Sakykim, jei mokytojai auditus, susirinkimus, posėdžius, budėjimus, projektus, seminarus, tobulinimo programas, renginius, pamokas, komisijas ir grupes, planus, protokolus, ataskaitas, pranešimus, konferencijas etc. pamėgintų įprasminti kaip puikiai organizuotą samsarą (pagal budizmą tai ciklinė egzistencija, konkreti realybė, sąmonės susikurtas miražas), kaip ratą, kaskart įsukantį vis smarkiau, jų darbas pasidarytų daug paprastesnis. Tiesiog daugiau laiko jie skirtų meditacijai ir – logiška – mažiau galvotų, kokias funkcijas jie privalo atlikti, o kokių gali ir neatlikti, nenagrinėtų, kodėl, pavyzdžiui, naujajame Pavyzdiniame mokytojo pareigybės aprašymo projekte išvardytos tik šešios mokytojo teisės, o pareigų – keturis kartus daugiau, arba nesvarstytų, kodėl šįmet patvirtintame Mokytojo profesinės kompetencijos apraše kompetencijų – nors vežimu vežk.
Mokytojai medituodami nesemtų šaukštu jūros ir neskaičiuotų, už kuriuos darbus yra mokama, o už kuriuos ne, svarbiausia taip pasirūpintų savo psichine ir fizine sveikata. Galbūt ilgainiui supanašėtų ir su kitų profesijų atstovais, nes dabar, žiūrėk, kokie nors medikai ar vairavimo mokyklų instruktoriai dažnai įtariai paklausia: „Ar jūs – ne mokytojas?“, o valdininkai, kažkada išsižadėję pagarbos vertos profesijos, vis pakalba apie mokyklose tvyrantį slogutį ar apie tai, kad jų visi pedagogai labai bijo, nes – pamanykite – jie laimėjo Tokį projektą ir dabar Visus mokys.
Bet pamėginkime dar kartą. Moteris ilgai ir kantriai žiūri karvei į akis, o žmogus juodame miške išsikerta kvadratinę erčią ir iš medžių pasistato namus. „Kam to reikia! Aš ieškau buto arba sodybos. Po kelių mėnesių kaip našlaitis gausiu pinigėlių. Vienas neįpirksiu. Gal reikės su kuo nors susimesti?“ – palinkęs prie reklamos skelbimų, garsiai mąsto antrasis. „Aš noriu būti miręs“, – linguoja galva trečiasis. „Kas yra vagina?“ – paslaptingai šypsosi ketvirtasis. „O ką jūs veikiate naktimis?“ Taip skleidžiasi šiuolaikinių temų spektras – pavyzdžiui, apie sėkmingus ir nesėkmingus žmones, taip pat retkarčiais praverčia kelios B.Sruogos romano ištraukos – kad ir tos, kur juda lavonai, ar laiškai nuteistajam. Gyvenimo ratas sukasi, įgaudamas kaskart drastiškesnes formas, ir klausimas, kodėl tėvai nesusitvarko su vienu savo vaiku, o mokytojas turi „kurti saugią, mokinio emocinį, socialinį, intelektualinį, dvasinį vystymąsi palaikančią ugdymo(si) aplinką bei saugiai ir veiksmingai pritaikyti fizinę erdvę“ dvidešimčiai trisdešimčiai, jau savaime neturi prasmės, nes nesaugus suaugęs žmogus niekada nesukurs atitinkamos aplinkos savo vaikui ar ugdytiniui.
Ir pabaigoje – dar vienas epizodas. Du trys vaikai tingiai žiūri į atverstas knygas, kiti spokso pro langus į tolumoje vos regimus neaiškius pavidalus. Pamoka persirito į antrąją pusę ir, rodos, kiekvienas jau įsisąmonino savo vaidmenį, o dabar reikia tik sugalvoti, kaip jį atlikti.
Ore plevena ramybė ir aiškumas.
Tačiau vienas vaikas akimirksniu strykteli ant palangės, rankomis tvirtai įsikabina į pravertą langą, atsispiria nuo atramos ir įsisiūbuoja. Ūžt tabaluojančiomis kojomis iš jaukios klasės į saulėtą ir triukšmingą erdvę. Ūžt iš lauko, laisvės, vilties į uždarą erdvę. Smagumėlis.
Nušokęs nuo palangės, tyliai ir greitai atsisėda. Veidas švyti iš pasitenkinimo. Akyse šmėkščioja ugniniai atšvaitai ir dejonės, kad labai sunku, kad skauda galvą, kad nei tėvai, nei seneliai nieko nesupranta, tarsi miglos išsisklaido šaltame miesto danguje, o greitakalbe beriami žodžiai „tik niekam nesakykit, aš pats nežinau, kas su manimi pasidarė, nesuprantu, kodėl taip pasielgiau, esu nenormalus, nesveikas, pats žinau, kad toks esu“ nuplukdo į internuotųjų teritoriją, kur vieni virtę augalais, kiti – plytomis ir akmenimis, treti – vabzdžiais ar kokiais raganosiais.
Ir akivaizdu, kad gydytojas, susidūręs su tokiu pacientu, griebtųsi raminamųjų.
O ką gali mokytojas? Ruoštis skrydžiui virš gegutės lizdo?