Politikai, deja, pavertė emigracijos problemą dar viena rinkėjų balsų viliojimo tema, o apie valdininkų išmintį bei sąžinę geriausiai pasako jų sukeltos komplikacijos dėl Airijoje gimusių lietuvių vaikų pilietybės. Tik dabar ponai iš Migracijos departamento ir kitų pilietybės reikalus tvarkančių institucijų apsižiūrėjo, jog iki šiol nebuvo teisinių nutarčių ir dokumentų, reglamentuojančių emigrantų vaikų pilietybės reikalus. Šiaip ar taip, kad ir kaip žiūrėtume į tuos, kurie sprunka iš Lietuvos, - ar kaip į mūsų valstybės infantilumo bei pelno besivaikančių darbdavių egoizmo aukas, ar kaip į patriotizmo stokojančius svyruonėlius, kurie bet kokias problemas sprendžia nuo jų paprasčiausiai pabėgdami, - jų vaikai atstūmimo nuo Lietuvos nenusipelnė!
Be to, emigracija ir įvairiausių visuomenės sluoksnių reakcija į ją išryškino lietuviškos tautinės savimonės kokybę, kuri, pasirodo, tokia menka, kokia nebuvo nė gūdžiausiu sovietmečiu.
Prisiminkime, kiek straipsnių buvo prirašyta, kiek pranešimų buvo perskaityta Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais apie tai, kas yra lietuvis ar kas gali būti juo laikomas, kuo skiriasi tautybė nuo pilietybės ar kuo „pilietinis“ lietuvis skiriasi nuo „etninio“ lietuvio (priminsiu – „pilietiniam“ Lietuva yra tik geografija, gyvenamoji vieta, įteisinta juridiškai, o etniniam lietuviui Lietuva – tai dar ir istorija, kultūra, tėvų kalba, papročiai, vertybės, kurių išpažinimas nepriklauso nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo kokių nors dokumentų)... Rodos, tada visi buvo raštingi, neabejingi – o dabar, sprendžiant iš kai kurių emocionalių vertinimų internete, daug žmonių emigravo iš Lietuvos nežinodami, kad pilietybė ir tautybė – toli gražu ne vienas ir tas pats, ir kai netenki pilietybės, tai nereiškia, jog netenki ir tautybės. Ir atvirkščiai: net ir gavus, pavyzdžiui, JAV, Airijos ar Ispanijos pilietybę, iki etninio ar tiesiog - „tikro“ ispano (airio ir t.t.) dar labai ir labai toli. Kaip, beje, toli iki „tikro“ lietuvio ir ne vienam Lietuvos gyventojui, kuris iš gimtinės niekur nebuvo nė nosies iškišęs, svetimo kvapo neuostęs...
Kas yra „šiaudinis pilietis“, galima išsiaiškinti, padedant Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, kuris tarp daugelio šio būdvardžio reikšmių pateikia ir tokią: „prastas, netikęs, netikras“, dar ir patikslindamas, jog, pavyzdžiui, „šiaudinių kavalierių pilnos patvorės: gaidžiai kasa, vištos lesa“. Yra „šiaudinių galvų“, yra ir „šiaudinių patriotų“, tad pagal analogiją galima kalbėti apie „šiaudinius piliečius“ ar „šiaudinius lietuvius“...
O kas būtų „nešiaudiniai“, t. y. - tikri lietuviai?
Kun. Astijaus Kungio OFM nuomone (Bernardinai.lt), išeivija esanti lygiai tiek pat svarbi, kaip ir Lietuva, mat, išeivijoje gyvena didelis skaičius mūsų žmonių, piliečių. O kadangi skirtingos patirtys, jo nuomone, praturtina, jis siūlo pamąstyti, „kuris yra tikresnis lietuvis – ar tas, kuris gyvena Lietuvoje, ar tas, kuris gyvena išeivijoje“.
Sutinku: gyvenimas Lietuvoje pats savaime neužtikrina nieko – nei tautiškumo, nei nesavanaudiško patriotizmo, nei, pagaliau, tautinio ar pilietinio „tikrumo“. Ypač susipažinus su tuo lietuviškumo kriterijum, kurį suformulavo premjeras Gediminas Kirkilas, komentuodamas Arvydo Pociaus ir jo kolegų įvykdytą tarnybinių butų privatizacijos aferą: „Kai žmonės imasi spręsti savo problemas, tai labai lietuviška“. Išeitų, jei esi savanaudiškas sukčius, kuriam nusispjauti į įstatymus ir paprastą valdininko padorumą – esi tikras lietuvis? Na jau, atleiskit...
Tad mąstom toliau.
Niujorke gyvenantis dailininkas Rimvydas Bartkus, kluptelėjęs ant ne visai tiksliai pacituotos daugeliui žinomos Jurgio Zauerveino giesmės (vietoj „lietuviais norime ir būt“ jis pateikė „lietuviais turime ir būt“), mėgino paneigti tą dainoje neegzistuojantį „turėjimą“, privalėjimą“ būti lietuviu. Jis save laiko kosmopolitu, bet pripažįsta, jog „būtų labai nesąžininga tikinti save, gimusį ir per tris dešimtmečius susiformavusį Lietuvoje, kad aš – ne lietuvis“, ir patikslina: „Žinoma, gimęs lietuviu, aš ir būsiu lietuvis, tik klausimas – koks? [...] Jeigu gyvenčiau Lietuvoje, iš arčiau susidūrus su beprotiškomis biurokratinėmis, socialinėmis ir kitomis savitybėmis, patriotizmas turbūt greitai išgaruotų“.
Bartkaus nuomone, lietuvių esama įvairių: ir sektinų, ir nesektinų. Kaip laisvai asmenybei ir „pasaulio piliečiui“, Bartkui svarbiausia – saviraiškos laisvė, todėl kritiškas savo krašto vertinimas ir laisvas šios kritikos reiškimas, jo nuomone, esąs „geriausias valstybės pažangos garantas“ (Veidas 2007-05-21). Vadinasi, sektinu galėtų būti savo valstybę ir tautiečius kritikuojantis lietuvis?
Taigi gebėjimas kritikuoti (ir be pykčio kritiką priimti) galėtų būti neblogas kriterijus žmogaus „tikrumui“ nustatyti, tačiau ką padės kritika iš toli, iš anapus Lietuvos sienos? Kai tai tik žodžiai, netampantys darbais... Todėl, matyt, tokį didelį pasipiktinimą interneto vartotojams sukelia mūsų emigrantų pareiškimai, kad jie nemato perspektyvų Lietuvoje, kad nežada grįžti, kol nepamatys, kad Lietuvoje reikalai gerėja.
Žiū, kokie gudručiai: kažkas kitas, bet tik ne jie Lietuvoj turi kautis su nepaslankia valdžia, turi kuopti sovietmečio ir „naujųjų lietuvių“ pridrėbtą mėšlą, o jie, emigravusieji, žiūrės iš ten, iš užjūrių, naudodamiesi ne jų sukurtomis geresnio gyvenimo „perspektyvomis“, normalia ar bent normalesne nei Lietuvoje tvarka ir raukysis, uosdami iš gimtinės atsklindančius kvapus... Tik ką darys žiūrovai-imigrantai, jei jų naujųjų „tėvynių“ vadovai pareikš jiems, kaip naujasis Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy pareiškė Prancūzijos imigrantams: „Mylėk Prancūziją arba ją palik“?!
Bet tai jau – nebe Lietuvos ir jos piliečių rūpestis.
Žodžių į vatą nevyniojantis Antanas Terleckas tokiems „lietuvaičiams“ aiškina tiesiai šviesiai: “O [kad] emigracija siejama su prastesne mūsų ekonomine padėtimi, iš tikrųjų yra niekas kitas, kaip patriotizmo stoka. Jei esi patriotas, rimtai dirbi, gali ir čia normaliai gyventi“ (Veidas, 21-007-05-03). Jo poziciją tikslina Linas Juozaitis, Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Šiaulių biuro vadovas, pusantrų metų pagyvenęs Anglijoje: “Lietuvoje karjeros potencialas – didelis, tik reikia siekti ir įdėti daug pastangų. Sudarytos puikiausios sąlygos dirbti ir užsidirbti. Kitas niuansas – čia esi šalia savų...“
Taip, buvo laikas, kai lietuviai bėgo iš Lietuvos, gelbėdamiesi nuo ekonominės suirutės, nuo kaulėto nedarbo, ieškodami elementaraus duonos kąsnio sau, vaikams, nusenusiems tėvams. Mesti į juos akmenį ryžtųsi nebent tas, kuris iš visko, net iš politinės ir ekonominės suirutės sugeba išsunkti aukso lašą. Tačiau šiandien bado šmėkla po Lietuvą nebeklaidžioja... Ir bėga šiandien tautiečiai nebe dėl ruginės duonos stygiaus, o dėl didesnio, riebesnio mėsainio kąsnio.
Ką gi, visais laikais žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Bet ar teisinga užkrauti Lietuvai dar ir šitų ieškančiųjų problemas, kai per akis Lietuvos dar nepalikusių piliečių problemų?
O ką jie darys tokiu atveju, jei į jų paliktus namus, darbo vietas priplūs imigrantų iš Azijos, Afrikos, iš tų šalių, iš kurių žiūrint gyvenimas Lietuvoj atrodo ne blogesnis, nei Marytei ar Petriukui gyvenimas Airijoj ir pan., bet kurie, gali būti, darbui ir gyvenimui Lietuvos sąlygomis bus dar mažiau tikę, nei Lietuvos autochtonai, tad skurdo, vargo ir alkanų Lietuvoje gali atsirasti dar daugiau nei dabar? Į kokią šalį, kokiems vaikeliams ar seneliams tada siųs mūsų išeiviai savo gerumo trupinius? Be istorijos, be lietuviškos kultūros ir ją kuriančių, puoselėjančių (tikrų) lietuvių Lietuva – tik geografija, tik pavadinimas be turinio. Ir net jei visi išeiviai taptų „tikrais lietuviais“, nors ir milijardus suaukotų labdaros pokyliuose, Lietuvos jie, deja, nesukurtų... Bet būtent tokios paprastos tiesos šiandien nenori ar nepajėgia suvokti tos galvos, nuo kurių sprendimų priklauso, kad lietuviams būtų gera gyventi Lietuvoje. Pasak Broniaus Genzelio, „užuot sprendus socialines ir psichologines problemas, kuriami biurokratiniai planai, kaip išeivius pririšti prie Lietuvos“.
Gal ir nereikėtų nusisukti nuo įvairiausių iniciatyvų, kaip sugrąžinti į seklius Lietuvos vandenis gilių vandenų žuvis, bet kyla pavojus, jog ir čia, kaip ir kitų spekuliatyvinių iniciatyvų atvejais, gali būti prasilenkta su sveiku protu. Ne veltui jau sunerimo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, vertindama siūlymus teikti dosnias (100 tūkst. Litų) stipendijas į Lietuvą grįžtantiems mokslininkams ir kitus panašius ekonominius grįžimo skatinimo projektus: “Negalima sudaryti išskirtinių sąlygų grįžtantiems, nes žmonės labai greitai supras, kad norint pasigerinti sąlygas Lietuvoje, reikia išvažiuoti ir grįžti“ (Veidas, 2007-05-03).
Tad skubiausias ir svarbiausias Lietuvos valdžios ir visuomenės rūpestis turėtų būti ne parsivilioti atgal kelis ar kelias dešimtis emigrantų, o sukurti tokias sąlygas čia, Lietuvoje, kad niekas nenorėtų jos palikti, kad lietuviai Lietuvoje gyventų, dirbtų, gimdytų ne po pusę ar pusantro vaikelio, o tiek, kiek reikia gyvenimo pilnatvei... Tuomet jau išeiviai patys ieškotų galimybių grįžti, o ne priekaištautų, kad niekas jų nelaukia, niekas neinformuoja, neparagina, nesukuria darbo vietų, nepastato būstų.
Vaistų nuo nenoro būti lietuviais Lietuvoje nėra ir nebus, jei patriotizmas, meilė ir lietuvybė pačioje Lietuvoje liks tik pajuokos objektais...