Amerikos žurnalo „USA Today“ teigimu, aštuonių valstybių (JAV, Rusijos, Kanados, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Danijos) kovą dėl Grenlandijos valdomo šelfo paskatino ledynų tirpimas. Pagal tarptautinę teisę, Rusija kaip ir keturios kitos šalys aplink ašigalį turi teisę į 320 kilometrų ekonominę zoną nuo jos krantų. JAV ir Kanada sako esančios šokiruotos Rusijos pretenzijų – daugiau kaip pusantro tūkstančio kilometrų povandeninis gūbrys jungia šiaurės Rusiją ir salelę šiaurinėje Kanadoje, tad pagal tą pačią logiką ir Kanada galėtų sakyti, kad jai priklauso ne tik Šiaurės ašigalis, bet ir Rusija ar net visa Eurazija.
Ten, kur nafta ir kitos gėrybės, susiremiama ne juokais. Amerikiečiai paskelbė siunčią savo ekspediciją į Šiaurės ašigalį, be to, statysią naujus Arkties sąlygoms pritaikytus karinius laivus. Šiandien „Dviejose pusėse“ – apie prasidedančias varžytuves šįkart dėl Arkties gėrybių. Pirmoji pusė, straipsnis „Kas nors pasakykite Seneliui Šalčiui, kas nutiko“ iš Kanados laikraščio „The Edmonton Sun“ ir britų dienraščio „The Independent“ publikacija „Šiaurės ašigalis: nauja imperijų susidūrimo vieta“.
Pirmoji pusė, straipsnis „Kas nors pasakykite Seneliui Šalčiui, kas nutiko“ iš Kanados laikraščio „The Edmonton Sun“.
Rusija sensacingai „pamojavo vėliava“ Šiaurės ašigalyje. Pavojingas dviejų batiskafų nusileidimas keturis kilometrus į vandenyno dugną tapo dar vienu rusų Arkties tyrinėjimų puslapiu, kur ir taip nemažai heroiškų žygių. Rusija sukrėtė visus, garsiai reikšdama pretenzijas į nemažą Arkties vandenyno dalį, kur galbūt glūdi ketvirtis pasaulinių naftos ir gamtinių dujų išteklių.
Globalinis atšilimas, kurį sukėlė augantis naudingų iškasenų naudojimas, paradoksaliai vilioja mus tolyn į Arktį, ne tik siekiant išgauti gamtos turtus, bet ir norint plėsti jūrinius prekybos kelius. Kremlius paskelbė, kad kontinentinis Sibiro šelfas 18 amžiaus rusų mokslininko M.Lomonosovo vardu pavadintu povandeniniu gūbriu tęsiasi iki pat Šiaurės ašigalio. Taigi Rusija tvirtina, kad Šiaurės ašigalis - ne kas kita, kaip šiaurinės Sibiro dalies tęsinys. Seneliui Šalčiui tai tikrai nepatiktų.
Nepatiko ir Otavai. Vien nuo minties, kad rusai tegu ir simboliškai „paskyrė“ sau užpoliarę, vyriausybė įniršo. Kanada veikiausiai pati norėjo pareikšti pretenzijas į Arktį, bet savo gėdai ji neturi nei ledlaužių, nei patrulinių laivų, nei bazių ar strateginių lėktuvų, kad galėtų jei ne ginti šią teritoriją, tai bent palaikyti tvarką joje. Taip pat piktai (ir beprasmiškai) sureagavo ir Vašingtonas. Maža to, kad iš Sietlo Šiaurės poliaus link buvo pasiųstas amerikiečių ledlaužis, žmonės iš Vašingtono administracijos pareiškė, kad legendinis šiaurės-vakarų kelias, pasirodo, gali būti naudojamas teroristų gabenimui. Ir tai teigia šalis, į kurią vien per sieną su Meksika patenka 200 tūkstančių nelegalų per mėnesį.
Reikia pasakyti, kad rusai turi nemažai istorinių priežasčių pretenduoti į Arktį. Ilgiau už rusus joje turbūt plaukiojo tik norvegų vikingai. Rusų jūrininkai dar 1032-aisiais plaukiojo Sibiro šiaurę skalaujančiomis Karos, Baltojoje, Laptevų jūromis. 17 amžiuje kelios didelės rusų ekspedicijos pažymėjo Arktį žemėlapyje.
Pabrėžiame, kad Maskva sako gerbianti tarptautinę teisę ir rengiasi pareikšti savo pretenzijas Jungtinėse Tautose (JT). Vis dėlto tokios teritorinės Maskvos pretenzijos aiškiai per didelės. Arkties išteklių eksploatavimo klausimas ne tik svarbus, bet potencialiai pavojingas, todėl bet kaip jo spręsti negalima. Norint išvengti dar vienos „aukso karštligės“, visas arktinės zonos ovalas turėtų tapti JT kontroliuojama ypatingąja teritorija. Kiekviena šalis, norinti joje užsiimti gręžinių darymu ar naudingų iškasenų išgavimu, turėtų pirkti šią teisę iš JT, o gautus pinigus galima būtų panaudoti humanitariniams ir ekologiniams projektams vykdyti. Nes brandžiausio globalinių kofliktų dėl energijos resursų sprendimo metodas turi pavadinimą „ reikia dalintis“.
Dabar – antroji pusė, dienraščio „The Independent“ publikacija „Šiaurės ašigalis: nauja imperijų susidūrimo vieta“.
Iš tiesų, niekas nežino, ką slepia tamsūs poliariniai vandenys. Gal ten gyvena nežinomos jūrinės gyvūnijos rūšys, kurios suglumins mokslininkus. Pastarieji galbūt mėgins suprasti, kaip jos evoliucionavo ir prisitaikė gyventi milžiniško spaudimo ir ledinio šalčio sąlygomis. Bet ne jūrinė gyvūnija grasina paversti Arktį dar vieno didžiųjų valstybių konflikto arena. Priežastis – po Arkties vandenyno dugnu glūdintys naftos ir gamtinių dujų ištekliai. Dar visai neseniai niekam net į galvą neateidavo imtis gręžinių Lediniuotame vandenyne – atrodė neįmanoma, kad tokios išlaidos atsipirktų. Bet viskas pasikeitė, kai sparčiai augančios Kinijos ir Indijos ekonomikos sukėlė pasaulines naftos kainas.
Penkios šalys braunasi per ledynus, mėgindamos gauti tai, kas glūdi po jais. Ir niekas nežino, kokią žalą gali atnešti planetos „ledo kepurei“ gresianti naujoji naftos karštligė. Į Arktį pretenduoja Rusija, Kanada, JAV, Norvegija ir Danija. Šiaurės lediniuotojo vandenyno geologinė struktūra yra aršių ginčų objektas. Prieš keletą metų JT įkūrė Komisiją kontinentinio šelfo riboms nustatyti. Pastarajai dar nespėjus pradėti veikti, Rusija pareiškė pretenzijas į Arkties teritoriją, viršijančią Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos plotą kartu sudėjus. Tai paskatino kitas šalis susivienyti prieš Rusiją, kurios pretenzijos tebesvarstomos.
Rusija tikisi, kad ekspedicija į Šiaurės ašigalį pateiks įrodymų, patvirtinančių jos norus. Ekspedicijos vadovas Rusijos dūmos narys A.Čilingarovas neslėpė, kad misija ne tik mokslinė, bet ir politinė. Birželį grupė Rusijos geologų grįžo iš šešias savaites trukusios ekspedicijos ir pareiškė, kad M.Lomonosovo gūbrys yra Rusijos sausumos tęsinys. Laikraštis „Komsomolaskaja pravda“ aprašydamas naujieną išspausdino žemėlapį, kuriame parodyta, kaip prie ir taip didžiausią pasaulyje teritoriją turinčios Rusijos „priaugintas“ dar 460 tūkstančių kvadratinių mylių dydžio Arkties plotas.
M.Lomonosovo gūbrys panašus į milžinišką povandeninį tiltą, jungiantį Rusiją su Grenlandija ir Kanada. Atitinkamai, į vandenyno dugną pretenduoja Grenlandiją valdanti Danija ir Kanada. Pastarosios vyriausybė prieš trejetą metų skyrė keliasdešimt milijonų JAV dolerių Arkties vandenyno dugno žemėlapiams sudaryti ir Kanados mokslininkų atliekamiems M.Lomonosovo gūbrio seisminiams tyrimams. Tačiau Kanada turi tik vieną tokiems darbams tinkantį ledlaužį, jai reikalingas dar bent vienas toks pat. Šalies premjeras S.Harperis liepą pranešė, kad Kanada įsigis aštuonis ledui atsparius patrulinius laivus, kurie turėtų saugoti šalies teritorinius vandenis nuo nekviestų svečių. Bet jie nepajėgūs pasiekti Šiaurės ašigalio. Danija šiame žaidime dalyvauja, kartu su kanadiečiais tirdama vandenyno dugną.
Ar likusiam pasauliui verta nerimauti dėl to, kuo baigsis šios lenktynės paskui naftą? Aplinkos apsaugos organizacijos mano, kad naftos kompanijos jau pažeidė didelių Aliaskos ir Sibiro rajonų ekologinę struktūrą. „Ledinė kepurė“ ir be naftos kompanijų įsikišimo mažėja nerimą keliančiais tempais. Ypač tas procesas pagreitėjo per pastaruosius 10 metų dėl stipraus pasaulinio klimato atšilimo. Pasak B.Stewarto iš organizacijos „Greenpeace“, bet kuri prie naftos išteklių globalaus atšilimo sąlygomis besiveržianti šalis elgiasi labai neatsakingai.
Kuo daugiau organinio kuro besistengiančios užgrobti valstybės paprasčiausiai gali sunaikinti Arktį. Todėl būtų geriau, jei Šiaurės poliaus „užšaldytas“ natūralus grožis išliktų neliestas.
„Dvi pusės“ „Žinių radijo“ eteryje – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).