Bet čia – skambi retorika pagąsdinimui. Išdavystei reikia drąsos, ryžto, proto – koks režimas viešai pripažins tokį savo valdinių potencialą? Ne, keliaklupsčiautojas tam nepajėgus, jis – tik silpnoji grandis tarybinių piliečių rikiuotėje, neatspari amoraliai vakarietiškai propagandai (trūksta, matote, tikrojo ideologinio pagrindo). „Paklydusi avelė“ (ne visi juk tokie tvirti kaip mes, ne visi sugeba savarankiškai mąstyti, todėl ima kartais ir paklysta prisiskaitę visokių nesąmonių, specialiai parengtų paikoms galvoms). Pabarsime, sugėdinsime ir parginsime atgal į gardą (blogiausiu atveju, paskelbsime bepročiu, nes tik beprotis gali žavėtis tokiais dalykais ir nesiduoti „protingai įtikinimas“).
Praėjo keliolika metų, džinsai, koka kola ir kiti siaubą keliantys „Vakarų išmislai“ legalizavosi, pasaulis prarado mielą paprastumą, tikrovė suskeldėjo, o retorika nemirė. O kodėl turėtų? Juk primityvumas – universali bendražmogiška savybė. Nieko specifiškai „sovietinio“ jame nėra. Tačiau nepasikeitė ne tik logika (forma). Nepasikeitė ir turinys – tiek retorinės „blogio ašys“, tiek pagrindinės sąvokos lieka tos pačios.
Ir šiandien kiekvienas, nejaučiantis simpatijų mūsų kultūriniams ultrakonservatoriams, nesižavintis „tautinėmis“ minios vertybėmis, neraudantis, kartu su prof. Arvydu Šliogeriu, dėl Lietuvą ir pasaulį neva ištiksiančios moralinės Apokalipsės, kiekvienas, laikantis save Europos, o ne parapijos piliečiu, kiekvienas, labiau pasitikintis Briuselio biurokratais nei vietiniais, ir ypač kiekvienas, siejantis save su Naująja Kaire, yra PAKLYDĖLIS KELIAKLUPSČIAUTOJAS PRIEŠ VAKARUS. Nesugebantis savarankiškai mąstyti. Nes savarankiškai mūsų šalyje mąsto tik „tauta“ ir jos Dvasią (Volksgeist) reprezentuojantys herojai. Atitikimas nusistovėjusiai konjunktūrai, neabejojimas „tradicijomis“ ir kaimiškomis „savaime suprantamybėmis“, paklusnumas minios „moraliniams autoritetams“ – pats tikriausias savarankiško mąstymo testas (ir apskritai mąstymo buvimo indikatorius). Manyti, kad kažkas yra geriau Olandijoje nei Lietuvoje, aišku, gali tik begėdis išdavikas (nes jis, pagal apibrėžimą, yra arba toks blogas, arba toks kvailas... arba – dar viena labai reali galimybė – papirktas). Visi geri normalūs mąstantys žmonės juk žino, kad yra atvirkščiai.
Tarkime, kad ir ponas Arvydas Akstinavičius, kuriam kyla visai pagrįstas įtarimas: „Taigi, kas vėl galėtų paneigti, kad Lietuvos „valstybininkų“ NK95 projektas šiuo atveju nėra dubliavimas tik to, kas jau anksčiau „valstybiškai“ vykdoma Rusijoje?“ (Arvydas Akstinavičius: Apie „naujuosius“, „tikruosius“ ir kitus).
Tikrai, kas galėtų paneigti, kad nesi CŽV agentas, rusų šnipas, tamplierius arba marsietis? Arba kupranugaris? Kas galėtų paneigti, kad Akstinavičiui taip atrodo? Juk NK95 atstovaujamos idėjos tokios panašios į Kremliaus „tvirtos rankos“ patosą: Putinas su Lužkovu neabejotinai būtų kartu su mumis pasipiktinę Vilniaus mero sprendimu neleisti jokių vaivorykštės vėliavų (šis mūsų tapatybės aspektas itin neramina poną Akstinavičių), tuo tarpu Europa tam sprendimui choru ploja... Štai kaip viskas paprasta: sąąąąmooookslas, ne kitaip! Mažytė pastabėlė iš logikos pradžiamokslio: tokios konstrukcijos teiginių paneigti nereikia – juos reikia įrodyti.