– Iš tikrųjų situacija yra dviprasmiška. Formaliai Lietuva turi daugybę strategijų. Turime, sakykim, ilgalaikės raidos strategiją, turime ūkio raidos strategiją, o tų smulkesnių net ir suskaičiuoti sudėtinga. Kažkada mes bandėme daryti tokį tyrimą, tai suskaičiavome daugiau negu šimtą strateginio planavimo dokumentų. Ir nors tų dokumentų yra daug, nėra aiški pagrindinė strateginė mintis, idėja, kurią žinotų ir priimtų ne tik tų strategijų rengėjai, bet ir visuomenė, žiniasklaida, politikai. Tad atotrūkis tarp tų dokumentuotų bandymų ir realios strateginės minties akivaizdus. Vienas iš galimų būdų subalansuoti šią padėtį – sukurti vieną trumpą ir labai aiškų dokumentą, kuriame nebūtų smulkių konkretybių, bet būtų labai aiškiai apibrėžta, suprantama kuo platesnei visuomenei mūsų valstybės raidos strateginė kryptis. Kol kas mes to neturime.
– Kodėl? Juk labai nesunku pamatyti, kad daugelis pažangesnių valstybių strateginio planavimo svarbą labai pabrėžia. Daugelyje valstybių į strateginį planavimą investuojami dideli pinigai. Kuriami ir palaikomi specialūs moksliniai–analitiniai centrai arba aktyviai bendradarbiaujama su privačiomis tokio pobūdžio kompanijomis. Juk tendencija labai aiški, bet ar mes tokie inertiški, ar nėra politinės valios, ar esame tiesiog trumparegiai?
– Strateginį planavimą lietuviai pradėjo nuo techninio reglamentavimo dalykų. Buvo pasikviesta užsienio ekspertų ir jie pateikė tam tikrą technokratinį modelį, kuris galbūt buvo neblogas pagrindas formalizuoti vėlesnes strategijas, bet tų ekspertų darbo rezultatai nepasiekė aukščiausio mūsų politinio sluoksnio. Viskas užsiliko biurokratijos lygmeniu. Iš aukštosios politikos institutų galima paminėti nebent Prezidentą, kuris bent jau retsykiais bando užsiminti apie Lietuvai reikalingą strateginę viziją. Deja, Vyriausybės programose labai sunku įžvelgti strateginių minčių, o jeigu tokių ir pasitaiko, tai jos formalios...
– Arba reaktyvios?
– Taip, atliepiančios aktualijas ir nelabai siekiančios toliau nei ketveri vienos kadencijos metai.
– Iš esmės – taip. Svarbu prasilaikyti kadenciją. Akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta labai svarbaus politinės kultūros elemento – perspektyvos matymo, natūralaus noro ją matyti. Būtent politikai pirmiausia turi formuluoti ir pateikti visuomenei ateities viziją. Ir nuolat tikrintis, ar tokia vizija žmonėms priimtina, ar atitinka visuomenės lūkesčius.
– Logiška būtų tikėtis, kad toks strateginis planavimas vyktų politinėse partijose, kad jos turėtų specialius tokio planavimo centrus. Tiesą sakant, daugelio pasaulio šalių stipriausios partijos tuo labai aktyviai ir kvalifikuotai domisi.
– Taip, tai visiškai suprantama partijų priedermė. Kažką panašaus veikia mūsų konservatoriai, turi atitinkamą darbo grupę ar centrą. Net ir šiokių tokių rezultatų matyti. Turiu galvoje neseniai jų paskelbtą Rusijos stabdymo strategiją. Tai vienas bandymo strateguoti šiek tiek plačiau pavyzdžių. Tam tikra prasme Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) gali dirbti liberalams.
– Bet realesnio bendradarbiavimo lyg ir nematyti.
– Ne, LLRI veikia savarankiškai ir liberalai kartais net su jais konkuruoja. Kad šis tas panašaus būtų daroma kitose partijose, aš nesu girdėjęs.
– Žiūrėkim pirmiausia į socialdemokratus. Bet ten nieko panašaus nematyti. O juk daug kas juos laiko solidžia partija.
– Kol kas iš socdemų pusės nieko negirdėti. Lyg kažką kurti bandė V. Andriukaitis, bet viešojoje erdvėje nelabai matyti, kad būtų kokių rezultatų. Gal jie to ir nesiekia, gal dirba tik partijai?
– Partijos partijomis, tačiau veikianti Vyriausybė, iš kokios daugumos ji bebūtų sudaryta, visada privalo tenkinti ne vien tik partinius interesus. Net jei ir valdančiojoje partijoje nėra pastebimesnio strateginio planavimo – vyriausybė tiesiog privalo tuo rūpintis. Dabar mes turime gana formaliai veikiantį Strateginio planavimo komitetą, kurio branduolį sudaro ministrai. Bet juk toks modelis iš anksto kelia didelių abejonių, kad bus nueita biurokratams įprastu formalių ataskaitų rengimo keliu, neatsitraukiant nuo kasdienių darbų. O kokia yra užsienio praktika?
– Paprastai kitų šalių vyriausybės stengiasi sukurti daugiau ar mažiau nepriklausomus strateginio planavimo centrus, vadinamuosius think tank...
– Ir dėl to tokie centrai dažniausiai būna gana nepriklausomi, o kartu ir nuosekliai valdžios remiami. Dar būdingiau, kad neretai kitos valstybės remia net ir konkuruojančias tarpusavyje struktūras. Nes supranta tokių tyrimų reikšmę ir investicijų į juos naudą. Tam tikra iniciatyva prieš porą metų buvo ir Lietuvoje – buvo įsteigtas Strateginių studijų centras. Idėja iš tiesų buvo graži, pagrindinės valstybės valdymo institucijos – Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijos, VSD – buvo vieni iš centro steigėjų, šalia buvo svarbiausi mūsų universitetai. Norėta, kad centras pateiktų esminius strateginius projektus, kurie vėliau oficialių dokumentų pavidalu galėtų transformuotis į valstybės strategijas. Deja, išėjo taip, kad mano minėtos ir kitos valstybės institucijos pradėjo reikalauti einamųjų klausimų analizės. Apibendrinamojo pobūdžio darbams beveik nebeliko vietos.
– Kiek suprantu, darbų užsakovus labiausiai domina galimų grėsmių analizė, o ne bendrų valstybės ateities veiksmų modeliavimas.
– Taip. Tarkim, Krašto apsaugos ministeriją domino galimos dalyvavimo misijoje Afganistane pasekmės. Šis tyrimas, kaip ir kiti panašūs, buvo atliktas ir davė naudos, tačiau tuo pat metu nebeliko resursų fundamentalesniems darbams. Tiesa, pernai centre buvo pradėtas ir vadinamosios didžiosios strategijos projektas. Darbas vis dar vyksta, prie jo prisideda nemažai žymių mokslininkų. Vienas iš svarbiausių to darbo tikslų – suformuluoti aiškų Lietuvos konkurencingumo didinimo uždavinį. Konkurencingumo pačia plačiausia prasme – ne tik ekonominiu, bet ir sveikos, dinamiškos, išsilavinusios visuomenės stiprinimo požiūriu. Šitą darbą užbaigus valdžiai ir visuomenei turėtų būti pristatyti aiškesni orientyrai ir galimi keliai jų link. Tik klausimas, ar gana rimtai tas darbas bus vertinamas. Ar juo bus bent iš dalies vadovaujamasi. Na, bent jau negalėsime sakyti, kad pas mus apskritai nieko šioje srityje nėra nuveikta.
– Jūsų kalboje lyg ir galima išgirsti tam tikrų abejonių, kad į tokį svarbų darbą gali būti neatsižvelgta.
– Gali ir taip atsitikti. Nes jau ir dabar, kaip minėjau, Strateginių tyrimų centro misija valdžios suvokiama ne visiškai tiksliai. Valdžiai gali nepakakti kantrybės, kuri šiuo atveju tiesiog būtina. Reikia suprasti, kad ataskaitos čia negalima reikalauti pasibaigus biudžetiniams metams ar juo labiau – kas ketvirtį.
– Antra vertus, strateginės analizės bei planavimo metodika, priemonės pasaulyje jau seniai nustatyti ir specialistams gerai žinomi. Taip pat ir kai kalbama apie valstybių konkurencingumą. Reikia tik protingų žmonių, resursų ir valdžios bei visuomenės supratimo. Ypač svarbu, kad visuomenė aiškiai suprastų, jog nuo pastangų kurti kuo tikslesnius ateities scenarijus priklauso ir kiekvieno žmogaus gerovė.
– Žinoma, žmonėms tokio aiškumo labai reikia. Jeigu dabar Lietuvoje jo būtų daugiau, tai gal ir emigracija nebūtų taip įsibėgėjusi. Juk dabar dažnas išvažiuoja į užsienį vien dėl to, kad ten perspektyva dažnai aiškesnė nei savame krašte. O kai nematai bendros perspektyvos, tai ir tikėjimo savo asmenine ateitimi gerokai mažiau. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau rinkimus Lietuvoje laimės tos politinės jėgos, kurios visuomenei sugebės pateikti aiškią, rimtai pasvertą ateities viziją, o ne tos, kurios vien šūkaus nuo statinės, kaip viskas dabar blogai, kad viską reikia griauti.
Geros idėjos pasaulį stumia į priekį! Galbūt ir tu turi viziją, kaip Lietuvai išsiveržti ir tapti pasaulio lydere? Ką ir kaip reikėtų keisti Lietuvoje, kad taptume klestinčia šalimi? Padovanok savo viziją Lietuvai.