapitalo panaudojimo, išskyrus lindimą į valstybės ir visų mokesčių mokėtojų kišenę, prašant finansuoti dalį jų statomų statinių infrastruktūros kaštų? Turbūt niekas nepatikės, kad premjerą nemokamai konsultuojantis bendrovės „Eika“ direktorius R. Dargis, kalbėdamas apie piliečius, kurie negali patys šiuo metu įsigyti taip išbrangusio būsto, staiga tapo gailestinguoju samariečiu, o ne mažėjančius pelnus apturinčių statybininkų ruporu.
Na tiesa, mielai nemokamai konsultuotų ir pieno ar alaus perdirbėjai, jei valstybė padengtų dalį jų kaštų. Konsultuotume nemokamai kiekvienas, jei tik su mūsų gyvenimo ar darbo sfera susijusias sritis papildomai finansuotų valstybė. Čia nieko nėra keisto, lobizmas tegu ir labai tiesmukas, ar daugeliui nepriimtinas, yra įprastas dalykas civilizuotose valstybėse, tačiau, ar statybininkų siūlymai yra naudingi valstybei ir jos piliečiams ar tik skaitlingai statybininkų gvardijai? Ir ar statybų pramonininkų pelnus gelbėsime viso ūkio, pensininkų, gaisrininkų, bibliotekininkų, mokytojų ar universitetų dėstytojų sąskaita?
Kalbėdamas apie kitų metų biudžetą finansų ministras minėjo, kad žadėtas darbo užmokestis ir pensijos bus keliamos materialinių investicijų sąskaita. Tai reiškia, kad dalies laukiamų užsakymų iš biudžetinių įmonių statybininkai 2008 metais negaus. Dar daugiau pesimizmo tarp potencialių būsto pirkėjų sukels gautos pirmosios sąskaitos už šildymą. Šalia to – padidėjusios bankų palūkanos, brangstantys maisto produktai ir kalbos apie nekilnojamojo turto mokestį stipriai sumažino NT paklausą.
Ar statybininkai eis siūti ir verpti? Turbūt juokingai skamba, tačiau kelerius metus turėjome priešingą tendenciją – iš visų ūkio sektorių darbo jėga ir kapitalas ėjo į statybas, sukeldamas kainas, sukurdamas darbo jėgos trūkumą kitose ūkio šakose (tiesa, mažesnį, nei emigracija), niveliuodamas išsilavinimo ir mokslo svarbą. Dabartinis prablaivėjimas ir kai kurios korekcijos kapitalo ir darbo rinkoje jau neišvengiamos ir nereikia dirbtinai tą išpūstą burbulą toliau popinti ir skirti jam papildomas finansines injekcijas. Tačiau šalia to labai svarbu, kad kvalifikuota, jauna ir dirbti norinti karta nepradėtų krautis lagaminų.