V.Vileita: Estija po bronzinių naktų

Ką tik Estija šventė nepriklausomybės atkūrimo dieną. 1991 m. rugpjūčio 20 d. Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba, remdamasi istorinio Estijos valstybingumo tęstinumo principu, priėmė nutarimą Dėl Estijos nepriklausomybės atstatymo.

Nepriklausomybės dienos proga Estijoje skambėjo ne tik daug iškilmingų kalbų, bet ir aršių ginčų žiniasklaidos puslapiuose. Dešiniosios pakraipos apžvalgininkai, apeliuodami į išliekančią Rusijos įtaką šalies vidaus gyvenimui, pareiškė, esą Estijos valstybingumas iki šiol nėra visiškai atkurtas. Kairieji linkę nebeeskaluoti šios skausmingos temos, kuri ypač suaktualėjo po pavasarį įvykusio konflikto dėl bronzinio kario perkėlimo. Prieš pat nepriklausomybės dieną pasirodė mokslinio tyrimo rezultatai – buvo tiriama, kaip sekasi rusams ir estams sugyventi vienoje valstybėje. Rezultatai, nors ir atskleidė, kad reikalai klostosi ne taip ir blogai, dar labiau sukiršino įvairių stovyklų komentatorius.

Pirmoji pusė – straipsnis „Daugėja Estijai lojalių rusų“ iš „Eesti Päevaleht“

Emocinis šokas po „bronzinės nakties“ įvykių privertė didesnę dalį estų suvokti, kad politinė priešprieša tarp estų ir rusų – būtent tai, ko siekia antiestiškos politikos autoriai Rusijoje. Taip mano Tartu universiteto profesorė sociologė Marju Lauristin. Savo straipsnyje estų laikraštyje „Eesti Päevaleht“ ji bando paneigti neva sureikšminamą Rusijos televizijos poveikį šalies tautinėms mažumoms: „Estai perdeda Maskvos žiniasklaidos daromą įtaką rusakalbiams Estijos gyventojams. Vietos rusai nelaukia savo problemų sprendimo iš Rusijos“.

M. Lauristin teigimu, „surengta integracijos stebėsena rodo, kad ne estų kilmės gyventojai vis labiau išmoksta estų kalbą ir linkę pasirinkti Estijos pilietybę. Pastebimas ir vis palankesnis požiūris į Estijos valstybę, bet estai nuo to nesidaro tolerantiškesni ir atviresni. Kol kas Estijos valstybė atstumia tuos rusus, kurie pasiryžę tapti lojaliais šalies piliečiais“.

Estų profesorė piktinasi, „kad visi čia gyvenantys rusai – netgi jaunieji, čia gimę, augę ir įgiję išsilavinimą, mokantys estų kalbą ir turintys Estijos pilietybę – yra verčiami prisiimti kolektyvinę istorinę atsakomybę už sovietų okupaciją“.

Nepaisant to, birželio mėnesį gyventojų ir tautybių reikalų ministro užsakymu surengta apklausa parodė, kad estų ir rusų priešstata netapo visa apimanti. Sociologė pabrėžia, kad „rusakalbiai gyventojai išlieka labai skirtingi, jie skirtingai vertina Estijos gyvenimą, išpažįsta skirtingas vertybes, turi skirtingų interesų, priklauso įvairiems išsilavinimo ir pajamų sluoksniams. Estijai lojalių, Kremliaus propaganda netikinčių rusų, kurie smerkia tėvynainių represijas ir totalitarizmą, yra geras ketvertas“, – teigia estų profesorė ir ragina ateityje formuoti integracinę politiką, remiantis aktyviu bendradarbiavimu su šiais žmonėmis.

Antroji pusė – straipsnis „Socdemai kapituliuoja“ iš Delfi.ee

„Gyventojų ir tautybių reikalų ministro biuras verda rožinę maną – užsakė tyrimą, kaip sekasi estams ir rusams sutarti po vadinamojo bronzinio kario skandalo. Kad atrodytų autoritetingiau, pasitelkė Tartu universiteto mokslininkus, o vadovauti tyrimui patikėjo seniai žinomai socialdemokratų veteranei Marju Lauristin Deja, paviešintas tyrimas yra toks akivaizdžiai užsakytas, kad rimtai jo priimti mąstantis žmogus negali. Pradėkime nuo pagrindinės tyrimo tezės, esą dviejų tautinių bendrijų santykiai po „bronzinių naktų“ nepablogėjo. Kaip pagrindinis įrodymas pateikiamas teiginys, kad konfliktų vietiniu ir buitiniu lygmeniu nepagausėjo: skirtingų tautybių kaimynai vieni su kitais tebesisveikina, o jų vaikai žaidžia vienoje smėlio dėžėje.

Visas šis idiliškas vaizdelis, žinoma, neatlaiko jokios kritikos. O ir tyrimo metodologija neturi jokio rimto mokslinio pagrindo.

Tyrimas visiškai ignoruoja pamatinius ir elementarius Estijos visuomenės faktus – pradedant tuo, kad estų ir rusų vaikai paprastai vienoje smėlio dėžėje nežaidžia, o jeigu ir žaidžia, nebent santykiu dešimt estų su vienu rusu (priešingu atveju estų vaikai tiesiog išvejami iš dėžės), ir baigiant tuo, kad vadinamojo rusų maišto pralaimėjimas tiesiog privertė daugumą rusų užimti taikesnę poziciją, bet to tikrai nebūtų buvę, jei rusai per tą maištą būtų ką nors pešę.

Autoriai lyg nepastebi, kad rusai tiesiog užėmė laukimo poziciją – bent jau trečdalis iš jų ruošiasi naujiems išpuoliams. Vis dėlto ataskaita mus ramina, kad net 68 proc. rusų jaučiasi priklausantys estų tautai. O ką tai reiškia? Tai kuo tiksliai jie save laiko – europiečiais, čiabuviais, estais, Estijos piliečiais – ar kuo būtent? Norint gauti atsakymą, belieka „vėjo paklausti“.

Juoką kelia ir kalbos apie integraciją. Nei pilietybė, nei estų kalbos mokėjimas, nei draugystė su etniniais estais, nei pasitikėjimas valstybe ir teigiamas požiūris į Estijos raidą automatiškai negarantuoja, kad krizės atveju šie žmonės bus Estijos pusėje. Priešingai – paradoksaliu būdu būtent integruoti rusai gali būti priešiškesni estams nei neintegruoti. Pastariesiems tikriausiai tiesiog „dzin“, o tie, kurie estiškai moka ir bendrauja su estais, ypač aštriai jaus mentaliteto skirtumus ir susvetimėjimą santykiuose tarp estų ir rusų.

Tam tikra prasme net šis užsakytas pozityvizmu dvelkiantis tyrimas šią tiesą pripažįsta – pažymima, kad, gavę pilietybę, rusų jaunuoliai nesidaro draugiškesni valstybei. Vis dėlto visai neseniai girdėjome dar vieną optimistinį pranešimą socialistinių lenktynių dvasia, kad pilietybės suteikimas svetimšaliams vyksta sparčiau nei planuota. Taigi ir estų svoris vidaus politikoje vis sparčiau nyksta.

Labiausiai erzina šiame tyrime tai, kad šis „moksliškumas“ begėdiškai panaudojamas estų valstybingumui griauti. Iš ataskaitos pirmą kartą oficialiu lygiu mes sužinome, kad, Rusijos ir jos draugų Vakaruose džiaugsmui, Estijoje tikrai diskriminuojami rusai. Tą tariamai patyrė net trečdalis iš jų.

„Mokslinė“ išvada gali būti tik viena: estai, duokite rusams dar daugiau erdvės, kad jie toliau galėtų jus diskriminuoti!

Šitaip galima traktuoti tyrime pateiktą teiginį, kad net 51 proc. estų ir 91 proc. rusų pritaria, kad estų laidos būtų subtitruojamos rusų kalbą. Argi čia nebus paruošiamasis darbas norint rusų kalbai suteikti valstybinės statusą?

Suomiai turi posakį „Maalla maan tavalla“ (maždaug – „Žiūrėk į gyvenimą paprasčiau“). Mes kaip tauta turime tiek pat savimi pasitikėti santykiuose su vietiniais rusais ir nesižeminti iki atsiprašinėjimo už tai, kad tebeegzistuojame ir drumsčiame jų ramybę. Prezidento pritarimu ir socialdemokratų ministro užsakymu atliktas tyrimas ir yra toks pseudomokslinis kapituliacijos manifestas“.

***

Nenuvažiavus į Estiją, sunku spėti, kaip vis dėlto sekasi sugyventi paprastiems įvairių tautybių žmonėms, tačiau bent jau politikų ir komentatorių lygmeniu akivaizdus absoliutus nesutarimas ir nepasitikėjimas – nesutariama net dėl to, ar estų ir rusų vaikai gali kartu žaisti vienoje smėlio dėžėje. Šiaip jau teko girdėti, kad rusų vaikai darželiuose iš tikrųjų būna aktyvesni ir sugeba net didesnei estų vaikų grupei primesti savo bendravimo kalbą. Tačiau dėl smėlio dėžių problemų tikriausiai turi ne vaikai, o jų tėvai. Iš retorikos atrodo, kad smėlio dėžėse užsisėdėjo būtent ne vaikai ir net ne paprasti šalies gyventojai, o politikai ir politikos apžvalgininkai.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).