Tokia statistika. Tačiau ar procentais visada galima pasikliauti? Bažnyčiai jie, be abejo, paglosto savimeilę. Juk miela žinoti, kad mūsų dauguma, kad mes jėga. Deja. Nesu nei juodas pesimistas, nei linkęs viskam prieštarauti, bet manau (ir ne aš vienas), kad kažkas su tais skaičiais ne taip.

"Fasadas. Nieko už jo nėra, tik aklas taisyklių laikymasis. Dėl paties laikymosi, ne dėl ko nors kito. Man regis, katalikybė pralaimėjo Lietuvoje 1387 m., Žemaitijoje 1413 m., o po to turime tik jos formalybių, liekanų valkiojimą žodžiuose, apeigose, struktūrose. Ji neveikia, ji nesuveikė.“ (Gintaras Beresnevičius "Naujojo atgimimo išvakarėse“. Aidai, 2005.) Autorius, kaip kadaise Mahatma Gandis, problemą mato ne Kristaus mokyme, kuris, pasak jo, yra ,,kalnus verčiantis ir visagalis“, – žinoma, kad be jokios ironijos, – bet pačiuose krikščionyse (tiesa, G. Beresnevičius šioje knygoje dažniausiai mini katalikybę ir katalikus – greičiausiai todėl, kad tai yra ,,populiariausia“ religija Lietuvoje, o katalikai dažnai tiesiog tapatinami su lietuviais).

Savo tezę autorius grindžia trumpa, bet nenuginčijama dabartinės situacijos analize. Kur artimo meilė, kur atlaidumas, socialinis teisingumas, etc.? Trumpai tariant, ar krikščioniškos vertybės tėra tik teorija, ar jos įgyvendinamos praktiškai? Ar jas kas nors realizuoja kasdienybėje, ar viskas baigiasi tik gražiais bei graudžiais pamokslais ir pritariamais galvų linkčiojimais? Klausimas, kuris turėtų kilti kiekvienam neabejingam žmogui. (Žinoma, galima užsimerkti, užsikimšti ausis ir, žengiant šventinėje procesijoje, giedoti ,,Aleliuja!“. Tačiau ar tai yra išeitis?) Sekančiuose minėtos knygos puslapiuose jos autorius gan korektiškai paaiškina, kad tai nėra jokia provokacija ir netgi ne iššūkis, o tiesiog tokia bendroji opinija katalikybės (manau, ir aplamai krikščionybės) atžvilgiu, ir gana palankiai atsiliepia tiek apie religiją bendrai, tiek ir apie krikščionybę konkrečiai. (Bažnyčios nuodėmėmis besimėgaujantys ,,kritikai“ jau vien dėl to ,,Naujojo atgimimo išvakarėse“ į knygų Top–10 nerinktų.)

Taigi, ar iš tiesų esam krikščioniška šalis? Oficialiai, ,,ant popieriaus“ – taip. Pakrikštyti buvom prieš šešis šimtmečius. Turim daug į dangų besisitiebiančių bažnyčių, kurios per didžiąsias šventes būna sausakimšos. Ir labai didelio kunigų stygiaus kol kas, atrodo, nejaučiam. Netrūksta ir įvairių krikščioniškų organizacijų bei institucijų. Pasitaiko netgi artimo meilės stebuklų. Tačiau ar to pakanka? Ypač turint omenyje tai, kad iš šimto Lietuvos gyvenotojų – aštuoniasdešimt penki yra krikščionys.

O neoficialiai, t. y., ne ,,ant popieriaus“? Sunku patikėti, kad šalis, lyderiaujanti Europoje pagal rodiklius, bylojančius apie vertybes, visiškai priešingas krikščioniškoms, yra krikščioniška. Kyla visiškai pagrįstas klausimas: nejaugi vagia, plėšikauja, žudo, svaiginasi ir kvaišinasi tik tie penkiolika procentų ,,likusiųjų“? Ne tik abejoju, bet ir netikiu tuo. Todėl, kad tarp tų penkiolikos iš šimto yra ne tik kitas religijas išpažistančių žmonių, bet ir laisvamanių, ir ateistų, kurie moralės atžvilgiu ne tik nenusileidžia krikščionimis save laikantiems tautiečiams, bet ir neretai juos lenkia.

Teko girdėti apie du dvylikos–trylikos metų brolius, kuriems Pirmosios Komunijos švente baigėsi reanimacijos skyriuoje. Prieš tai įvyko oficialioji dalis bažnyčioje, o po jos sekė linksmoji dalis prie vaišių stalo, po kurios abu vaikai atsidūrė ligoninėje. Pasirodo, pirmą taurelę įpylė suaugusieji, artimi giminaičiai. Pasak juos pažistančių žmonių, ,,katalikai, nes per visas šventes eina į bažnyčią“. Bažnytkaimio reikšmės įvykis? Deja, ne vienintelis. Panorėję greitai atrastume ir miesto, ir valstybinės reikšmės įvykių, kurių krikščioniškoje, o ir aplamai civilizuotoje, šalyje neturėtų būti.

Taigi. Tai krikščioniška toji mūsų Lietuva ar ne? Prieš atsakant į ši klausimą, būtina susitarti bent jau dėl vienos sąvokos reikšmės. Ką reiškia būti krikščioniu? Per didžiąsias religines šventes – Kalėdas, Velykas – ,,dėl viso pikto“ apsilankyti bažnyčioje, laužyti kalėdaičius ir daužyti margučius? ,,Sutvarkyti“, t. y., pakrikštyti ir ,,privesti“ prie Komunijos vaikus? Susituokti bažnyčioje? ,,Užpirkti“ mišias? Pasilaidoti su bažnyčia?

Jei taip, tuomet Lietuva yra superkrikščioniška valstybė, tiesiog krikščionybės tvirtovė. Amen?