Tai pavyzdys ydingo požiūrio, jog bet kokia kritika įmanoma tik esant sistemos viduje. Apie tai verta padiskutuoti plačiau. Juk multikultūrinėje epochoje normalu nagrinėti svetimas civilizacijas, kultūras, religijas...

Tarybiniais laikais bet kokia kritika iš šalies buvo atremiama dvejais būdais (neskaitant susidorojimo, fizinio ar psichinio): labai delikačiai diskredituojant oponento kompetenciją beigi viską iki koktumo argumentuojant marksizmo-leninizmo formulėmis. Galiausiai būdavo konstatuojama, kad nelabasis nėra komunistas ir jojo pretenzijos negali būti pagrįstos. Tokia tradicija išliko iki šiol, ją vadovaujamasi dabartinėse galios struktūrose, kurios tik pavadinimus pasikeitė. Viena tokių dominuoti ir manipuliuoti siekiančių organizacijų nūnai yra Lietuvos katalikų bažnyčia. Čia neleidžiama jokia kritika (pozytivi ar negatyvi) nei saviems, nei pašaliečiams, kuriuos KB „gražiai“ vadina pasauliečiais.

Viskas turi būti paaiškinta Vatikano palaimintomis deklaracijomis, popiežinėmis citatomis ir pan. Šitoksai religinis mankurtizmas, žinoma, gimdo intelektualinį bei psichinį reakcingumą, kurio išskirtinis bruožas visąlaik yra homofobija. Štai aš naktinės meditacijos paakintas parašiau straipsnelį apie krikščionišką šeimą ir ką gi – iš LKB sulaukiau tokių litanijų apie tai, kad nesu teologas ir kad nesiremiu Vatikano tikėjimo nuostatomis, ir prie kiekvienos tokios pastabos kaip tarybinėje mokykloje linksniuojama mano pavardė bei Autorius iš didžiosios raidės. Tai toks pašaipumo viražas? LKB ruporas R.Kazakevičius kiekvienu sakiniu baidosi mano asmens lyg aš norėčiau jam įkasti. Betgi aš neketinu įkasti tūlam kazakevičiui…

Prie visa to, aš nelaikau Katalikų bažnyčios sąžininga ir dora organizacija. Ji nepakankamai atgailavo už klaidas ir piktadarybes (padarytas, pavyzdžiui, moterims), valstybei nemoka mokesčių, nors yra viena didžiausių organizacijų, nepakankamai užsiima socialine rūpyba, nepuoselėja tolerancijos principų, nepamokslauja pilnos Evangelijos, nesilaiko neturto dvasios, puoselėja nekrikščioniškas apeigas ir t.t.
Ervinas Koršunovas:

Tiesa, noriu padėkoti jam (konkrečiam ar kolektyviniam), kad savo apologijoje jis nenusileido (kaip dažnas anoniminis komentatorius) žemiau juosmens lygio, neišvadino manęs ir viso Naujosios kairės judėjimo (kuriam laisvanoriškai priklausau) homoseksualais ir komuniagomis. Ne, R.Kazakevičius nėra toks primityvus ir nemano, kad tokie prasivardžiavimai gali sugrąžinti bažnyčiai prarastąjį autoritetą. Jis bando pavaizduoti neva aš rašiau ne esė, o studiją apie šeimą, o dabar jis, ekspertas, nustatys jos rimtumą. R.Kazakevičiaus verdiktas – laužta iš piršto! Tai bent teologinė įžvalga ir komplimentas! Aš, visame kame Pauliaus mokinys (paulinistas, net mokiausi pinti iš vytelių…) didžiuojuosi tokiu frazeologizmu mano adresu. Jis man patinka, nes Pirštas (čia didžioji raidė pritinka) visų pirma yra Dievo pirštas. Priminsiu, kad ši teologumena yra truputį primirštas įvaizdis mūsų snaudžiančioje bažnyčioje.

Dievo pirštas reiškia, kad gyvasis Dievas kuria iš nieko, kad Jis rodo į tautos (arba šeimos, asmens) nuodėmes, kalba tautai, taiso klaidingą mąstyseną, bara, pataria ir daro stebuklus. Žodžiu, daro visa tai, kuo dabar vietoj Jo užsiima Katalikų bažnyčia. Laikai, kada veikė Dievo pirštas, nugrimzdo užmarštin. Užtat fariziejų raugas primena apie save kiekvieną dieną klebonijų patvorėse bei moderniuose portaluose. O taip norėtųsi, kad vietoj to organizuoto amoralumo pasirodytų Dievo pirštas! Viešpatie, ateik. Leisk man, išlaužt iš Tavojo piršto žodį, Tiesos žodį, nes žmogiškom jėgom nebeįmanoma nieko pakeist… Pagrūmenk iš viršaus…

Vis dėlto jaučiu pareigą (R.Kazakevičiaus netiesiogiai užklaustas) pripažinti, kad nesu katalikas tradicine to žodžio prasme. Nelaikau patikimu padavimo apie šv.Petro kankinystę Romoje, juo labiau nemanau, kad tai kažką keistų. Žinau, kad Naujojo Testamento pasažai apie Petrą yra vėliau suklastoti ir sufabrikuoti. Jėzus Kristus tikrai neturėjo omeny, kad ant žmogaus (tegu apaštalo) Simono Petro statysiąs savąją Ekleziją. Jis kalbėjo ne apie asmenį vardu Petras, o apie tikėjimo išpažinimą, kuris tuomet nuskambėjo būtent iš Petro lūpų. Betgi šis žvejys nuo Kenezareto ežero nebuvo pirmasis, kuris pamatė ir išpažino Kristų savo viešpačiu. Prieš tai buvo daugelis kitų tikėjimo vyrų, pradedant Jonu Krykštytoju ir Marija, Izaiju ir Dovydu, baigiant Moze ir Aaraonu. Būti šio tikėjimo tradicijoje yra tikroji katalikybė.

Prie visa to, aš nelaikau Katalikų bažnyčios sąžininga ir dora organizacija. Ji nepakankamai atgailavo už klaidas ir piktadarybes (padarytas, pavyzdžiui, moterims), valstybei nemoka mokesčių, nors yra viena didžiausių organizacijų, nepakankamai užsiima socialine rūpyba, nepuoselėja tolerancijos principų, nepamokslauja pilnos Evangelijos, nesilaiko neturto dvasios, puoselėja nekrikščioniškas apeigas ir t.t. Išvis ji nėra iš tikrųjų tautiška, valstybiška ir visuomeniška organizacija. Tik, žiūrėk, jau ir kiša pagalius į ratus: tai Europos Sąjungai konstitucijai, tai Lietuvos parlamentarizmui, tai medicinos mokslui, tai ekumeniniam judėjimui ir t.t. Tas pasibaisėtinas Ratzingerio ir jo pirmtakų šovinizmas! Pastarsis, atrodo, galutinai nusprendė susipykti su protu ir su pasauliu. Ko tik nepridaro senukai…

Jau įprasta pasidarė stebėti nuolatines LKB pastangas monopolizuoti tiesą, teisę bei savivaldą. Jos lobizmas duoda gerus rezultatus – neseniai mūsų vyriausybė (!?) iš rezervinio fondo (!?) išskyrė keliasdešimt milijonų litų (!?) piligrimystės centrų (!?) steigimui Lietuvoje (!?). Velniams to reikia? Kad mūsų keliuose virstų lenkų maldininkų autobusai ir žūtų žmonės? Nejaugi gana atseikėta pinigų ligoninėms, gydytojams, kompensuojamiems vaistams? Žodžiu, valstybė mėto pinigus į balą: prietarų ugdymui ir masinės psichozės infrastruktūrai... Po tokių 2K sprendimų abejoju, ar ateityje balsuosiu už Lietuvos socialdemokratus, kurie perdėm pataikauja klerikalinių sluoksnių interesams, neapsaugo švietimo sistemos nuo katalikiškos propagandos, palaiko antikonstitucinę švietimo reformą, pagal kurią mokėsime už aukštąjį mokslą, nesiryžta įstatymais pažaboti šešėlinės ekonomikos LKB viduje, prileidžia netoleratiškumo punktus Lygių galimybių įstatyme, kurie leidžia religinėms organizacijoms diskriminuoti kitų konfesijų darbuotojus ir laisvamanius.

Jeigu šv.Petras pats buvo vedęs ir norėjo, kad visi būtų susituokę, tai ką, po galais, veikia popiežius ir jojo vyskupai? Kodėl jie nesituokia ir nerodo gero pavyzdžio šeimoms kaip kad natūraliai pasielgė reformatorius Liuteris ar apsišaukėlis korejietis Mūnas?
Ervinas Koršunovas:

Kažkas smirdi šioje karalystėje… Ir kaltas čia ne kuklus mano asmuo (kaip bando įteigti R.Kazakevičius), o pūvanti sistema, kurią ginti pasišauna ir jauni dabitos, ir seni ožiai. O kodėl jiems nepakalbėjus apie teisingumą, lygybę ir brolybę šiuolaikinėje Lietuvoje? savarankiškai nepasvarsčius gyvybiškai svarbių politinių aktualijų? Imtų gi ir aptartų Naujosios kairės dešimt tezių apie Aukštąjį mokslą; tai būtų naudingiau ir įdomiau Nuomonių ringe, nei svarstyti mano kuklų požiūrį į krikščionišką šeimą, juolab katalikišką. Viskas per daug paprasta – katalikiška šeima yra oksimoronas kaip, pvz., sausas vanduo arba apvalus kvadratas. Jeigu šv.Petras pats buvo vedęs ir norėjo, kad visi būtų susituokę, tai ką, po galais, veikia popiežius ir jojo vyskupai? Kodėl jie nesituokia ir nerodo gero pavyzdžio šeimoms kaip kad natūraliai pasielgė reformatorius Liuteris ar apsišaukėlis korejietis Mūnas? Jeigu patys susilaiko nuo šeimyninių pančių ir seksualinių pagundų, tai ko draudžia kontracepcijos priemones tiems, kas realiai dulkinasi ir tokiu būdu rizikuoja užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis?

Šitokių klausimų gerbiami kazanavičiai nesprendžia, nes tai yra nepatogūs klausimai bažnytiniuose kuluaruose, kur visokia nuodėmė nesvetima, tik ne interpretacijos. Tas ir liūdniausia, kad malšindami autentišką religinę mintį su savo katalikybe užsidarome juodžiausion provincijon. Didžiosios tautos visada drįsdavo ir po šiai dienai drįsta išreikšti savo kritikas ir nuostatas visomis Vatikano postuluojamomis doktrinomis, universitetų teologai išsako savo pozicijas religijos kitimo ar stagnacijos klausimais. Net premjerai ir kancleriai turi savo nuomonę, kuri dažniausiai būna subalansuota tarp sekuliarios ir bažnytinės. Pas mus, rodos, nuo visų ligų taikomas vienas gydymo būdas – kraujo nuleidimas. Kada šarlatanai mūsų šalyje nustos kištis į valstybės reikalus ir kaulyti sau davatkinių išlygų?