Tiek visuomenė, tiek analitikai vis dar negali išsiaiškinti, kokie principai – pasaulietiškumo ar islamo – artimesni dabar valdančiai „Teisingumo ir plėtros“ partijai. Taigi ir padėtis Turkijoje nuo balandžio neretai pavadinama krize. Balandžio pabaigoje Stambule ir kai kuriuose kituose miestuose į gatves išėjo dešimtys tūkstančių pasaulietiškos politikos rėmėjų.
Pasak BBC, protestuotojai tada baiminosi, kad valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus atsisakys moderniosios Turkijos kūrėjo Atatiurko po Pirmojo pasaulinio karo nubrėžto tikslo puoselėti pasaulietinę valstybę ir vykdys islamišką politiką. Turkijos karinės pajėgos, ištisus dešimtmečius besąlygiškai remiančios Atatiurko priesakus ir nuo 1960 m. nuvertusios keturias vyriausybes, savo pareiškime tada apkaltino Vyriausybę toleruojant islamistus radikalus.
Partija „Teisingumas ir plėtra“, kurios šaknys – dabar nebeveikiančioje Islamo partijoje, atmeta kaltinimus, kad ji neketina puoselėti pasaulietinės santvarkos, ir tikina, kad atsisakė radikalizmo ir yra centro dešinioji partija. Vis dėlto kritikai vis tiek kaltina ją vykdant slaptą islamistinę programą ir siekiant įkurti Irano stiliaus režimą.
Opozicija taip pat nepatenkinta, kad Vyriausybės pozicija dėl kurdų separatistų nėra pakankamai ryžtinga ir šalies pietryčiuose esančiuose šios etninės mažumos apgyventuose rajonuose vis labiau plinta smurtas.
Turkijoje ir aplink ją iš tiesų nėra ramu. Liepos pradžioje Irako užsienio reikalų ministras Hoschijaras Sobari pareiškė, kad Turkija pasienyje su Iraku sutelkė 140 tūkst. kareivių. H. Sobari, kuris yra kurdas, įspėjo dėl Irako suverenumo pažeidimo.
Anot jo, visas problemas tarp abiejų valstybių spręsti įgaliotas saugumo komitetas, kurį sudaro irakiečiai, turkai ir amerikiečiai. Turkija tada nekomentavo, kiek karių yra dislokuota pasienyje.
Prieš tai birželio pradžioje naujienų agentūra AP informavo, kad vykdydami operaciją prieš kurdų sukilėlius tūkstančiai Turkijos karių įsiveržė į Iraką. Tiesa, oficialioji Ankara ir Irako pasienio pareigūnai šią informaciją paneigė, bet Turkijos užsienio reikalų ministras pažymėjo savo šalies teisę imtis veiksmų prieš sukilėlius.
„Irakas šiuo metu mums yra svarbesnis už derybas dėl stojimo į ES“, – šį pavasarį pareiškė Turkijos Vyriausybės vadovas Parlamente surengtame jo vadovaujamos partijos frakcijos posėdyje. Jo teigimu, 2007 m. Irakui bus lemtingi, nes galimas šalies susiskaldymas gali turėti rimtų padarinių viso regiono saugumui.
Pasaulyje gyvena 27–28 mln. kurdų. Daugiausia kurdų – apie 15 mln. – būtent ir gyvena Turkijoje. Žlugus Saddamo Husseino režimui, kurdų lyderiai beveik visą laiką spaudžia Irako valdžią, kad Kurdistanas gautų jei ne visišką nepriklausomybę, tai bent labai plačią autonomiją. Kurdistano pretenzijos tapti nepriklausoma valstybe kelia didelį nerimą Turkijai.
Neramu ir šalies viduje. Metų pradžioje tarptautinė bendruomenė aiktelėjo išgirdusi, kad Stambule nužudytas 52 m. armėnų kilmės žurnalistas Hrantas Dinkas. H. Dinkas daug rašė apie armėnų tautos žudynes paskutinėmis Osmanų imperijos dienomis 1915 m. Šias žudynes patys armėnai vadina genocidu, o turkai jas linkę nutylėti.
Armėnijos Parlamento vadovas tada pareiškė, kad šis nužudymas rodo, jog Turkija apie ES gali nė nesvajoti. Nužudymą pasmerkė Jungtinės Valstijos , ES, Prancūzija ir kelios žmogaus teises ginančios grupės. Į Stambulo ir Ankaros gatves tada išėjo tūkstančiai protestuotojų, pasipiktinimą žmogžudyste pareiškė ir Turkijos žurnalistai bei politikai.
Turkijos vidaus reikalai, jos santykiai su kitomis valstybėmis pasaulyje stebimi labai atidžiai ir dažnai įgauna didelį tarptautinį atgarsį. Tai susiję ne tik su šios šalies geopolitinėmis ambicijomis, bet ir dramatiškai dvilype egzistencija.
Savo knygoje „Stambulas“ Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas pasakoja apie save ir miestą, kuriame užaugo. Iš pasiturinčios šeimos kilęs O. Pamukas kalba apie tai, kad už savo ponišką gyvenimą jo šeima turėjo dėkoti ne turtams, o tam, kad buvo modernūs ir europietiški.
Islamas buvo tarnų religija, o į Vakarus besiorientuojantis šalies elitas pabrėžė savo pasaulietiškumą. Šalies dvilypumą atskleidžia net Kalėdų stalas – šalia tradicinio vakarietiško kalakuto patiekiamas tradicinis turkų patiekalas dolma, šampanas stovi greta rytietiško šerbeto.
Dar viena Turkijos gyvenimo rykštė, trukdanti jai tapti modernia valstybe, – korupcija. „Transparency International“ duomenimis, Turkija pagal korupcijos lygį užima trečią vietą pasaulyje. Korupcijos ištakos siekia tolimą praeitį. 18 a. Osmanų imperijos finansų ministerijoje net veikė „kyšių buhalterija“. Korupcijos nepavyko sunaikinti iki šių dienų. Dėl 2001 m. įsiplieskusio finansinio skandalo Turkijoje teisiami du buvę ministrai pirmininkai ir 22 ministrai.
T. Erdogano atsakas į opozicijos kritiką paremtas įspūdingais jo vadovaujamos Vyriausybės pasiekimais ekonomikos srityje, įvykusiais per beveik penkerius valdymo metus. Per tą laiką šalies ekonomikos augimas siekė apie 7 proc. per metus, smarkiai sumažėjo infliacija, į šalį plūstelėjo užsienio investicijos. Pagaliau būtent ši Vyriausybė pradėjo derybas dėl narystės su ES.
Tokiame kontekste dabartinių rinkimų rezultatas atrodo kaip sudėtingo vidinio Turkijos visuomenės kompromiso pasekmė. Žmonėms reikia ekonominio stabilumo ir ramybės visapusiškai dviprasmiškoje situacijoje.
Jie mano, kad šias, atrodytų, universalias vertybes gali užtikrinti tradicines islamiškas šaknis turinti partija. Kaip visada, tai – ir iššūkis, ir galimybė. Derybas dėl narystės ES pradėjusi islamiška partija gali pakeisti teroristinių grupuočių darkytą islamo veidą, bet kaip bus iš tiesų, nežino niekas.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.