Paskui įsivėlė į karą dar ir su Prancūzija ir galų gale atsidūrė Anglijos galybės šešėlyje. Kaip bebūtų, Vakarai užkariavo ir kolonizavo ne tik Rytus, bet ir Afriką, ir Lotynų Ameriką. 20 a. išgyveno ne tik du kruvinus pasaulinius karus, bet ir kolonializmo pabaigą.
Europiečiai atsisakė tiesmuko dominavimo, ėmė skelbti naujos eros pradžią, kurios pagrindiniai principai – garbinga konkurencija ir bendradarbiavimas.
Bet tai, ko nori praturtėję ir stabilumo siekiantys Vakarai, nebūtinai nori visas pasaulis. Globalizacijos procesai ėmė ir sujaukė idilę, mat galvotrūkčiais prekiaujančiame šiuolaikiniame pasaulyje išlošia taip pat ir tas, kas turi pinigų greitiems sandoriams.
Štai tokia žinutė: kompanija „Red and White Holdings Ltd.“, kurios bendraturtis yra Rusijos verslininkas Ališeras Usmanovas, padidino turimų Londono „Arsenal“ futbolo klubo akcijų paketą iki 21 proc. ir tapo antra pagal dydį klubo akcininke.
Kitas „Red and White Holdings Ltd.“ bendraturtis yra Londono investuotojas Farhadas Moshiri. Irgi nelabai vakarietiška pavardė.
Iš naftos ir gamtinių dujų praturtėję arabai ir rusai, pigiomis prekėmis pasaulio rinkas užvertę naujieji kinų mandarinai ėmė veržtis į Vakarų akcijų biržas, siekdami pasididinti nuosavybę, o mandagūs ir nebeagresyvūs Vakarai vis dažniau ėmė jaustis sutrikę. Tą sutrikimą ir susirūpinimą atskleidžia žiniasklaida.
Pirmoji pusė – straipsnis „Vokietijai nerimą kelia auganti Rusijos ir Kinijos finansinė galia“ iš „The Financial Times“
„Vokietijos vyriausybė nutarė įkurti agentūrą, kuri turėtų stebėti užsienio valstybių finansinių fondų pirkimus Vokietijoje, nes šalyje didėja nerimas dėl augančios Kinijos, Rusijos ir naftą eksportuojančių šalių finansinės galios.
Vokietijos vyriausybės atstovai informavo, kad Finansų, Ekonomikos ministerijos ir vyriausybės kanceliarija atlieka tyrimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar užsienio valstybių fondų veikla nekelia grėsmės šalies nacionaliniam saugumui. Labiausiai valdininkams nerimą kelia tai, kad Vokietijos bankai gali patekti į užsieniečių rankas.
Jei ši iniciatyva bus įgyvendinta, Berlynas sukurs kažką panašaus į Jungtinėse Valstijose veikiantį Užsienio investicijų komitetą, tarpžinybinę grupę, kuri teikia Amerikos prezidentui rekomendacijas apie būtinybę blokuoti tas tiesiogines užsienio investicijas, kurias laiko grėsme valstybės nacionaliniam saugumui.
Tai taip pat rodo augantį kai kurių Vakarų šalių susirūpinimą dėl valstybių kontroliuojamų fondų didėjančios galios. Pasak vieno Vokietijos finansų ministerijos valdininko, kai kuriose centralizuotos ekonomikos šalyse pastebimas rekordinis sukauptos valiutos kiekis. Tai ne visada vertinama kaip problema, vis dėlto tokią padėtį reikia išnagrinėti įdėmiau, todėl Vokietija planuoja agentūrą formuoti pagal Amerikos pavyzdį.
Neseniai Kinija į JAV investicinį fondą „Blackstone“ investavo 3 mlrd. Amerikos dolerių, ir tai sulaukė Vokietijos valdžios dėmesio. „Blakstone“ valdo 4,5 proc. buvusios Vokietijos telekomunikacijų monopolininkės „Deutsche Telekom“ akcijų.
Rusų investuotojai siūlo iš Vokietijos vyriausybės nupirkti likusias „Deutsche Telekom“ akcijas. Investicinio banko „Morgan Stanley“ vertinimu, bendra Kinijos, Rusijos ir Artimųjų Rytų šalių vyriausybių kontroliuojamų fondų suma siekia kiek daugiau nei 2,5 trln. dolerių. Investicinių fondų veikla Berlyną jaudina labiau nei valstybinių kompanijų investicijos, mat fondai gali greitai surinkti dideles pinigų sumas.
Vokietijoje manoma, kad užsienio vyriausybė gali netiesiogiai užvaldyti vieną didžiausių Vokietijos bankų. Vokietijos bankai pagal kapitalizacijos lygį gerokai nusileidžia didiesiems tarptautiniams bankams, todėl jau senokai užsienio konkurentų vertinami kaip galimi užvaldymo objektai.
Dar vienas dalykas, kurio baiminasi Vokietija, yra tai, kad valstybės kontroliuojami kinų investuotojai ims supirkinėti nedideles mašinų gamybos kompanijas ir gaus teisę valdyti patentus bei intelektinę nuosavybę“.
Antroji pusė – straipsnis „Vakarus superka užsieniečiai“ iš „The Sunday Times“
„Pasaulinėje arenoje pasirodė nauja investuotojų plėšrūnų rūšis. Tai uždaros investicinės kompanijos – besotės, pasirengusios pirkti bet ką ir turinčios pakankamai lėšų, kad pasaulio finansų rinkose galima būtų sukelti šoką. Vadinamuosius suverenius fondus remia valstybės, jie disponuoja didžiulėmis pinigų sumomis.
Pastaruoju metu jie auga labai greitai, tačiau greitai tas augimas dar paspartės. Banko „Morgan Stanley“ specialistų vertinimu, iki 2011 m. šie fondai turės daugiau pinigų, nei visos pasaulio vyriausybės kartu sudėjus. Po 15 m. jų disponuojamų pinigų kiekis gali išaugti iki 27 trln. dolerių.
Šiuo atveju svarbu ne tiek didėjančios pinigų sumos, o tai, kad suverenūs fondai pasižymi ypač dideliu agresyvumu, siekdami užvaldyti išsivysčiusių šalių kompanijas. „Morgan Stanley“ Pasaulio valiutų rinkų analizės skyriaus vadovo Stepheno Jeno teigimu, jų aktyvumo didėjimas artimiausiu metu taps viena svarbiausių tendencijų. Protingai valdomi, fondai gali turėti nemenką poveikį pasaulio finansų rinkoms.
Patys šie fondai – jokia naujiena. Kuveito fondas „Kuwait Investment Authority“ įsteigtas 1960 m., siekiant efektyviai valdyti už naftą gaunamus pinigus. 1974 m. pirmojo Singapūro lyderio Lee Kuan Yew pastangomis įsteigtas šios šalies investicinis fondas „Temasek“. Vis dėlto dabartinė suverenių fondų veikla ima kelti Amerikos ir Europos šalių vyriausybių nerimą.
Daugelyje valstybių pasigirsta balsų, raginančių imtis protekcionistinių priemonių. Pirmiausia suverenių fondų daugėja. Tarkime, šiuo metu Kinija kuria naują fondą, kuris jau disponuoja 300 mlrd. dolerių ir turi pritrenkiančias augimo, kasmet sieksiančio po maždaug 250–300 mlrd., perspektyvas.
Kitų metų pradžioje Rusija ruošiasi kurti ateities kartų fondą, kurio planuojamas augimas kiekvienais metais turėtų siekti po 40 mlrd. dolerių. Japonija svarsto klausimą, ar už 700 mlrd. dolerių parduoti dalį savo milžiniškų aukso rezervų ir kurti suverenų fondą, kuris investuotų užsienyje.
Siekdami didinti pelningumą, suverenių fondų valdytojai parduoda turimas Amerikos iždo obligacijas ar kitus ne pačius pelningiausius vertybinius popierius ir investuoja į kompanijų akcijas arba tiesiog tas kompanijas perperka. Beje, labiausiai atakuojamos JAV ir Vakarų Europos bendrovės ir vadinamųjų strateginių ūkio šakų (technologijų, transporto, naftos ir kitų išteklių bei finansų) įmonės.
Pasak Jeilio universiteto Vadybos fakulteto profesoriaus Jeffrey Garteno, šie fondai pajėgūs nupirkti bet kurią pasaulio kompaniją ir, aplinkybėms susiklosčius, net gali rinkoje sukelti paniką, todėl nekreipti į juos dėmesio jau nebegalima.
Pernai protekcionizmo problema jau buvo iškilusi į viešumą: dėl Amerikos Kongreso spaudimo Jungtinių Emyratų kompanija „Dubai Ports World“ buvo priversta parduoti uostų terminalus JAV. Metais anksčiau Kinijos valstybinė naftos kompanija CNOOC už amerikiečių „Unocal“ siūlė 18,5 mlrd. dolerių, bet jai buvo atsakyta, motyvuojant tuo, kad sandoriu siekiama proteguoti Kinijos energetinius interesus.
Suverenių fondų kritikai kaltina juos neskaidrumu ir politikavimu. Esama ir kitokio pobūdžio būgštavimų: daugelis bijo, kad fondų užvaldytos strateginės ūkio šakos pateks į valstybinių kompanijų rankas. Pavyzdžiui, Kremlius ne kartą kaltintas, kad dujų monopolininkę „Gazprom“ naudoja siekdamas užsienio politikos tikslų.
Be abejo, ne visi fondai skrupulingai slepia savo paslaptis. 1990 m. Norvegijoje įkurtas valstybinis pensijų fondas – tikras atvirumo pavyzdys. Savo 320 mlrd. dolerių jis investuoja taip, kad neiškreiptų rinkos, stengdamasis vidutiniškai pirkti ne daugiau kaip 1 proc. akcijų.
J. Gartenas tvirtina, kad būtina priversti suverenius fondus publikuoti savo veiklos ataskaitas du kartus per metus ir uždrausti jiems pirkti daugiau nei 20 proc. Europos ir Amerikos bendrovių akcijų be valdžios sutikimo. Kai kurių fondų atstovai mėgina sklaidyti nerimą.
Vienas iš tokių – fondo „Temasek“ vykdomasis direktorius Simonas Israelis – įrodinėja, kad Singapūro suverenus fondas nepanašus į kitus ir jokių nurodymų iš valdžios negauna, o pagal korporacinio valdymo standartus jis yra toks pat, kaip bet kuri kompanija, prekiaujanti savo akcijomis biržoje.
Vis dėlto oponentai primena tai, ką ponas S. Israelis nutyli: penki „Temasek“ direktorių tarybos nariai – buvę arba esami vyriausybės atstovai, o fondo generalinė direktorė yra Singapūro ministro pirmininko žmona Ho Ching“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).