Pirmoji pusė – straipsnis „Ukrainos pensininkai ruošiasi kontrrevoliucijai“ iš „The Guardian“
„Vyksmo vieta – Vakarų Ukraina. Nedideliame Ostroho miestelyje lankosi ministras pirmininkas V. Janukovičius. Centrinėje miesto aikštėje susirinko jo šalininkų minia – pagyvenę žmonės su mėlynomis vėliavomis.
Treji metai praėjo po Oranžinės revoliucijos, kuri užkirto kelią V. Janukovičiui laimėti prezidento postą suklastojus rinkimus. Dabar Ukrainos švytuoklė juda kita linkme.
Šį kartą tai – kontrrevoliucija, už kurią kovoja ne žavios studentės, aptemptais oranžiniais marškinėliais, o bedantės senolės, pasirišusios skaras, su ikonomis rankose. Ir kovos arena jau yra ne erdvūs Kijevo bulvarai, o dulkėti posovietinės provincijos miesteliai. Vakarai nė nepastebėjo, kaip po Oranžinės revoliucijos buvęs pagrindinis neigiamas jos veikėjas sėkmingai grįžo į politinę sceną.
Kitą sekmadienį vyksiančiuose išankstiniuose Parlamento rinkimuose V. Janukovičiaus Regionų partijai pranašaujama 33 proc. rinkėjų parama. Apklausos rodo, kad jį daug kas remia jau ne tik stačiatikiškuose šalies Rytuose, bet ir Vakaruose, kurie anksčiau buvo oranžinių jėgų citadelė. Susitikdamas su Ostroho gyventojais, jis pareiškia, kad per 13 mėnesių jo Vyriausybė Ukrainoje užtikrino stabilumą, ir išvadina charizmatišką savo varžovę Juliją Tymošenko „karve ant ledo“.
V. Janukovičiaus aplinka įtikinėja Vakarų stebėtojus ir žurnalistus, kad V. Janukovičius visai nebe toks, koks buvęs. Jis esą pasimokė iš pralaimėjimo, kurį patyrė 2004–2005 m. žiemą. Ministras pirmininkas dabar mokosi anglų kalbos ir žaidžia tenisą su Jungtinių Valstijų ambasadoriumi. Jis nesąs joks Rusijos agentas, o jau tikras Ukrainos nacionalistas, priduria jo štabo atstovai. „Jis labai pasikeitė. Dabar jis tikras demokratas“, – sako štabo vadovas.
Pats V. Janukovičius teigia nesantis nei prorusiškas, nei antivakarietiškas. Jis pasisakąs už pragmatišką užsienio politiką siekiant nepriklausomos Ukrainos interesų. „Mūsų tikslas – tapti patvariu tiltu tarp Europos ir Rusijos“, – teigia jis.
Šalies Vyriausybės vadovas tikina, kad geri jo santykiai su Vladimiro Putino Rusija apsimoka. 2005 m., kai jis buvo opozicijoje, Kremlius Ukrainai buvo užsukęs dujų kranelį. Kalbėdamas apie aną konfliktą su Maskva, V. Janukovičius žada „niekad tokių klaidų nedaryti“. Pasisakydamas už „skaidrius, aiškius ir prognozuojamus“ santykius su Rusija, V. Janukovičius nori ir „gerų strateginių santykių su ES“, prie kurios Ukraina viliasi prisijungti iki 2017 m.
Kaip anksčiau darė jo oranžiniai varžovai, V. Janukovičius dabar pasitelkia pažangias politines Vakarų technologijas. 2004 m. jį ištiko viešųjų ryšių katastrofa, kai iškart po suklastotų rinkimų V. Putinas skubotai pasveikino jį su pergale. O dabar V. Janukovičių aptarnauja amerikiečių konsultantai. Ironiška, bet būtent Regionų partijos lyderis daugiausia išlošė dėl demokratinių permainų, kurioms taip priešinosi.
O štai prezidento Viktoro Juščenkos vadovaujamai „Mūsų Ukrainos“ partijai sociologai prognozuoja 16 proc. balsų. Jo sąjungininkei J. Tymošenko, kurią 2005 m. jis atleido iš ministro pirmininko pareigų, – 15 proc. Jeigu dviem oranžinėms partijoms pavyks susitelkti, jos gali iškovoti nedidelę daugumą naujajame Parlamente, ir tada J. Tymošenko grįš į seną ministro pirmininko poziciją. Vis dėlto daugumos analitikų nuomone, Aukščiausiąją Radą vėl kontroliuos V. Janukovičiaus valdančioji koalicija. Yra taip pat gandų, kad V. Janukovičius gali sudaryti koaliciją su pačiu V. Juščenka, nepaisydamas didžiulių asmeninių ir ideologinių prieštaravimų.
Daugelis Ukrainos rinkėjų yra nusivylę visais trimis pagrindiniais politiniais lyderiais. Ostroho gyventojai teigia, kad gerai būtų, jei politikai tesėtų bent trečdalį savo pažadų, tačiau kol kas provincijoje išvis niekas nesikeičia į gera. Kai kurie analitikai išsaugo optimizmą: jų teigimu, dar prieš kurį laiką niekas nė svajoti negalėjo, kad Ukrainai pavyks sukurti konkurencinės demokratijos sistemą, o tai yra laimėjimas, kuris ilgainiui šaliai bus naudingas. Tačiau kol kas persilaužymo įveikiant politinę suirutę ir konstitucinę krizę tikėtis neverta. V. Juščenka tikriausiai pralaimės savo paties paskelbtus pirmalaikius Parlamento rinkimus, ir konstitucinė krizė šalyje liks neįveikta“.
Pirmoje pusėje skaitėme straipsnį, kuriame Ukrainos politika aprašoma iš gana tradicinės Rytų–Vakarų ašies perspektyvos. Tačiau vis daugiau analitikų pastebi, kad ir vadinamieji prorusiški, ir provakarietiški politikai Ukrainoje dažniausiai tarnauja savo rėmėjų oligarchų interesams, ir artėjančius rinkimus pirmiausia vertina būtent kaip šalį valdančių oligarchų mūšį.
Antroji pusė – „Ukrainos rinkimus temdo oligarchijos šešėlis“ iš „The Financial Times“
Neseniai vykusiame Regionų partijos suvažiavime dėmesio centre buvo ne partijos lyderis ir šalies ministras pirmininkas V. Janukovičius, o turtingiausias Ukrainos gyventojas Rinatas Achmetovas. Jis sėdėjo pirmoje eilėje, per dvi kėdes nuo paties V. Janukovičiaus, apsuptas žurnalistų, politikų ir operatorių.
O V. Janukovičiaus varžovė J. Tymošenko, jos pačios vardu pavadinto bloko lyderė, per kampanijos įkarštį buvo pastebėta skraidanti sraigtasparniu su geležies rūdos magnatu Konstantinu Ževago. Net ir prezidentas V. Juščenka, kuris tiek kartų viešai apgailestavo dėl politinės Ukrainos oligarchų įtakos, leido sau suartėti su verslininkais, kurie rėmė jo labdaringas akcijas.
Artėjant rugsėjo 30 d. rinkimams, politikai stengiasi sukaupti visą įmanomą paramą. Ir kai kurie šalies verslininkai yra pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. V. Juščenkos įspėjimai, kad valdžios paragavę oligarchai vis drąsiau kišasi į šalies politiką, be abejo, sulaukia atgarsio kai kurių rinkėjų širdyse. Vis dėlto konkurentai tai išvadina populizmu ir perdėjimu – esą oligarchų vaidmuo nėra jau toks lemiamas. Štai iki 2004 m. Oranžinės revoliucijos jie iš tikrųjų buvę galingi, nors daugiausia ir rėmė buvusį prezidentą Leonidą Kučmą ir stengėsi pelnyti jo palankumą.
Po V. Juščenkos ir J. Tymošenko laimėtos revoliucijos daug kas bijojo neregėto nuosavybės perskirstymo, tačiau reprivatizacijos smagratis nespėjo įsisiūbuoti – buvo perparduota tik viena plieno perdirbimo gamykla „Kryvorižstal“. Su verslu sėkmingai susibičiuliavo ir naujasis prezidentas, ir į ministro pirmininko postą atėjęs V. Janukovičius, o ekonomikos augimas išvis pagerino oligarchų nuotaiką. Konstitucinė pertvarka, suteikusi daugiau galių Parlamentui, paskatino verslininkus, užuot šliejusis prie prezidento, pačius eiti į politiką – ir Aukščiausiojoje Radoje atsirado daugybė deputatų milijonierių. Dėl korupcijos Parlamente prezidentas ir ryžosi skelbti pirmalaikius rinkimus.
Šiaip ar taip oligarchai vis labiau remia prezidento planus atsverti tradicinius ryšius su Rusija glaudesniais santykiais su ES. Europai tapus pagrindine Ukrainos prekybos partnere, jie pasisako ir už narystę Bendrijoje. Politologų teigimu, Ukrainos verslininkai puikiai suvokia, kad prieš išeinant į pasaulio rinkas jiems reikia apsitvarkyti, apsivilkti padorius kostiumus ir įgyvendinti reformas tiek savo kompanijose, tiek visoje šalyje. Vis dėlto išlieka tam tikras pasidalijimas tarp liberalių oligarchų, kurie palaiko V. Juščenką ir J. Tymošenko, ir konservatyvesnių V. Janukovičiaus rėmėjų. Visos verslo grupuotės daugmaž sutaria dėl narystės ES, tačiau Rytų Ukrainos turtuoliai labiau linkę priešintis idėjai stoti į NATO, taip pat dažnai sunervina Kijevo elitą siūlymais suteikti rusų kalbai valstybinės statusą“.
Straipsnio pabaigoje jo autoriai Romanas Olearchykas ir Stefanas Wagstylis pateikia trumpą Ukrainos oligarchijos aprašą, kad skaitytojai neliktų nesupratę, kas tie oligarchai. Apraše pateikiama duomenų apie Viktoro Pinčuko, Igorio Kolomoiskio, Rinato Achmetovo, Konstantino Ževago, Dmitrijaus Firtašo ir Sergejaus Tarutos amžių, kilmę, turtus ir politines pažiūras. Ši informacija gali geriau paaiškinti Ukrainos politikos tendencijas nei šalies partijų pavadinimai ir garsių politikų pavardės.
Dar kai Kijeve vyravo euforinės Oranžinės revoliucijos nuotaikos, daug kas Lietuvoje niūriai pranašavo, kad ukrainiečiai susidurs su kvazidemokratine tikrove ir neišvengiamai nusivils karčiais jos vaisiais. Iš dalies tai dabar ir įvyko, o revoliucijos pralaimėtojai ruošiasi dar vienam revanšui. Vis dėlto pasakyti, kad viskas buvo veltui, nevalia – kokia šlykšti ir veidmainiška bebūtų oligarchinė sistema, ji padeda šaliai išvengti vienasmenio valdymo ir palieka jai šansą natūraliai išsivystyti iki brandesnės pliuralistinės demokratijos lygio. Būtent šis išliekantis šansas ir yra pagrindinis neprarastas Oranžinės revoliucijos laimėjimas.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).