Maršas buvo uždraustas Saugumo policijos teikimu, kuriame pabrėžta, jog ligšiolinė jo organizatorių veikla liudija etninės nepakantos idėjų populiarinimą, sąmoningą etninių grupių konfrontaciją, kuri maršo metu gali baigtis riaušėmis. Maršo idėjos autoriai tikėjosi, kad eitynėse dalyvaus ne mažiau kaip 500 žmonių, tarp jų atvežtų ir iš kitų Latvijos miestų.

Renginio organizatoriai – Latvijos nacionaldemokratinė partija (LNDP) ir Latvijos rusų sąjunga „Rodina“. Maršui pritarė ir savo palaikymą buvo pažadėjusi partijos „ZaPČEL“ („Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“) parlamentinė frakcija bei Rusų mokyklų gynimo štabas. Pats maršas esą turėjęs pakelti Latvijos rusų savimonę ir suteikti galimybę rusams pasijusti pilnaverčiais šalies gyventojais.

Mitingo dalyviai laikė iškėlę maršui rengtus plakatus su užrašais “Ruse, tu teisus!”, „Rusai nepasiduoda!“, „Šlovė rusų nacijai!“, „Rusai – tikrieji Latvijos gyventojai, pusė šalies!“ (rusai Latvijoje sudaro 28 proc. gyventojų – A.B.), „Pilietybę visiems!“, „Rusų kalbai – oficialiosios kalbos statusą!“ LNDP lyderis I. Osipovas mitinge sakytoje kalboje eilinį kartą paskatino siekti „nusukti sprandą nacistiniam oligarchiniam režimui Latvijoje“, o kovoti su „nacistiniu režimu“ kvietė ir „latvius patriotus“. Netoliese stoviniavo toks pat būrys mitingo oponentų, tačiau laikėsi ramiai, kaip ir mitingo dalyviai. Visą rimtį ir politines nuotaikas galutinai suardė pro šalį pražygiavę džiūgaujantys latvių futbolo gerbėjai, šventę Latvijos rinktinės pergalę prieš Šiaurės Airijos futbolininkus.

Iki maršo

„Rusų maršo“ ir mitingo nesėkmė nereiškia, jog antibaltiškos aistros Latvijoje nurimo, taip ir neišaugusios į cunamį. Latviai politologai visą šią maršo istoriją vertina kaip planingos visumos dalį. Visumos, kuri žingsnis po žingsnio turėtų artinti visas buvusias TSRS respublikas savanoriškam grįžimui į Rusiją.
Alvydas Butkus:

„Rusų maršui“ Rygoje buvo rengtasi stropiai. Pasirengimo fone įvyko ir Baltijos rusų konferencija Taline, priėmusi kreipimąsi į Europarlamentą ir į Rusijos prezidentą Putiną, kuriame prašoma apginti rusakalbių teises Baltijos šalyse. Rengiantis maršui, rugpjūčio pradžioje susitiko Estijos ir Latvijos rusų radikalai. Rusų žiniasklaidoje tai buvo įvardyta taip: „Nočnoi dozor“ („Naktinis patrulis“) bendradarbiaus su Latvijos antifašistais (primenu, kad organizacija „Nočnoi dozor“ buvo suburta saugoti sovietų kario paminklui Taline ir priešintis jo demontavimui). Po šio susitikimo „Rusų maršo“ organizatoriai atvirai pareiškė, kad Talino įvykiai atrodysią kaip Disneilendas, palyginti su tuo, kas būsią per „Rusų maršą“ Rygoje.

Pasiruošimą maršui visą laiką sekė ir Rusijos, ir Latvijos rusų žiniasklaida, tolydžio pakurstydama antilatviškas rusų aistras aštriais epitetais, tarsi provokuodama dar didesnį chaosą nei balandžio įvykiai Taline. Tiesą sakant, dalis rusakalbės žiniasklaidos maršą vertino ir skeptiškai, nuosaikių nuomonių taip pat pasitaikydavę rusiškuose Latvijos interneto forumuose.

Buvo ruoštos ir vaizdinės priemonės. Viena jų – marškinėliai su užrašu „Rusai nepasiduoda!“. Užrašas kaip užrašas, tačiau po juo vaizduojama susiraukusi meška su granata letenoje ir dviem šovininių perpetėmis. Kitos letenos nagai nudažyti raudonai, atseit, kruvini. Marškinėliais prekiauta Rygos turguje. Jų makabriška simbolika neabejotinai atbaidė dalį potencialių maršo šalininkų, nuo maršo atsižegnojo net A. Kazakovas, rusų mokyklų gynimo štabo vienas iš lyderių, už antivalstybinę veiklą ištremtas iš Latvijos. A. Kazakovas pavadino maršą purvina provokacija prieš Latvijos rusų bendruomenę ir net pareiškė pasitraukiąs iš štabo.

Ar tai viskas?

„Rusų maršo“ ir mitingo nesėkmė nereiškia, jog antibaltiškos aistros Latvijoje nurimo, taip ir neišaugusios į cunamį. Latviai politologai visą šią maršo istoriją vertina kaip planingos visumos dalį. Visumos, kuri žingsnis po žingsnio turėtų artinti visas buvusias TSRS respublikas savanoriškam grįžimui į Rusiją. Vienoje prieš porą metų Rusijoje išleistoje knygoje, kur modeliuojami globaliniai scenarijai, šis grįžimas datuojamas 2013 m. (išimtis numatyta tik Azerbaidžanui). Prognozė grindžiama mistiniu istorijos cikliškumu ir ekonominio vystymosi analize, kuri esą pranašauja Rusijos galios išaugimą ir JAV bei ES saulėlydį.

Kad ir kokie nekorektiški būtų šie teiginiai, jie rodo didelį Rusijos imperijos atkūrimo idėjos gyvybingumą. Baltijos šalyse šios idėjos įgyvendinimo scenarijus realizuojamas keliomis kryptimis.

1. Propagandinis karas. Stengiamasi palaikyti nostalgiškas gyvenimo TSRS sudėtyje nuotaikas, akcentuoti dabarties realijų negatyvias puses, išlaikyti ir plėsti rusų kalbos pozicijas viešajame gyvenime (ypač televizijose), o per kalbą išlaikyti sovietmečiu suformuotą bendrą mentalitetą, politines nuostatas, rytietišką vertybių skalę. Kvestionuojama Baltijos šalių stojimo į ES ir buvimo joje prasmė, menkinamas šalių valstybingumas, jų istorija, valstybinė kalba.

2. Ekonominė priklausomybė. Vadovaujamasi sparnuota fraze, jog šiais laikais valstybės užimamos „ne tankais, o bankais“. Rusijos verslas Baltijoje ypač aktyvus ten, kur didesnė rusakalbių gyventojų dalis – būtent Latvijoje ir Estijoje. Didžiulis svertas yra energetinė Baltijos šalių priklausomybė nuo Rusijos.

3. Lobizmas valdžios struktūrose. Parlamentinėse partijose, vyriausybėje, jėgos struktūrose stengiamasi turėti pakankamai sau palankių žmonių, galinčių priimti Rusijai naudingus sprendimus ar bent jau daryti įtaką jų priėmimui. Dalį tokių žmonių mėginama išsiugdyti savose aukštosiose mokyklose. Latvijoje tokia yra Baltijos tarptautinė akademija (buvęs Baltijos rusų institutas), turinti filialus visuose didesniuose šalies miestuose, mėginusi legalizuotis ir Lietuvoje.

Šokiruojanti tikrovė

Talino įvykiai šokiravo Baltijos visuomenę ne tik vandalizmu, bet ir tuo, jog pagrindiniai vitrindaužiai buvo jauni žmonės, paaugliai. Iki tol manyta, kad nepriklausomose Baltijos šalyse gimusi ir išaugusi rusų karta bus lojali toms šalims, kad priešiškumas išblės drauge su nebūtin išeinančiais homo soveticus. Taip neįvyko.

Jauni Estijos piliečiai plėšia parduotuves, skanduodami „Rossija!“

Per Rusijos valstybines šventes Rygoje imperiniais kaspinais pasipuošia ne tik karo veteranai, bet ir prašmatnūs jaunųjų verslininkų mersedesai. Lietuvos Seimo deputatė pasirašo laišką Putinui. Rusai sako: profilaktiškai, prevenciškai, dėl viso pikto.

Dėl kieno pikto?