Ko reikia Lietuvai jos pačios Seimo rinkimuose. Atsakymas daugiau ar mažiau visiems aiškus – jie turėtų tapti savotiška užsitesusios krizės pabaiga. Jie turėtų sustatyti politinius šachmatus į išeitines pozicijas: libdemai, darbiečiai ir valstiečiai – marginalizuoti, didžiausia frakcija Seime – socdemai, tačiau koaliciją sudaro dešinieji, vadovaujami konservatorių, kad ir kaip jie to nenorėtų.

Baltarusijoje situacija po rinkimų į parlamentą šiek tiek pasikeičia, t.y. mažiau sulaikytų ir pasodintų į kalėjimus, beveik nėra dingusių be žinios ar atleistų iš darbo, išmestų iš universitetų. Tačiau tai nereiškia, kad vietos valdžia per ateinančius rinkimus sušvelnės, priešingai – tai baltarusiai prie jos galų gale ima prisitaikyti: nebesikiša, nebeprotestuoja, susiskaldžiusi į besivaržančius blokus opozicija dar kels vieną kitą kandidatą, bet jau nebekovos už valdžią, nes rezultatai žinomi iš vakaro. Tarptaytinė bendrauomenė tikriausiai net nesiųs savo stebėtojų į tuos rinkimus: stebėk ne stebėjęs, niekas jau nebestebina. Europietiškas Kubos ar Šiaurės Korėjos variantas jau ranka pasiekiamas.

Visas pasaulio ir Lietuvos dėmesys 2008 m. bus sutelktas į Rusiją. Čia vyks Prezidento rinkimai, kurie tikriausiai labiau įtakoja daugelio Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos valstybių vidaus situaciją nei bet kokie jų pačių rinkimai. Čia kova bus nuožmi ir mažosios kaimyninės ir tolimesnės valstybės praktiškai neturi jokios galimybės pakreipti sau palankia linkme.

Kas prie ko

Jeigu dabartinis šalies prezidentas V. Putinas iš tiesų neturi ketinimų pažeidinėti savo šalies konstitucijos, tai ietis kovoje dėl sosto surems pačios įvairiausios interesų grupės. Visų pirma, tai jėgos struktūros, tiksliau tariant, Fderealinė saugumo taryba (FST) ir visa jai pavaldi agentūra, antra, tai oligarchinės verslo grupuotės, kurias galima grubiai padalinti į tas, kurios arčiau valdžios ir kurias savotiškai įkūnija dabartinis vicepremjeras Dmitrijus Mdevedevas, ir tas, kurios šiek tiek toliau nuo jos atstovaujamos „ištremtųjų“ Berezovskio, Abromovičiaus ir kt.

Senoji nomenklatūra ir visa Rusijos karinių pajėgų grietinėlė tikriausiai visas savo viltis sudės į kitą vicepremjerą Sergejų Ivanovą, kuris atstovauja vadinamiems vanagams, pasiruošusiems jėga užtikrinti Rusijos interesus. Galiausiai į kovą tikriausiai stos įvairiausio plauko marginalai pradedant kairiąja ir dešiniąja opozicija ir baigiant žirinovskiais, ziuganovais ir pan.

Kol kas Rusijos žiniasklaidoje diskutuojama apie du kandidatus, t.y. du premjerus, kuriems V. Putinas visai neseniai suteikė vienodus postus, tarsi paskatindamas juos dar aršiau varžytis – tai S. Ivanovas ir D. Medvedevas. Apie juos jau prirašyta, jie išnarstyti po siūlelį tiek pačioje Rusijoje, tiek ir tarptautinėje erdvėje. Kitas klausimas, ar įmanoma prognozuoti, kokia galėtų būti šių dviejų lyderių valdomos Rusijos užsienio politika.

„Gazpromo“ veidas

Rusijos vidaus politikos prasme D. Medvedevas, kuruodamas socialines programas, turi tam tikrą pranašumą prieš savo galimą konkurentą. Tačiau vertinant galimas užsienio politikos tendencijas vadovaujant šiam politikui, ypatinga D. Medvedevo reklamine akcija tapo atstovavimas Rusijai Davoso pasaulio ekonominiame forume. Siekdamas apginti Rusijos prekybinius interesus ir užimamą šalies poziciją pasaulinėje ekonominėje kovoje atmiežtoje dujomis ir nafta, D. Medvedevas Davose pasaulio elitui pareiškė: “Jūs po truputį priprasite ir prie rusiško kapitalizmo”.

Lietuvai palankesnės politinės jėgos jau tikriausiai pavėlavo identifikuoti savus kandidatus. Nors jų atsiradimas vargu ar ką pakeistų: administraciniai resursai Rusijoje yra tokie dideli, kad pavieniai nepatenkinti esama sistema oligarchai nebus linkę rizikuoti ir remti tų politinių jėgų, kurių programa neprognozuojama, o deklaruojamas atsisukimas į Vakarus reikštų tik naujus iššūkius ir konkurenciją.
Tomas Misiūnas:

Ką reiškia šis sakinys gali suprasti tik tie, kas nepamiršta, kad D. Medvedevo šaknys giliai suleistos „Gazprome“. Nepaisant to, kad kalbėdamas Davoso forume D. Medvedevas teigė, kad Rusija padarys visk1, kad užtikrintų verslo s1lygas užsienio investuotojams, tačiau tai tik akių dūmimas. Kokią užsienio politiką Baltijos valstybių atžvilgiu gali vyktyti „Gazprom“ interesus atstovaujantis politikas? Kazkada girdėti teiginiai, kad D. Medvedevui bus nesvarbu kiek ir kokių naikintuvų turi Rusijos karinės pajėgos, ekonominė diplomatija bus ta, kuri dominuos juo politinėje programoje.

Tokiu atveju, nei Lietuvos, nei Baltarusijos ar Ukrainos politikų žiūrėjimas į Vakarus nebus svarbus: svarbu, kad milijonus dolerių skaičiuojantis skaitliukas suktųsi. Tiesa, būtų naivu tikėtis, kad pirmiausia reikia politinės laisvės nuo Rusijos sau ir savo kaimynams, o po to galima bus nusikratyti ekonominio jungo. Deja, viskas yra priešingai: ekonominė bei energetinė priklausomybė lems ir politinę priklausomybę: Vakaruose išrastas lobizmas Rytų ir Vidurio Europoje išsigimė į elementariausią korupciją. O „Gazpromas“ su savo kapitalu gali supirkti praktiškai visą lietuviškąjį (jeigu tokio dar esama).

Draugiška Rusija, bet...

Kitas kandidatas į Rusijos prezidentus S. Ivanovas taip pat pasižymėjo iš tarptautinės tribūnos kalbėdamas per Miuncheno konferenciją, kur V. Putinas „paliko jį atsakinėti į klausimus“. Paklaustas, ar vadinamajame „dujų kare“ su Ukraina Rusijos elgesyje nebuvo politinio šantažo elemento, ministras atkirto, esą jūs, vakariečiai, mus mokėte spręsti problemas, vadovaujantis pragmatiškais naudos kriterijais, štai mes ir sprendžiame pragmatiškai. S. Ivanovas buvo tas, kuris ne kartą tarptautinėje erdvėje pabrėžė, kad Irano branduolinės energetikos problema turi būti sprendžiama netaikant jokių sankcijų, kad tarptautinė bendrija bus priversta užmegzti santykius su Hamas ir pan.

Panašu, kad S. Ivanovas būdamas vienu iš kandidatų tampa ir Rusijos nacionalinių interesų ruporu, nuolat pabrėždamas, kad visais klausimais jo šalis turi savo nuomonę. Todėl neturėtų stebinti ir jo pasisakymas apie NATO ir Rytų Europos regiono valstybių ateitį: Rusijos nejaudina, jog į NATO nori įstoti Gruzija bei Ukraina. Esą Rusija su Aljansu ir taip bendradarbiauja kovoje prieš terorizmą, tas bendradarbiavimas, tikėtina, stiprės, taigi vis vien anksčiau ar vėliau visi būsime vienoje stovykloje. Bet yra vienas „bet“: NATO priartėjus prie Rusijos sienų, ji tai vertins, atsižvelgdama į savo nacionalinius interesus.

Taigi ar D. Medvedevas, ar S, Ivanovas bus tas, kuris naudosis visus administraciniu aparatu, kad taptų Rusijos prezidentu, tai galimybė rinktis iš dviejų blogybių – Rusija siekia užsitikrinti savo interesus, ir ar tai bus daroma per ekonomiką primetant ir politinę valią, ar atvirkščiai – labai didelio skirtumo nėra.

Naujas veidas, senas scenarijus

Labai galima situacija, kad abu šie kandidatai – tai tik akių dūmimas, o iš tiesų tas, kuris turi būti šalies prezidentu yra niekam nežinomas, bet visų jėgos institucijų remiamas kandidatas. Tokio kandidato atsiradimas ir jo buvimas Rusijos prezidentu gali būti dvejopas: pagal pirmą scenarijų: V. Putinas pasitraukia iš prezidento posto į privatų verslą, vadovauja kokiai nors tarptautiniai korporacijai, jungianičiai Eurazijos energetikų tinklą ar panašiai.

Tuomet Rusijai reikia tokio pat žavaus, charizmatiško lyderio, mokančio bent porą užsienio kalbų, kuris bent jau pradžioje sudarytų tikro demokrato įvaizdį. Pagal kitą scenarijų, V. Putino pasitraukimas iš valdžios tik laikinas. Todėl reikia tokio kandidato, kuris būtų koks nors išsilavinęs akademikas, tikintis šviesia Rusijos ateitimi, bet ne pačių didžiausių politinių ambicijų, galintis pasitraukti (ar būti patrauktas) iš valdžios bet kuriuo valdančiajai klikai patogiu metu. Tokiu atveju, V. Putinui nedera labai toli trauktis iš politikos, priešingai, jis turėtų būti joje, tokiame poste, kur galėtų visus kontroliuoti, būti pakankamai įtakingas, bet tuo pačiu ir neatsakingas už nieką konkrečiai.

Būtent tokį scenarijų siūlo „Jamestown foundation“ analitikas Evgenij Novikov. Pasak jo, mynusio Kremliaus koridorius, yra nemaža tikimybė, kad Rusija pasuks jau išbandytų keliu – V. Putinas imsis vadovauti vadinamajai valdžios partijai „Vieninga Rusija“. Tai, kad vienos partijos vadovas gali turėti daugiau galių nei šalies prezidentas, prokuroras ar visi kiti šalies pareigūnai kartu sudėjus – Rusijai nebūtų naujiena, priešingai vyresnio amžiaus žmonėms, tai galėtų atrodyti tarsi grįžimas į teisingas vėžias.

V. Putinas būtų tas, kuris fomuotų šalies ideologiją, partijos pagalba galėtų diktuoti sąlygas visiems federaliniams ir regionų pareigūnams. O Rusijos prezidentu galėtų būti naujausias V. Putino paskirtas vicepremjeras – Sergėjus Naryškinas. Jis Caro Aleksandro II pirmosios žmonos palikuonis, sovietų kontržvalgybos pareigūnas. V. Putinui vadojaujant valdžios partijai jis galėtų būti atsakingas už šalies biurokratinį aparatą, tačiau tikrai nebūtų tas, kuris valdytų šalį. Partinė valdžia sutelkta V. Putino rankose įprasmintų valdžios vertikalę, kurią jis kūrė (atkūrė) per abi savo valdymo kadencijas. Be to, užimdamas tokį postą V. Putinas gali būti bet kada paprašytas grįžti į valdžią.

Ką reikštų Lietuvai ir kaimyninėms valstybėms toks scenarijus – atsakymas viena vertus, labai paprastas – situacija iš esmės nesiskirtų nuo tos, kokia ji yra šiuo metu: būti pasirengus energetiniam šantažui ir politiniai destabilizacijai, kuri turėtų užtikrinti to šantažo įgyvendinimą praktikoje. Kita vertus, partinės vertikalės įprasminimas gali reikšti visos politinės sistemos pasirengimą įtvirtinti savo regioninės galios statusą ir siekti užsitikrinti tuos nacionalinius interesus, kurie susiję su įtaka kaimyninėse valstybėse.

Pareikšti pretenzijas į interesų zonas, kurios netyčia išsprūdo devintame dešimtmetyje, kol kas dar ne vėlu, ypač turint omenyje, kokios pažeidžiamos ir silpnai konsoliduotos demokratijos kaimyninėse valstybėse. Priemonės tam gali būti pačios įvairiausios: pradedant ekonomine įtaka, baigiant bandymais įtakoti politinius procesus, skatinti korupcines schemas ir baigiant trukdymais kurti nacionalinį identitetą Ukarinoje, Gruzijos, Moldovoje, Baltarusijoje, skatinant antivalstybines tautinių mažumų nuotaikas Baltijos valstybėse.

Ne valdžios kandidatų nėra

Tai, kad visa valdžia yra sutelkta šio politiko renkose kol kas tenkina ir jėgos struktūras, ir oligarchus. Rodo ir visų kitų politinių jėgų nesugebėjimas susitelkti, atrasti vieno patrauklaus kandidato. Nei demokratinė kairė, nei liberalioji dešinė nebus linkusios paremti tokių populistų kaip Ziuganovas ar Žirinovskis, o sąvų kandidatų kol kas dar neatrado.

Kita vertus, Lietuvai palankesnės politinės jėgos jau tikriausiai pavėlavo identifikuoti savus kandidatus. Nors jų atsiradimas vargu ar ką pakeistų: administraciniai resursai Rusijoje yra tokie dideli, kad pavieniai nepatenkinti esama sistema oligarchai nebus linkę rizikuoti ir remti tų politinių jėgų, kurių programa neprognozuojama, o deklaruojamas atsisukimas į Vakarus reikštų tik naujus iššūkius ir konkurenciją.

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad Rusijos kaimynai turėtų nuleisti rankas ir laukti kas bus toliau. Demokratija – ilgas procesas: darbo daug, o rezultatas negarantuotas. Tačiau politikų, akademikų ir nevyriausybininkų įsitraukimas į politinius procesus gal ir neužtikrins demokratijos Rusijoje, bet galbūt bent dalį žmonių paskatins vertinti pasirinkimo ir saviraiškos laisves. Gal laikas būtų paieškoti galimybių, kaip parodyti rusams, važiuojantiems traukiniu Maskva – Kaliningradas, kad Lietuvoje gyventi geriau?