Renginio masiškumas, pagal festivalio mastą, toli gražu neatitiko lūkesčių. Kas lėmė tokį publikos pasyvumą šio analogų Lietuvoje neturinčio projekto atžvilgiu?

Prieš leidžiantis į gilesnę analizę, visų pirma, norisi pasidžiaugti ir pagirti festivalio organizatorius už gerą organizaciją ir kokybišką reginį. Šaunuoliai, kad sumanė, kad pasiryžo, kad gavo lėšų ir kad viską kruopščiai įgyvendino! Būnant festivalyje nesitikėjo, kad tai, kas vyksta, vyksta Lietuvoje. Šiuo požiūriu „Be2gether“ yra unikalus renginys ir tikrai turėtų išlikti Lietuvos popmuzikos istorijoje tarp svarbiausių įvykių.

Tačiau vien tik suorganizuoti gerą renginį nepakanka. Kad renginys būtų sėkmingas, reikia jį dar ir gerai pristatyti visuomenei, o šioje vietoje festivalio organizatoriai ne kartą klupo. Žinoma, nereikia įrodinėti, kad užsisėdėjusį lietuvį išjudinti vykti beveik šimtą kilometrų klausytis muzikos nėra taip paprasta, kaip atrodo, ypač kai publikos reikia surinkti daug ir kai tokio tipo pramogų tradicijos Lietuvoje nėra didelės (pavyzdžiui Estijoje galima būtų tikėtis, kad analogiškas renginys sutrauktų penkiolika tūkstančių žiūrovų kiekvieną vakarą, tuo tarpu Lietuvoje jų buvo gal penkiskart mažiau).

Ambicingai užsimoję Lietuvos-Baltarusijos pasienyje surengti tarptautinį festivalį jo organizatoriai patys daug prisidėjo prie to, kad publika į jį nesusirinktų. Prie festivalio vairo stovėjo patyrę ir gerbiami žmonės, jau gerus dvidešimt metų susieję savo gyvenimą ir veiklą su muzika, tad, techninė festivalio pusė buvo išspręsta kone be priekaištų.

Tačiau informacine prasme valdyti tokio lygio projektą jie buvo nepasiruošę ir jau pats pirmas bei svarbiausias žingsnis – paskelbimas apie šį projektą – tapo pirma ir esmine klaida visoje kampanijoje.

Dar kovo mėnesį, kai buvo paskelbta apie tai, kad įvyks toks projektas, organizatoriai paskubėjo apsiskelbti, kad Lietuvoje šiemet koncertuos „The Killers“, „Muse“, „Keane“ ir kitos šiuo metu pasaulyje madas diktuojančios grupės. Ši skubota žinutė buvo visiškai nepagrįsta, nes net ir turint reikalingus pinigus honorarui tokio lygio grupes ne taip jau paprasta prisikalbinti koncertui. Ką jau kalbėti apie pažadą jas atvežti dar neturint kontrakto kišenėje?!

Taip ir nutiko. Ėjo laikas, o kvapą gniaužiančių A lygio žvaigždžių festivaliui taip ir neatsirado, susidomėjimas renginiu slūgo ir tolimesni bandymai įpūsti gyvybės į informacinę kampaniją taip pat buvo nesėkmingi.

Žinoma, festivalio programai buvo patvirtinta visa eilė puikių ir įdomių atlikėjų (už ką reikėtų atskirai padėkoti kultiniam festivalio programos sudarytojui Dovydui Bluvšteinui), tačiau paties aukščiausio žadėto lygio grupės į Lietuvą neatvyko, publikai skubotai duoti pažadai buvo neištesėti.

Tokiu būdu jau nuo pat pradžių festivalis pasmerkė save prastiems bilietų pardavimams, tuo tarpu kiek atidžiau ir atsakingiau organizavus informacinę sklaidą su visiškai ta pačia festivalio programa galima buvo turėti ir didesnę auditoriją. Užuot po paskelbimo apie šį neeilinį įvykį sėkmingai kaitinus aistras ir auginant susidomėjimą festivaliu, projektą teko iš esmės reanimuoti.

Ir nors buvo dar bent keli mėnesiai laiko situacijai pagerinti, tačiau tolimesni bandymai trokštamo rezultato taip pat nedavė. Taip nutiko dėl to, kad nepavyko deramo dėmesio skirti ir išpopuliarinti atvykstančių grupių, nes pagrindiniu akcentu tapo festivalio rengėjo ir pilies savininko Giedriaus Klimkevičiaus ir pilies nuotraukos, kurios užgožė visą kitą informaciją.

Pagal spaudoje pasirodžiusios informacijos kiekį pagrindine renginio žvaigžde būtent ir galima vadinti ne kurią nors grupę, o Giedrių Klimkevičių, kuris kaip geras, sumanus ir komunikabilus verslininkas, nepraleisdavo progos pareklamuoti savo pilį ir verslą, tačiau šiuo atveju tai, deja, nutiko festivalio grupių sąskaita. Taigi, renginio žiūrovų skaičius yra dėsningas informacinės kampanijos padarinys. Nors ir dideli finansai buvo mesti festivalio reklamai bei išsprogdintos pakankamai didelės reklamos apimtys, pati kampanija buvo mažai efektyvi ir daugiau nukirto bilietų pardavimus, nei prie jų prisidėjo.

Informacijos sklaida yra labai kruopštus, daug dėmesio reikalaujantis dalykas, ko ypatingai ir trūko šiame projekte. Net renginio išvakarėse TV žinių laidose pasirodžiusiuose reportažuose apie iš valdžios institucijų gaunamą paramą, organizatorių skaičiai nuo valdinininkų pateiktų buvo du kartus mažesni ir šis pozicijų nesuderinamumas paliko visiškai nereikalingą prieskonį, kad kažkas čia neaišku ir kad festivalio biudžetas nekontroliuojamas.

Gaila, kai patys įpjauname šaką ant kurios sėdime ir jeigu kažką darome, nepadarome gerai iki galo. Žinoma, kritikuoti yra paprasčiau nei padaryti ir čia išsakyti pastebėjimai susiję tik su viena sfera - komunikacijos, kuri šį kartą organizuojant festivalį susiklostė sudėtingiausiai. Visa kita buvo iš tiesų puiku! Net ir gamtos jėgos buvo palankios publikai tris dienas mėgautis gera muzika...

Džiaugiantis, kad šiemet įvyko tokio lygio projektas, visumoje galima gana optimistiškai žvelgti į ateitį ir tikėtis, kad jeigu renginys vyks ir kitais metais, bent jau tie, kurie jame lankėsi šiemet, rekomenduos jį savo pažįstamiems, pasikvies daugiau draugų ir taip iš lūpų į lūpas paskleis gerą nuomonę apie renginį. O tai rengėjams bus neįkainojamas turtas, pati geriausia reklama.

Čia išsakytų minčių nereikėtų priimti kaip kritikos, jomis linkima, kad viskas festivalio rengėjams klostytusi tiktai dar geriau. Tikėsimės, kad šių metų rezultatai neatbaidys rengėjų tokio pobūdžio projektą organizuoti kitais metais ir tuomet jis bus tik dar labiau išbaigtas ir sėkmingas. To reikėtų ir palinkėti!