Šįkart įdomesnė aplinkybė ta, kad Rusijos tranzito į Europą partnerės yra ne tik Ukraina, Baltarusija, visos trys Baltijos šalys, bet ir Turkija. Kai Vakarai ir Rusija leidosi į svaigią kovą dėl energijos išteklių tranzito, Turkija irgi nutarė nelikti nuošalyje, juolab kad šalies geografinė padėtis leidžia jai būti šio žaidimo dalyve.

Tarkime, žaidimas ėmė įgyti pagreitį pernai liepą, kai Turkijos Džeichano uoste buvo oficialiai atidarytas 1767 km ilgio naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas. 1076 km vamzdynų eina per Turkijos teritoriją. Naftotiekio laidumas – 50 mln. tonų naftos per metus. Nuo tada žinių apie šio vamzdyno darbą tarptautinėje žiniasklaidoje vis pasirodo, be to, Turkija turi galimybę prieiti prie Irano naftos, o juk šios šalies izoliacija vis tiek kada nors baigsis, kaip ir neramumai Irake, kuriam irgi netrūksta naftos išteklių.

Bet kuriuo atveju Turkija turi argumentų pareikšti apie save kaip energijos išteklių tranzito svarbią tarptautinę „žaidėją“, ir pasaulio spaudoje ši tema aptariama.

Pirmoji pusė – straipsnis „Žaidimas vamzdynais“ iš žurnalo „The Wall Street Journal“

„Europoje apie energijos išteklių pristatymo saugumą kalbama nuo tada, kai naujametę 2006 m. naktį Rusija nutraukė gamtinių dujų tiekimą Ukrainai, ir dujų importuotojai Vakaruose savo kailiu pajuto šio žingsnio pasekmes. Europa labai bijo per didelės priklausomybės nuo rusų energijos išteklių ir rusų vamzdynų. Gali būti, kad kol situacija pasitaisys, ši priklausomybė dar padidės. Naftos išgavimas Šiaurės jūroje mažėja, jai iš neramios Šiaurės Afrikos pristatyti reikia stiprių nervų. Taip Rusija gali išlikti ne tik didžiausia naftos ir gamtinių dujų eksportuotoja į Europą, bet ir pagrindinė Kazachstano ir Turkmėnistano naftos ir dujų tiekimo tranzito šalis.

Čia scenoje pasirodo Turkija. Ji – vienintelė šalis, kuri sausuma jungia Rytų Europą su Vidurio Azija, o Džeichano terminalas prie Viduržemio jūros užtikrina stabilumą ir suartina su kitomis naftą išgaunančiomis valstybėmis. Bet tai nėra vienintelis dalykas, kodėl Europa taip rūpinasi energetika. Ankara nenori komplikuoti santykių su galima konkurente energetikos išteklių tranzito srityje: 65 proc. Turkijoje suvartojamų dujų importuojama iš Rusijos. Be to, Turkija kartu su Rusija tiesia naftotiekį Samsunas-Džeichanas, kuriuo rusų nafta galės būti sausuma tiekiama iki Viduržemio jūros, aplenkdama tanklaivių prisigrūdusius Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Vis dėlto Turkija gali ir toliau siekti diversifikuoti naftos ir gamtinių dujų tiekimo šaltinius. Į energetikos išteklių eksportą per Turkiją pretenduoja Azerbaidžanas, Iranas, Irakas, Kazachstanas, Turkmėnistanas ir net Egiptas, bet ir čia esama įvairių problemų. Pavyzdžiui, neaišku, ar iš Šahdenizo telkinio Azerbaidžane artimiausiu metu bus galima tiekti tiek gamtinių dujų, kiek tikimasi. Irako nafta buvo tiekiama į Turkiją 1976–1990 m., vėliau – 1996–2003 m. pagal JT programą „Nafta mainais už maisto produktus“. Šiuo metu iš Kirkuko į Džeichaną kiekvieną mėnesį pristatomas maždaug vienas tanklaivis naftos. Pasak Turkijos pareigūnų, karinė padėtis Irake artimiausiais metais vargu ar leis padidinti šį kiekį. Be to, Rusija pasirašė sutartis su Kazachstanu ir Turkmėnistanu dėl energijos išteklių tiekimo jos vamzdynais. Tai reiškia, kad palei Kaspiją projektuojamiems vamzdynams teks mažiau gamtinių dujų. Neaišku, kaip energijos išteklių tiekimą gali paveikti sankcijos ar net kariniai veiksmai prieš Iraną.

Kai turkams primena visas šias aplinkybes, jie nurodo Džeichaną. Prieš 15 m. daugelis abejojo, kad vamzdynas iš Baku į Džeichaną apskritai kada nors bus baigtas. Bet per pirmus darbo metus juo transportuota 143 mln. tonų naftos žaliavos. Pasak Turkijos energetikos ministro Hilmi Gülerio, tai rodo, kad šalis pajėgi įveikti kliūtis, bet jai reikia ES pagalbos, dirbant su tokiomis šalimis, kaip Azerbaidžanas, kur dar esama neeksploatuojamų dujų telkinių. Ministro teigimu, europiečiai galėtų paskatinti investicijas į tokius telkinius.

Čia kyla turbūt svarbiausias klausimas, susijęs su Turkija, Europa ir energetika: kiek vieningos yra ES šalys? Kol kas atsakymas – nedaug. Pavyzdžiu galėtų būti plačiai reklamuotas „Nabucco“ vamzdynas, kuriuo nuo 2012 m. per Bulgariją, Rumuniją, Vengriją ir Austriją kasmet turėtų būti transportuojama nuo 25 iki 31 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Vis dėlto tarp penkių kompanijų, valdančių po 20 proc. konsorciumo akcijų, jau kyla tam tikrų nesutarimų. Šių metų gegužę viena projekto dalyvių austrų kompanija OMV sutiko rusų monopolininkui „Gazprom“ perleisti dalį akcijų Centrinės Europos dujų mazgo Baumgartene, iki kurio turėtų būti nutiestas ir „Nabucco“. Daug kas tada abejojo, ar racionalu tiesti „Nabucco“ vamzdyną.

Kita projekto dalyvė Vengrijos MOL iš „Gazprom“ perka vis daugiau dujų. Taigi nors Turkija jau pasirašė sutartis dėl Turkmėnistano ir Irano dujų tiekimo „Nabucco“ vamzdynu, „Gazprom“ turi galimybių pakenkti šiems sandėriams, o gal net sužlugdyti visą projektą. Dvišaliai rusų dujų kompanijos ir atskirų ES valstybių susitarimai paneigia galimybę, kad Europa energetikos klausimais gali turėti vienodą nuomonę. „Kai kada ES veikia kaip sąjunga, kai kada – kaip atskiros valstybės, – sako Turkijos energetikos ministras. – Mums visiems reikėtų veikti kartu“.

Antroji pusė – straipsnis „Turkija perstato figūras energetinių šachmatų lauke“ iš „Turkish Daily News“

„Turkijai reikia skubiai dairytis įvairesnių importo šaltinių. Pakanka pasakyti, kad importas tenkina 70 proc. visų šalies energetikos poreikių. Antra, Turkija turi sienas su valstybėmis, kurios valdo 70 proc. visų patvirtintų pasaulinių naftos ir gamtinių dujų išteklių, ir tai leidžia jai tapti pagrindine energetikos išteklių transportavimo šalimi.

Liepos pabaigoje Turkija ir Iranas pasirašė memorandumą, kuris ne tik numato Turkmėnistano ir Irano dujų eksportą į Europą per Iraną ir Turkiją, bet ir leistų pastarosios naftos korporacijoms pačioms išgauti 20 mlrd. kubinių metrų dujų iš telkinių Irane. Be abejo, dar nežinia, ar pavyks šiuos tikslus pasiekti, nes esama daugybės kliūčių ir problemų. Viena iš jų akivaizdi jau dabar: memorandumas sukėlė Maskvos ir Vašingtono pyktį.

Putinizmo klestėjimą Rusijoje neabejotinai maitina energetikos ištekliai. Pakanka pasakyti, kad gamtos ištekliai sudaro 80 proc. viso rusų eksporto, o naftos ir gamtinių dujų dalis eksporto struktūroje siekia 55 proc. Pagrindinis Maskvos strateginis tikslas – laipsniškai paversti kaimynes (šiuo atveju Europą) energetiškai priklausomomis nuo Rusijos. Rusijos ir Ukrainos dujų ginčas 2006 m. sausį atvėsino daugelio optimizmą dėl V. Putino noro civilizuotai tvarkytis energetikos sektoriuje. Taip pat parodė, kokios pažeidžiamos yra tos šalys, kurios priklauso nuo rusų energetikos išteklių.

Jau pranešta, kad Iranas su Turkmėnistanu per Turkiją į Europą planuoja tiekti 30 mlrd. kubinių metrų dujų. Tokie Turkijos veiksmai kerta smūgį Rusijos interesams, todėl artimiausiu metu reikia laukti didėjančio Kremliaus spaudimo Turkmėnistano prezidentui Gurbanguly Berdymuchamedovui.

Memorandumas smarkiai kritikuojamas ir Amerikoje, siekiančioje įvesti Iranui ekonomines sankcijas. Amerikiečių teigimu, pasitikėti Iranu kaip dujų tiekėju ar jų tiekimo tranzito šalimi yra labai neprotinga. Paradoksalu, tačiau palyginti neseniai mūsų draugai amerikiečiai panašiai kalbėjo apie Rusiją. 27 proc. įrodytų pasaulinių naftos išteklių yra Rusijoje, 15 proc. išteklių turi Iranas. Vašingtonas nesiliauja kartojęs, kad yra pasirengęs prisidėti siekiant, jog Turkija taptų Europai tiekiamų energijos išteklių centru. Bet ar gali JAV nurodyti kokį kitą variantą? Nesaugus Irakas artimiausioje ateityje negali tapti patikimu tiekėju.

Energetika tapo nauju pasaulinių intrigų centru. Esant tokiai situacijai ES turėtų aiškiai pasakyti, kokie jos poreikiai ir strateginiai tikslai. Energetikos sektorius gali prisidėti prie daugiašalių ryšių plėtojimo. Birželį Stambule vykusioje konferencijoje Europos Komisijos komisaras energetikos klausimais Andris Piebalgs išsitarė, kad Turkijai reikia ES, kaip ir ES reikia Turkijos. Turkijai iš tiesų reikia ES. Tik įdomu, ar europiečiai ir toliau slėps galvas smėlyje, kai teks kalbėtis apie konkrečius dalykus“.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).