Pastaruoju metu naftos kaina vėl ėmė kilti. Jos svyravimai išsivysčiusioms Vakarų valstybėms jau senokai kelia nemenką nerimą. Naftos kaina paprastai svyruoja priklausomai nuo to, kiek jos išgaunama. Išgaunamos naftos kiekiui padidėjus, natūralu, kaina mažėja. Naftą išgaunančios šalys yra susivienijusios į organizaciją OPEC. Jos pasitarimuose ir apsisprendžiama, ar didinti naftos išgavimą. Kadangi Austrijos sostinėje Vienoje neseniai vyko toks pasitarimas, šiandien pakalbėkime apie naftos reikalus greitame ir neramiame šiuolaikiniame pasaulyje.
Pirmoji pusė – straipsnis „Menkas pasirinkimas“ iš „Weekly Standard“
„Rugsėjo viduryje Vienoje posėdžiavo naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC narės. Šiam karteliui priklauso didžioji dalis naftą išgaunančių valstybių. Posėdžio išvakarėse OPEC generalinis sekretorius Abdalla el-Badri pareiškė žurnalistams, kad nė vienos organizacijos narės nepavyko įkalbėti padidinti naftos tiekimo į pasaulio rinkas. Jam savaip antrino Jungtinių Arabų Emyratų naftos pramonės ministras ir OPEC prezidentas Mohammedas al-Hamri, sakydamas, kad, jo nuomone, naftos rinka dabar gerai subalansuota ir jos trūkumo niekas nejaučia.
OPEC sudaro ir keletas valstybių, kurios negalėtų padidinti naftos išgavimo, net jei to ir norėtų. Jos pasisako už dabartinių kainų išlaikymą, nes naftos išgavimo padidinimas joms jokios naudos neatneštų. Viena iš tokių šalių – Venesuela, kurios prezidentas H. Chavesas valstybinėje kompanijoje „Petroleos de Venezuela“ keičia pasaulyje vertinamus profesionalus technokratus politiškai patikimais valdininkais, ir naftos gavyba šalyje mažėja. Dėl amerikiečių paskelbto embargo prie naujų technologijų neprieinantis ir todėl negalintis didinti naftos gavybos Iranas irgi siekia, kad kainos būtų kuo didesnės.
Vis dėlto svarbiausia, kad dabar OPEC žino, jog gali pasikliauti Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jis padės organizacijai tiek sąmoningai, tiek ir prieš savo valią. V. Putinas bendradarbiaus su OPEC dėl to, kad dėl aukštų naftos kainų galės lengviau dalyti duoną su sviestu savo liaudžiai ir automatus savo kariškiams. Be to, aukštos kainos išlieka taip pat ir dėl mažėjančios naftos gavybos Rusijoje, kurios valdžia pasistengė pašalinti užsienio investuotojus iš pagrindinių verslovių. Kaip pastebėjo britų žurnalas „The Economist“, pogromų autoriai iš KGB moka perimti bendrovių akcijas ir sodinti savo priešininkus, bet nelabai žino, kaip iš tikrųjų vadovauti verslui.
Trumpai kalbant, vargu ar kas iš didžiųjų naftos verslo lošėjų sutiks, kad užsienio investuotojai (net ir būtinais atvejais) imtųsi didinti naftos gavybą ir dėl to imtų mažėti jos kaina. Karališkoji Saudų šeima bijo susipykti su bin Ladenų klanu, todėl į savo naftos pramonę nekviečia Amerikos investuotojų, nors išgauna naftą amerikiečių specialistų padedama ir valdžioje išlieka Amerikos armijos palaikoma. Meksika neįsileis Jungtinių Valstijų investicijų, nors dėl ekonominio nuosmukio šalyje į Ameriką veržiasi ištisos meksikiečių bedarbių armijos.
Rimtos alternatyvos naftai kol kas nematyti. Kai kuriose pramonės šakose naftą gali pakeisti akmens anglis, bet jos naudojimas būtų žalingas ekologiškai, nepaisant to, kad, pritaikius naujas technologijas, anglis dabar tapo švaresniu kuru. Branduolinė energetika bent artimiausiu metu negalės pakeisti transporto priemonių naudojamo tradicinio kuro iš naftos. Kiti energijos ištekliai irgi negali su ja konkuruoti. Naftos kainą sumažinti galėtų nebent mažėjanti tradicinių naftos produktų paklausa, kilusi, tarkime, dėl ekonominio nuosmukio, bet vargu ar tai yra tiek Amerikos, tiek Europos politikos prioritetas.
Taigi naftos produktų paklausa pasaulyje nemažėja, o aviacijoje naudojamo kuro paklausa net didėja, todėl naftos kaina veikiausiai išliks didelė ir net šoks aukštyn kiekvieną kartą, kai prie jūrose esančių jos išgavimo platformų artės eilinis uraganas. Guostis galima nebent tuo, kad laikui bėgant naftos poreikis nedidės ir vis daugiau dėmesio bus skiriama kuro taupymui ir alternatyviems energijos šaltiniams. Na, o kol kas Amerika priklauso nuo naftos, kurią išgauna jos priešai, ir šalies politikai nedaro nieko, kad ta priklausomybė mažėtų. Amerika miega“.
Antroji pusė – straipsnis „Besikeičiantis energetinio saugumo veidas“ iš „Project Syndicate“
„Jau tris dešimtmečius turtingasis pasaulis kalba apie būtinybę mažinti savo priklausomybę nuo naftos. Bet nepaisant raminamos retorikos, naftos tiekimo reikalai prastėja, ir padėtis energetinio saugumo srityje tampa vis sudėtingesnė. Politikai ragina mažinti naftos vartojimą, tačiau, tarkime, JAV per paskutinius 30 m. importinės naftos naudojimas padidėjo du kartus.
Grasinimai mažinti naftos gavybą siekiant užsienio politikos tikslų turi ilgą istoriją. Arabų šalys OPEC narės bandė taikyti naftos embargą dar per Artimųjų Rytų karą 1967 m., bet tai nesukėlė didesnio efekto, mat Amerika tuo metu didžiąja naftos dalimi apsirūpindavo pati. Bet 1973 m. vadinamojo Yom kipur karo metu arabų paskelbtas embargas turėjo didesnį efektą, nes ir naftos importas Amerikoje tuo metu buvo didesnis. Embargas taikytas tik Amerikai ir Nyderlandams, tačiau rinka ištąsė naftos srautus tarp vartotojų, ir galų gale nukentėjo visi.
Energetinį saugumą sudaro keletas komponentų. Liberalizavusios energetikos išteklių kainas, vyriausybės sudaro sąlygas rinkai skatinti esamus ir rasti naujų tiekimo šaltinių. Be to, teikdamos nedideles subsidijas, jos siekia skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Kai kurios vyriausybės kaupia strategines naftos atsargas krizės atvejui. Turtingosios šalys padėjo įkurti Paryžiuje Tarptautinę energetikos agentūrą, kuri koordinuoja šalių naftos vartotojų vykdomą politiką. Visos šios priemonės prasmingos, bet jų ne visada pakanka vis sutrinkančiam naftos tiekimui neutralizuoti. Nafta pasaulyje dar nesibaigia, tačiau du trečdaliai jos atsargų yra politiškai nestabiliame Persų įlankos regione. JAV iš šio regiono importuoja tik nedidelę dalį naftos. Didžiausia tiekėja yra patikima Amerikos kaimynė Kanada. Bet 1973 m. parodė, kad nutraukus naftos tiekimą iš Persų įlankos, ji pabrango visur ir atnešė žalos tiek turtingoms, tiek vargingesnėms šalims, nepriklausomai nuo to, iš kur jos tą naftą atsiveždavo.
Pastaraisiais metais išryškėjo naujų energetinio saugumo aspektų. Vienas iš jų – greitai augantis energijos išteklių poreikis besivystančiose Azijos ekonomikose, ypač Kinijoje. Atrodo, kad pastaroji valstybė tikisi patenkinti jį, pirkdama naftą iš vadinamųjų atstumtų šalių, tokių kaip Sudanas. Dar viena nauja problema ta, kad aukštos naftos kainos suteikė valdžią ją išgaunančioms valstybėms. Valstybinėms kompanijoms dabar priklauso daug daugiau naftos ir gamtinių dujų nei privačioms bendrovėms. Daugelis tokių kompanijų ne tik dalyvauja naftos versle, bet ir panaudojamos (kaip Rusijoje ar Venesueloje) siekiant politinių tikslų.
Ir pagaliau energetinio saugumo problemą gilina pasaulinis klimato atšilimas. Kylantis jūros lygis, sausra Afrikoje, vis smarkesnės audros – tai naujos grėsmės, kurias reikia vertinti rimtai. Jau nebepakanka, kad JAV ir ES gerintų savo ūkio efektyvumą, jei to nedarys kitos šalys. Kinija ir Indija gali siekti energetinio saugumo, naudodamos turimas akmens anglies atsargas, bet jei nediegs modernių technologijų, žala, kurią jos padarys atmosferai, bus didelė. Dabartiniame pasaulyje nebegalima kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Turime pratintis gyventi visapusiškos energetinės priklausomybės pasaulyje“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).