A.Ivaškevičius: Atlygis politikams – jų vardo įstatymai

Rugsėjo 1-oji. Kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus šią datą? Na taip, mokslo ir žinių diena. Mokinukai ir studentai vėl čiumpa portfeliukus bei krepšius ir keliauja į klases ir auditorijas.

Istorijoje ši data žymi tuo, kad 1715 metais mirė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, ilgiausiai – net 72 metus – valdęs Europos monarchas; 1870 metais prūsai sutriuškino prancūzus prie Sedano; 1897 metais Bostone atidarytas pirmasis Amerikoje metro; 1914 metais Sankt Peterburgo pavadinimas buvo pakeistas į Petrogradą, o lygiai po trejų metų šiame mieste buvo paskelbta Rusijos Respublika; 1939 metais prasidėjo kruviniausias žmonijos istorijoje Antrasis pasaulinis karas; 1969 metais į valdžią per Libijos revoliuciją atėjo odiozinis pulkininkas Muammaras al-Gaddafis; 1985 metais bendra amerikiečių ir prancūzų ekspedicija pagaliau aptiko „Titaniko“ nuolaužas; 2004 metais prasidėjo Beslano įkaitų tragedija.

O kas žymaus įvyko Lietuvoje šią dieną. Visiems labiau žinoma, kas įvyks – rugsėjo 1-ą šalyje skelbiamas sausasis įstatymas. Ir kaltę dėl draudimo pardavinėti ir įsigyti alkoholinius gėrimus šią dieną visa tauta, be abejonės, suvers vienam žmogui – parlamentarui Antanui Matului.

Nors Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai buvo priimti dar praėjusių metų lapkričio 9 dieną, tačiau pastarąją savaitę vykusiose diskusijose apie šio įstatymo teisingumą ar nepagrįstą griežtumą mirgėjo tik šio Seimo nario, kuris netgi pasiūlė šiek tiek sušvelninti rugsėjo 1-os draudimus, tai yra leisti alkoholinius gėrimus pardavinėti bent jau baruose ir restoranuose, pavardė. Vadinasi, rugsėjo 1-oji tautos sąmonėje bus ne tik mokslo ir žinių, bet ir A.Matulo diena, nes niekas, ko gera, neprisimena, nei kurie Seimo nariai inicijavo minėtąją pataisą pernai, nei kas už ją balsavo, o čia štai vietoje ir laiku pasipainiojo minėtas parlamentaras.

Arūnas Ivaškevičius:

Amerikiečiams paprasčiau, ne vienas jų įstatymas net oficialiai vadinamas vieno ar kito politiko įstatymu. Kai įstatymas įsigalioja ir tampa aišku, ar jis geras, ar blogas, įstatymo autoriui atitenka visi laurai arba akmenys. (...) Lietuvoje gi yra taip, kad politinės atsakomybės ir rinkėjų keršto dažniausiai išvengia net kvailiausių ir absurdiškiausių įstatymų autoriai.

Amerikiečiams paprasčiau, ne vienas jų įstatymas net oficialiai vadinamas vieno ar kito politiko įstatymu. Kai įstatymas įsigalioja ir tampa aišku, ar jis geras, ar blogas, įstatymo autoriui atitenka visi laurai arba akmenys. Kitaip tariant, atlygis pagal darbą. Sąžininga, ar ne? Lietuvoje gi yra taip, kad politinės atsakomybės ir rinkėjų keršto dažniausiai išvengia net kvailiausių ir absurdiškiausių įstatymų autoriai. Tuo pačiu jokio atlygio moralinio tautos dėkingumo forma nesulaukia ir išmintingų bei piliečių gerovei tarnaujančių įstatymų kūrėjai.

Sprendžiant iš naujausių laikų tautosakos, žmonėms vis dėlto norėtųsi konkretumo ir aiškių ryšių tarp daiktų, žmonių ir darbų. Juk ne veltui laikinuosius talonus vadinome „vagnorkėmis“, vieną „Mercedes Benz“ modelį – „landsberginiu“. Ne veltui ištarus nekaltą žodį „stabilizatorius“ prieš akis iškyla vieno buvusio premjero paveikslas, o dar nekaltesnį žodį „abonentas“, – vieno eksmero veidas.

Aiškiems ir ryškiausiems gyvenimiškiems įvykiams ir reiškiniams tauta pati sugalvoja taiklius pavadinimus. Gi įstatymų yra „prikepta“ daug ir politikai patys galėtų prisidėti prie tinkamo jų įvardijimo, nepagailėdami ir savo pavardžių. Juk tai nesunku, nebent jie vengtų atsakomybės.