Krepšinio fiestos sukeliamas tautinės savigarbos protrūkis savo rezonansu toli gražu pranoksta svarbiausių valstybinių datų ir sukakčių minėjimus, didžiųjų religinių ir kalendorinių švenčių – Kalėdų, Užgavėnių, Jurginių, Velykų, Sekminių, Joninių atmosferą.
Be abejo, kai dvylika kautynėms registruotų aukštaūgių „apaštalų“ pralaimi – šalyje skelbiama neoficiali Gedulo ir Nevilties diena arba tam tikro pobūdžio (gana komplikuotos ir specifinės) „Vėlinės“ – su žvakėm arba be, bet būtinai su prakeiksmais baudų nesumetusiam, iš po krepšio prašovusiam, iš viršaus „neįkalusiam“ ar tritaškio „neįsūdžiusiam“ Judui.
Patemptas šlaunies raumuo, kirkšnis, čiurna, nugara ar, neduok Dieve, Achilo sausgyslė tampa nepalyginamai svarbesnėmis naujienomis už permainas vidaus politikoje, pieno gamybos kvotų sistemos naujoves, maisto produktų ar naftos ir dujų kainų pokyčius, nors pagal nusistovėjusią žinių pateikimo hierarchiją šie pranešimai atsiduria informacinių laidų pradžiose.
Tuomet tai buvo savaime suprantama, nes vėliavos išniekinimas dar šį tą reiškė, o būtent, pasikėsinimą į asmens ir valstybės teisę kurti ir apspręsti savo ateitį, garbės ir orumo įžeidimą, baisiausią, sunkiai nuplaunamą pažeminimą.
Mūsų tėvai ir seneliai už paslapčia saugotą tarpukario Lietuvos nepriklausomos valstybės vėliavą be jokių ceremonijų galėjo nukeliauti ir keliaudavo į kalėjimus ar tremtį. Tačiau, ko gero, šiandien vieno iš sakraliųjų valstybės simbolių – tautinės vėliavos prasmė ir reikšmė gerokai devalvuota. Ji pamažėle tampa tik tam tikrų išmatavimų geltonos, žalios ir raudonos spalvų audeklo gabalu, su kuriuo kažin kuo nepatenkintas svetimšalis (net pareigūnas!..) gali išdarinėti (net viešai!..), ką tik nori.
Tai liudija mūsų valdžios reakcija į praėjusios savaitės spaudoje gana plačiai, tačiau vis dėlto ne iki galo aptartą ir jau baigiamą pamiršti prieš vienas Europos čempionato rungtynes Madride tarp Ispanijos teisėsaugininkų ir mūsų krepšinio aistruolių įvykusį incidentą, kurio metu buvo suplėšyta Lietuvos valstybinė trispalvė. Nei iš Ministro pirmininko, nei iš Užsienio reikalų ministerijos, nei iš ambasadoriaus Mečio Laurinkaus neišsprūdo bent kiek artikuliuotesni oficialūs pareiškimai ar paklausimai Ispanijos karalystei su prašymu išsiaiškinti ir paaiškinti, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl buvo išniekinta mūsų trispalvė. Tai, deja, visai ne smulkmena, ir tai, deja, visai ne vėliavos koto, ilgio ar pločio, aistruolių nuotaikų ar pan. (kaip bandoma interpretuoti ir argumentuoti šį apgailėtiną įvykį), o jau visai kitos kategorijos „peripetijos“, liudijančios tautinės savigarbos infliacijos mastą aukščiausiuose mūsų valdžios ešalonuose.
Beje, praėjusios savaitės pabaigoje susitikęs su Ispanijos Vyriausybės vadovu José Luisu Rodriguezu Zapatero mūsų Premjeras, be kita ko, pareiškė apgailestavimą dėl Madride įvykusio incidento. Na, apgailestauti galima dėl atšaukto lėktuvo skrydžio, prisvilusių pietų ar įskilusios pypkės... Belieka guostis bent tuo, jog nesumanė atsiprašyti už tai, jog buvom viešai pažeminti... Nes ispanams nebebūtų likę nieko kita – tik mums „kilniadvasiškai“ atleisti.
Kažkodėl prisiminiau, kaip prieš gerą dešimtmetį, pirmąsyk viešėdamas Danijoje ir išvydęs miestus gausiai, skoningai ir efektingai išpuoštus valstybinėmis vėliavomis tik po kelių dienų vietinių išdrįsau paklausti, kas gi ten taip ilgai, oriai ir iškilmingai švenčiama. Aišku, nebuvau suprastas. Nes jų vėliavų dienos – kaip šventė. O mūsų – toliau parafrazuojant Salomėją Nėrį – tik kaip žydėjimas vyšnios... Tik Vyriausybės nutarimuose nurodytomis datomis ir nustatytomis valandomis. O visa kita – tiesiog krepšinis.