Kad ir gerokai nešiojamoje posovietinės erdvės paradoksų, Ukrainoje vyksta gyvas politinis gyvenimas, spauda nestokoja ironijos ir atvirumo, politikų manevrai kai kada suteikia galimybių pasilinksminti, bet galbūt toks yra pagrindinis šios šalies viešojo gyvenimo bruožas. Nepriklausomybei paminėti skirtame straipsnyje „Ukraina nori būti verta Europos“ Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka teigia tikįs, kad nepaisant dabartinių krizių jo šalis sieks įsilieti į Europos demokratinių šalių bendruomenę.
Pirmoji pusė – straipsnis „Ukrainos revoliucijos realybė“ iš „Christian Science Monitor“
„Vertinantiems Ukrainos ir kitų posovietinių šalių progresą amerikiečiams derėtų labiau atsižvelgti į tikrovę, o ne laukti holivudiškos laimingos pabaigos. Palyginti su 2004 m. Oranžinės revoliucijos lūkesčiais, tikrovė nuvilia. Bloga naujiena ta, kad reformos Ukrainoje vyksta lėtai. O gera ta, kad Kijevui vis dėlto pavyko išvengti padėties blogėjimo. Preliminariu Vašingtone veikiančios organizacijos „Freedom House“ vertinimu, 2007 m. bendras demokratijos lygis šiek tiek sumažėjo, palyginti su 2006 m. Kad Ukrainoje mažėja ekonominės laisvės, rodo rinkos analizė, kurią kasmet publikuoja žurnalas „Wall Street Journal“. Tiesa, pilietinių laisvių srityje Ukraina atrodo daug laisvesnė nei praėjusiame dešimtmetyje. Po Oranžinės revoliucijos pagerėjo ir spaudos laisvės reikalai.
Vis dėlto mažiausiai 14 žurnalistų Ukrainoje 2006 m. buvo sumušti ar sulaukė grasinimų. Pernai šalies teismas nuteisė 5 žmones dėl televizijos žurnalisto nužudymo 2001 m. Čia pastebimas didelis skirtumas nuo posovietinės Rusijos, kurioje nė viena žurnalisto žmogžudystė taip ir nebuvo išaiškinta, o vien 2006 m. šioje šalyje užmušti 9 žurnalistai.
Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje Ukrainoje ir Rusijoje ateizmas prarado valstybinės ideologijos pozicijas, bet praėjusio dešimtmečio viduryje šių šalių keliai išsiskyrė. Rusijoje 1997 m. priimtas faktiškai antikonstitucinis įstatymas, formaliai atkuriantis valstybinę religinio gyvenimo kontrolę. Ukraina priešingai – laikosi konstitucinės sąžinės laisvės normos. Kitaip nei rusų valdininkai, ukrainiečių funkcionieriai įstatymų leidyboje ir praktikoje neslopina žodžio laisvės ir neveja iš šalies užsienio misionierių. Tiesa, per paskutinius 10 m. tradicinių religijų bendruomenės ne kartą skundėsi, kad Vyriausybė per lėtai grąžina sovietų valdžios nusavintą jų turtą. Be to, vaizdą gadina ir informacija apie municipaliteto ir gubernijų valdininkų savivalę. Tarkime, Romos katalikų bažnyčia, vykdydama labdaringą veiklą, turėjo įveikti kliūtis, kurias sukūrė Odesos miesto taryba.
Paradoksalu, bet lėtą reformų tempą Ukrainoje tam tikra prasme lemia aplinkybė, kad Ukrainoje, kitaip nei Rusijoje, nėra despotizmo. Daugelis potencialių reformatorių pasisako už stiprią, centralizuotą prezidento valdžią. Praėjusiame dešimtmetyje Vašingtonas paprastai pro pirštus žiūrėjo į reformatoriumi pasiskelbusio Boriso Jelcino ekscesus. Net kai 1993 m. Kremlius, tankų padedamas, sunaikino Parlamentą, Baltieji rūmai nekreipė į tai dėmesio. Laimei, nė vienas iš trijų posovietinių Ukrainos prezidentų nesiėmė drastiškų Kremliaus metodų, ir Kijevo Parlamentas išsaugojo visavertę valdžią.
Iš tiesų „stipraus valdytojo“ koncepcija turi ir privalumų, ir trūkumų. Įstatymo viršenybės principas gali trukdyti vykdyti radikalias reformas. Dauguma ukrainiečių gali nutarti, kad jos per daug skausmingos, ir per rinkimus balsuoti už reformų priešininkus. Kita vertus, revoliucionieriai dažnai tikisi greitos ir neabejotinos pergalės ir paprastai apsirinka. Ukrainiečiai labai gerai prisimena revoliucinio marksizmo patirtį praėjusiame amžiuje, todėl turime suprasti, kad jie gali pasirinkti evoliucijos kelią, o ne radikalius perversmus. Ir be jokių Holivudo mitų“.
Antroji pusė – straipsnis „Ukraina: kokia krizė?“ iš „Business Week“
„Vaikštinėjant po Kijevą, nesunku pastebėti gerėjančio gyvenimo požymius. Greta paauksuotų šventovių kupolų – bokštiniai kranai ir nauji prašmatnūs gyvenamieji rajonai. Didžiuliai reklamos stendai kviečia pirkti „Samsung“ muzikos grotuvus ir „Nokia“ mobiliuosius telefonus. Papietavę kijeviečiai išeina iš puošnių restoranų Nepriklausomybės aikštėje, kurioje prieš 3 m. šimtai tūkstančių ukrainiečių dalyvavo Oranžinėje revoliucijoje. Regėdami visa tai, vargu ar įtarsite, kad šalies prezidentas V. Juščenka ir jo didžiausias priešininkas premjeras Viktoras Janukovyčius aršiai kaunasi dėl valdžios, kuri vargu ar baigsis po Parlamento rinkimų rugsėjo 30 d. Išvada – politinis nestabilumas ir ūkio krizė nebūtinai turi vykti vienu metu. Nepaisant konfliktų tarp Ukrainos politikų, šalies ekonomika auga sparčiais tempais ir į šalį plūsta užsienio investicijos.
Per pirmą šių metų pusmetį Ukrainos bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 8 proc., ir ekonomistai prognozuoja dar didesnį jo augimą. Metalas, daugiausia plienas, sudaro 40 proc. eksporto, tačiau didėja ir gamybos bei paslaugų sektorių procentinė dalis. Didžiųjų įrengimų pramonė 2006 m. išaugo 22 proc., o Ukrainos programinės įrangos gamybos kompanijos pernai padidino savo eksportą 50 proc. ir išvežė į užsienį produkcijos už 250 mln. Amerikos dolerių.
Ūkio augimas kelia investuotojų pasitikėjimą. Sandorių skaičius Kijevo akcijų biržoje šiemet padidėjo dukart ir pasiekė 76 mlrd. dolerių. Nekilnojamojo turto kaina per 12 paskutinių mėnesių išaugo 60 proc. Vartojimo augimas nuo 2003 m. skaičiuojamas dviženkliais skaičiais. „Mes juokaujame, kad politikai dėl nesibaigiančių ginčų neturi laiko kištis į verslą“, – sako investicijų kompanijos „XXI amžius“ finansų direktorius Tarasas Kutovyjus.
Pasak Kijevo analitikės Tatjanos Sytnik, akivaizdu, kad Ukrainoje formuojasi vidurinė klasė, o tai padeda privilioti į šalį didžiąsias pasaulio kompanijas. Birželį kompanija „Pepsi Cola“ už maždaug pusę Ukrainos sulčių rinkos valdančią sulčių gamintoją „Sandora“ sumokėjo 542 mln. dolerių. Ukrainoje pradėjo dirbti prancūzų prekybos centrų tinklas „Auchan“, įsteigęs bendrą įmonę su vietos prekybos tinklu „Furšet“.
2005 m. atidarytame šešiaaukščiame prekybos ir pramogų centre „Arena-City“ įsikūrusios automobilių „Porshe“, „Bentley“ ir „Mercedes“ gamintojų atstovybės.
Pavyzdžiui, „Porshe“ šiemet tikisi parduoti 350 automobilių, 2005 m. jų parduota šimtas. Didėja ne tik brangių automobilių pardavimas – Ukrainoje pernai naujų automobilių parduota 40 proc. daugiau nei 2005 m. Pirkimo vajų maitina sparčiai didėjantis išduodamų vartojamųjų paskolų kiekis. Pernai jų išduota 137 proc. daugiau nei užpernai. Praktiškai tuščioje vietoje pradėjęs kurtis Ukrainos bankinis sektorius dabar auga greičiausiai Europoje. Vakaruose tai neliko nepastebėta – per paskutinius porą metų užsieniečiai nupirko 4 iš 5 didžiausių šalies bankų.
Aišku, greitai augant ekonomikai, laimi ne visi. Daugelis paprastų piliečių priversti kovoti dėl išlikimo, mokėti kyšius policininkams, gydytojams, net mokytojams. Ukraina vis dar atsilieka nuo labiau išvystytų regiono ekonomikų. Nuo 2000 m. BVP augimas siekia vidutiniškai po 7 proc. per metus, tačiau nacionalinis ūkis iki galo dar neatsigavo po pereinamojo laikotarpio chaoso. Pasak finansų ministro Nikolajaus Azarovo, jei dabartinę padėtį lygintume su padėtimi prieš dešimtmetį, pažanga akivaizdi. Bet ji nepakankama, kad žmonės būtų patenkinti.
Esama rizikos, kad nesiliaujančios politinės pjautynės gali pradėti trukdyti ūkio augimui, jei vėluos ar nebus priimti svarbūs įstatymai. Bet ir šioje srityje Ukrainos politikai stengiasi žengti į priekį. Birželio pradžioje priimtas autorių teises ginantis įstatymas. Šio ir kitų teisės aktų priėmimas padės Ukrainai įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją. Tikimasi, kad tai įvyks kitais metais. Ukrainos politikai randa bendrą kalbą, kai kalbama apie verslo sąlygų gerinimą. Nors ir valstybines, ir privačias kompanijas tebekontroliuoja oligarchai, laisva rinka turėtų paskatinti greitą naujų bendrovių steigimąsi telekomunikacijų, nekilnojamojo turto ir programinės įrangos gamybos sektoriuose. Kaip pastebėjo „Porche“ pardavimo vadybininkas Sergejus Koroliovas, žmonės pamažu ima suprasti, kad politika – sau, o verslas – irgi sau“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).