Taip, šis tekstas – tai it vežimas prieš šnopuojantį arklį. Ką čia vežimas, veikiau – gležnutė karietaitė, mat naujos atominės jėgainės projektai, tarsi tie Girdvainio obuolmušiai, su pagreičiu pradundėję pro Seimo komitetus, spaudos puslapius ir stebėtinai vieningą balsavimą parlamente birželio 19d., jau pamažėl ant vartotojų pečių gula.
Tiesa, projekto skaidrumu suabejojo Specialiųjų tyrimų tarnyba, savaitraščio „Atgimimas“ redakcija, abejonių išsako ir Lietuvos banko ekonomistas Raimondas Kuodis, trigalvį elektros slibiną apibūdinęs kaip „apdainuojamą gražiau nei Trakų pilis“.
Harmoningas sutarimas
Taigi šios, vadinkim, „revoliucijos“ smaigalyje aiškiausiai regimi du vyrai: abu gana nedidelio ūgio ir su akiniais, tik vienas labai aiškiai taria ilgus garsus ir kalbėdamas nuolat smiliumi pasitaiso akinius, o antras patarėju turi anekdotų pasakotoją ir kartkartėm pampina pypkę.
Dar abu panašiai kalba ir, regis, visa kuo sutaria. Antai pirmasis sako: „Neturėtume per ilgai užtempti su ta atominės statyba“, o antrasis pritariamai sučiulba: „Jeigu greitai priimsime įstatymą, birželio mėnesį, kaip mes galvojame, (...) tai pats optimistiškiausias variantas ir yra 2015-ieji metai“.
Už pirmojo stovi didžiausios šalies bendrovės „Maxima LT“, kadaise vadintos „VP Market“, savininkai, o už pypkininko – Lietuvos žmonės. Arba bent jau norėčiau tikėti, kad – Lietuvos žmonės.
Apie Vyriausybės ir VST poziciją elektrinės klausimu viešumoje ne kartą kalbėta. Tad jei yra norinčiųjų prisiminti, koks šis bendras valstybės ir verslo projektas yra galingas, šaunus ir perspektyvus, prašom skaityti čia, klausyti čia arba žiūrėti čia. Bet apžavėti šio projekto didybės, susimildami nepamirškite grįžti į šį, bet ne tokį žavingą komentarą.
Taigi be anų minėtų dviejų ponų – Vakarų skirstomųjų tinklų vadovo ir bendraturčio Dariaus Nedzinsko bei šalies premjero Gedimino Kirkilo – dar paminėtina Birutė Vėsaitė iš Seimo Ekonomikos komiteto, kuriame ji yra pirmininkė. Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ parlamentarė pasakė gražų palyginimą, kad atominės elektrinės projekte kaip investuotojai netiktų, sakykim, dviračių, batų ar stalų gamintojai.
Tačiau vedėjo perklausta, kuo elektros ūkyje geresni prekybininkai, prekiaujantys sviestu, sūriu ir duona, atsakė: „šiuo atveju neateina „VP Market“, o ateina „NDX energija“ su savo dalimi – Vakarų skirstomaisiais tinklais“.
Ė, keistas teiginys, kurį sunku būtų pavadinti kitaip nei klaidinimu. Arba užsimiršimu. Tad teks Ekonomikos komiteto pirmininkei šį tą primint, nors negaminu nei elektros, nei batų.
Gudrus pirkimo būdas...
Taigi nors negaminu nei batų, nei elektros, vis viena norėtųsi sugrumuliuoti kažką panašaus į platesnį kontekstą. Būdamas įtarus turiu susitaikyti ir su tuo, kad patenku į gretas tokių pasižymėjusių skeptikų kaip parlamentarai Julius Veselka ar Egidijus Klumbys, kurie aiškiai pasisako prieš tokį elektrinės projektą, koks jis yra dabar.
Pirmiausia, minėtoji pusę mūsų krašto elektros tinklo valdanti „NDX energija“ yra antrinė „Maximos LT“ savininkų įmonė. Kitaip tariant, į Klaipėdos „Akropolį“ vedantys laidai priklauso tiems patiems žmonėms, kaip ir tas prekybos centras.
O dar visai neseniai tos vario gijos priklausė valstybei, kol buvo nuspręsta jas parduoti privačiam verslui. Turtas brangus, riebi žuvelė: buvo galima uždirbti keletą šimtų milijonų, jei ne milijardų.
Bet atsitik tu man taip: iš šio privatizavimo sandorio valstybei liko žvynai su uodega, kai visas mėsingąjį žuvies minkštimą susišveitė pirkėjas.
Kaip tai atsitiko? Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime paprastą situaciją. Tarkim, jaunas vaikėzas iš Karoliniškių nori nusipirkti obuolių, kainuojančių keturis litus, artimiausioje parduotuvėje (kad ir „Maximoje“). Tačiau pinigų neturi, todėl yra priverstas prašyti mamos, kad ši atvertų savo piniginę. Tuos pinigėlius mama duoti sutinka, bet prisako, kad jie būtų išleisti tik obuoliams, o ne žalingiems produktams kaip kramtomoji guma, „pokemonai“ ar nuspalvintas limonadas.
Gavęs keturis litus berniūkštis žino, jog „Maximoje“ šiuo metu vyksta akcija: obuoliai parduodami už tris centus, kad nesugestų, todėl pagriebęs ryšulį šių vaisių, gumos ir kitų niekučių, skuba į eilę prie kasos ir už visas gėrybės tvarkingai susimoka.
Parduotuvės vadybininkė pamačiusi, kad prekės pasiūla jau užtektinai sumažinta, grąžina jos buvusią kainą, tad vakare į parduotuvę užsukusi geroji mama gali būti rami: obuoliai išties kainavo keturis litus, ir jos pinigai nebuvo išleisti huboms buboms.
...ir dar gudresnis
Kaži, kaip reikėtų vertinti tokį vaiko poelgį, jei paaiškėtų jo gudrybė? Matyt, kiekvienas bent subartų – sūnau, taip negražu.
O kaip vertinti elegantišką „Vilniaus prekybos“, kai ši iš savo mamytės (šiuo atveju – valstybės) piniginės apsukriai išsuko ne keturis šimtus ir net ne keturis milijonus, o 400 mln. Lt?
Žinoma, viskas vyko kur kas sudėtingiau, nei parduotuvėje. Pirkdama iš valstybės Vakarų skirstomuosius tinklus (VST) „Vilniaus prekybos“ įmonė iš bankų pasiskolino apie 400 mln. Lt, kuriuos netrukus grąžino tos bendrovės, kurią nusipirko, lėšomis.
Tai padaryta biržoje, o veiksmas savo gracingumu buvo vertas baleto scenos: sumažinę įstatinį kapitalą nuo 400 mln. Lt iki 3,7 mln. Lt, jie kapitalo „skirtumą“ tarp šių sumų pavertė laisvais pinigais akcininkams ir taip susimokėjo turimas skolas.
Taigi, Vakarų skirstomieji tinklai buvo nupirkti pačių Vakarų skirstomųjų tinklų lėšomis, tad juridiniams pirkėjams nebereikėjo sukti galvos, iš ko grąžinti milžinišką skolą.
Finansinė elegancija
Tuometinis sandorius biržoje prižiūrinčios Vertybinių popierių komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys net ne viską supratęs, kas tokiu finansų suktuku padaryta. Tik pamatęs, kad tai per plauką neprasilenkia su įstatymais.
Norėjęs likti anonimu finansų makleris lrt.lt patvirtino, kad beveik pusė milijardo skolų buvo labai greit sumokėta perkamos bendrovės pinigais.
„Įvairiausiais pavidalais bendrovėje yra piniginių lėšų. Tai nieko stebuklinga, ir „Vilniaus prekyba“ pasinaudojo tokiomis galimybėmis“, – sakė finansininkas.
Finansų maklerio įmonės „G. Steponkaus kontora“ direktorius Giedrius Steponkus anąsyk stebėjosi ir sakę nesuprantantis, kiek žmonių valstybėje turėjo būti įtraukti į šį reikalą, kad niekas nieko nesuuostų.
„Šiame finansų suktuke įžvelgiu nemažai finansinės elegancijos. Tai jau aukštasis pilotažas. Juk ne kasdien galima nupirkti privatizuojamą įmonę be pinigų, neįdedant nė cento“, – spaudai sakė makleris.
„Jūsų tarpininko“ makleriui Andriui Adomkui šis finansų reveransas sukėlė šypseną, mat verslininkai, jo teigimu, sumaniai pasinaudojo netobulų įstatymų spragomis ir dėsniu „kas nedraudžiama, tas leidžiama“.
„Įstatymais neužtikrina efektyvaus vertybinių popierių rinkos funkcionavimo, tad, aišku, sumanūs verslininkai tuo naudojasi“, – teigia jis. Pasak A. Adomkaus, toks finansavimo būdas yra aprašytas užsienietiškose investicinės bankininkystės vadovėliuose.
„Jeigu įmonė turi pakankamai lėšų, ją galima nusipirkti faktiškai jos pačios pinigais“, – pasakoja jis. Tačiau, maklerio teigimu, toks būdas įmonėms privatizuoti daugiau taikomas posovietinėse šalyse. Vakaruose ši schema pasitelkiama jungiantis privačioms įmonėms, todėl ten gudročiai valstybei nosies nešluosto.
„O čia valstybė parduoda tam tikrą turtą, ir iš to paties turto yra išmelžiami pinigai, kuriais atsiskaitoma su ta pačia valstybe. Teoriškai išeina, kad valstybė prieš parduodama bendrovę galėjo tuos pinigus pati sau išsimokėti“, – lrt.lt pasakojo A. Adomkus.
Kaina iš kosmoso
Be to, VST privatizavimo byloje yra dar gražesnių skaičių. 2003 m. gruodį Vyriausybei ir „Vilniaus prekybai“ raitant parašus ant elektros tinklo pardavimo sutarties buvo parašyta už bendrovę mokama suma: 540 mln. Lt. Apytikriai tiek tuo metu ji ir buvo verta. Tiesa, „tuo metu“ reiškia tik tų metų gruodį.
Na, o Naujieji metai, 2004-ųjų sutiktuvės, „Vilniaus prekybos“ savininkams turėjo būti kokius triskart linksmesnės, mat jie šventė valdydami bendrovę, vertą jau daugiau kaip dviejų milijardų litų.
Taigi VST vertė, indeksavus jos turtą, pakeista per kelias dienas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad netrukus buvo padidintas ir kitų, valstybinių, elektros tinklo įmonių turtas.
Tačiau dėmesį sutelkiant būtent ties privačios bendrovės VST turto padidinimu, visai kitokiomis spalvomis ir prasmės klodais sumirga toksai Elektros energetikos įstatymas, prezidento pasirašytas prieš trejus metus, liepos pirmąją, – apytikriai tokiu pat sezonu metu, kai ketinama tvirtinti naujos Atominės elektrinės įstatymą šįmet.
Tame Elektros energetikos įstatyme yra toks 43 straipsnis, apibūdinantis elektros kainų nustatymo tvarką. Straipsnis kaip straipsnis, jei ne viena nuostata: energijos kaina yra apskaičiuojama atsižvelgiant į tinklo turto vertę.
Dabar reikėtų grįžti keliomis šio teksto eilutėmis aukščiau ir dar kartą perskaityti, kas buvo parašyta apie elektros tinklų turtą. Ten parašyta, kad tų įmonių turtas padidintas kelis kartus, kai įstatyme išdėstyta – kilovatvalandžių brangumą iš dalies lemia būtent tie tris kartus pabranginti laidai ir pastotės su transformatorinėmis!
Kitaip tariant, elektra jau nuo 2004-ųjų vasaros turi kainuoti 60 centų už kilovatvalandę. Turi, jei Lietuvoje būtų sekama Aristotelio išmintimi – vadovaujamasi mūsų tautos atstovybėje priimtais įstatymais.
Arba, jei įstatymas beprotiškas, jį būtų galima pataisyti. Antai buvęs Kainų komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas sakė, kad su šiuo įstatymu „persistengta“. Būtent jo vadovaujama komisija ir neįtraukė (kitaip sakant, nesivadovavo įstatymu) naujos tinklų turto vertės elektros kainai apskaičiuoti, tai yra – nepadarė energijos dvigubai brangesnės.
Bet juk niekada nevėlu, argi ne? Štai uždarysime Ignalinos AE, štai vis didės infliacija, štai nacionaliniam investuotojui reikės lėšų naujai jėgainei statyti – štai tuomet ir bus galima taikyti šį įstatymą, kainų didėjimą motyvuojant priklausomybėmis nuo vieno šaltinio arba kitomis išties nepalankiomis ekonominėmis aplinkybėmis. Arba ufonautų iš kosmoso įtakomis, kaip pasakytų patarėjas to žmogaus, kuris rūko pypkę.
VST užnugaris VSD
Įdomu pastebėti, kad VST privatizacija, turto perkainavimai, kūrybiški įstatymų rašymai vyko tuo pat metu, kai visa visuomenė domėjosi, kas darėsi grasiojoje Pušų gatvėje, bandė kavos pagal Renatą receptus ir skaitė slaptų pokalbių su grasinimais paklodes.
Paskui dar nušalino prezidentą. Visą šį šaršalą užvedė Valstybės saugumo departamentas, kuriame jau tuomet, sprendžiant iš parlamentinio VSD veiklos tyrimo, prasidėjo trintis tarp kolegų. Ir jau tuomet į departamentą, lyg svirplys už krosnies, įsisuko verslininkai.
Dar niekam visuomenėje nenutuokiant apie galimą „Dujotekanos“ kvapą VSD koridoriuose, pasirodė pirmas neįprastas signalas: šios tarnybos pareigūnas Linas Petronis, drauge su a. a. Vytautu Pociūnu dirbęs ekonominius procesus vertinančioje valdyboje, perėjo dirbti į VST.
Ir tai, regis, nebuvo sutapimas, kad VST privatizavimą prižiūrėti turėjusio skyriaus tyrėjas netrukus po to privatizavimo buvo priimtas į privatizuotąją įmonę. Kad „Vilniaus prekybos“ valdoma VST turėjo sau pravarčių ryšių VSD, rodo Seimo komiteto išviešintose stenogramose užfiksuoti liudijimai.
Iš jų aiškėja didžiulės VST elektros vagystės tyrimo aplinkybės. Tuomet per LNK buvo paskelbta, kad vartotojai prisigrobė energijos už keliasdešimt milijonų litų, kai netrukus nuostoliai buvo sumažinti iki kelių milijonų – tad jau tuomet visa ši per žiniasklaidą pagarsinta afera atrodė kaip sumani viešųjų ryšių akcija.
Pasirodo, elektros grobstymus bendrovėje VST tyręs L. Petronis darė įtaką savo buvusiems kolegoms, tarp jų – ir V. Pociūnui, kad šie atliktų neteisėtas kratas.
„Jis (V. Pociūnas – lrt.lt) pasakė tokią frazę: reikia pradėti vienam žmogui, na, žinote, kam (L. Petroniui – lrt.lt). Reikia kratas atlikti. Aš sakau, gerai, bet viskas turi būti (legalu – lrt.lt). Sako, darysime taip, kaip reikia padaryti. Aš sakau – ne, aš šitam žaidime nedalyvausiu, aš jo nežaisiu“, – Seime liudijo Saugumo pareigūnas.
Jis pasakojo nesutikęs imtis šios bylos, mat jų valdyba negalinti „užsiimti kišenvagiais, vagystėmis, kontrabanda“. Todėl jo santykiai su V. Pociūnu pakrikę ir net mėginta su principinguoju susidoroti per paperkamą žiniasklaidą: „Sako, skambino man. Po to kitą dieną paskambino, sakė, kad skambino [...] teisėjui pažįstamam, klausė, kas čia toks yra. Vienu žodžiu, buvo renkamas straipsnis. Jis ne šiaip sau, matyt, dėl to, kad tose pareigose nelikčiau, kuriose dirbau“.
Taigi, vadovaujantis šiuo liudijimu, Vakarų skirstomųjų tinklų įmonė Valstybės saugumo departamente turėjo savo talkininkų. Išties – nemenkas koziris konkurencinėje kovoje. Šitą verslininkų praktiką naudotis slaptosios tarnybos galiomis saugumietis be užuolankų pavadino nusikaltimu.
„Pavyzdžiui, aš turiu savo vidinę nuostatą, kad aš niekada, išėjęs iš departamento, neisiu dirbti į kokią nors detektyvinę įmonę arba į kažkokią vindikacijos (buvęs saugumietis L. Petronis dirbo VST vidaus kontrolės skyriuje – lrt.lt), kuri užsiimtų informacijos rinkimu. Ir ne tai, kad informacijos rinkimu, bet panaudotų tam rinkimui tokią struktūrą kaip Saugumas ir savo draugus. (Pas savo – lrt.lt) kolegas kaip pas savo pavaldinius aš atvažiavęs prašyčiau: tu man duok tokią informaciją. Tai aš morališkai negaliu prašyti. Kitaip sakant, verčiu daryti nusikaltimus“, – liudijo pareigūnas.
Priemonė – ir neįgalieji
Regis, apie „Vilniaus prekybos“ galias valstybėje tiek ir užtektų. Tačiau norisi priminti dar vieną šios didžiausią prekybos tinklą valdančios, vaistus ir elektrą parduodančios milžinės amoralų piktnaudžiavimo valstybės dosnumu atvejį.
Prieš kelerius metus su „VP Market“ susijusi įmonė įkūrė draugiją neįgaliesiems. Pagal tuomet galiojusius teisės aktus, tokios įstaigos turėjo teisę į mokesčių lengvatas. Verslininkai šia teisės nuostata ir pasinaudojo: iš principo imitavę rūpesčio remtinais žmonėmis veiklą, jie, nusipirkę sau artimiems žmonėms priklausančią įmonę, iš valstybės per trumpą laiką susigrąžino per 76 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. Gavę pinigus verslininkai draugijos duris užkalė, tad neįgalieji turėjo skirstytis kas sau.
Verta pažymėti, kad anksčiau šiame tekste minėta B. Vėsaitė ragino užprotestuoti tokį „cinišką“ mokesčių susigrąžinimą pažeidžiant šalies žmonių interesus.
Tačiau valstybė su „Vilniaus prekyba“ mikliai atsiskaitė, o šiandien B. Vėsaitė jau nori pamiršti, kad atominės elektrinės statyboje dalyvauti pretenduojantis privatus kapitalas yra toji pati „ciniškoji“ „Vilniaus prekyba“.
Nei Ekonomikos komiteto pirmininkė, nei didžioji dalis Seimo narių nežino arba nepripažįsta, kad visi išvardintosios finansinės rokiruotės „Vilniaus prekybos“ naudai, įsismelkimas į VSD yra nesąžiningi naudojimosi valstybe, jos apgaudinėjimo faktai. Tačiau tai valdančiųjų neatbaido nuo dar vieno mefistofeliško sandėrio su šia verslo grupe.
O kaži kaip elgtųsi verslininkai, jeigu šiems akis apdumtų partneriai?
Apgauti galima tik kartą
Lrt.lt, atlikęs atsitiktinę verslo žmonių apklausą, gavo vienareikšmę išvadą: vieną kartą kolegą apgavęs verslininkas antros tokios galimybės nebeturėtų.
„Kaip elgtis, jeigu partneris yra nesąžiningas? Iš principo – nutraukti santykius. Vienareikšmiškai“, – kelis kartus pakartojo Renaldas Gineika, automobilių priežiūros tinklo „Kemi“ generalinis direktorius.
Jo teigimu, lygiai tokie pat susitarimai galioja ir darbuotojui su darbdaviu, ir žmonai su vyru, jeigu tarp jų nėra pasitikėjimo.
„Nebent iš anksto sutariama, kad vienas kitą apgaudinės ir abiems tai priimtina“, – teigia verslininkas.
BP vadovas Lietuvoje Gintaras Gaurilčikas sako, kad nuo apgaudinėjančių partnerių nusisuktų jau po pirmo karto. Todėl ir valstybė esą turėtų atsitokėti ir nustoti leidusi kišti rankas į savo kišenę.
„Tik dar didžiulis klausimas: ar „VP Market“ tai padarė, ar jiems buvo tokios sąlygos tai padaryti, ar tai padarė jie kartu. Netikiu, kad visi buvo tokie kvailiai, kurdami įstatymus. Tai jau buvo aišku – kojinė su skylėmis“, – manevrus elektros ūkyje įvertino G. Gaurilčikas.
Tuo metu Arkadijus Maizelis, kelionių agentūrų tinklo „West Express Lietuva“ valdybos pirmininkas, teigia, kad partnerius renkasi patikrintus ir atsargiai.
Paklaustas, kaip elgtųsi, jei verslo bendražygiai apgautų bendrovę tris kartus, jis atsakė: „Ne, taip nebūna. Trečio karto tikrai nelauktume“.
Galiausiai Arvydas Avulis, nekilnojamojo turto investicinių projektų bendrovės „Hanner“, valdančios sostinės verslo centrą „Europa“, vadovas ir savininkas irgi buvo kategoriškas.
„Tokia situacija gali nutikti tik vieną kartą gyvenime. Daugiau tu su tais žmonėmis nedirbsi, ir viskas. Aš tai nedirbčiau su tokiu verslininku, kuris mane bent vieną kartą apsuko, ir tiek“, – tikino A. Avulis.
Vietoj išvados
Taigi taip sako patyrę verslininkai. O ką šiuo, elektrinės statybos kooperuojantis su „Vilniaus prekyba“, atveju turėtų sakyti valstybė su G. Kirkilu priešakyje, ką sau turėtų atsakyti birželio 28 d., jau šį ketvirtadienį, įstatymą ketinantys patvirtinti Seimo nariai?
Manau, žmonėms valdžioje, atsiminus aną pasaką, derėtų pasvarstyti, kiek lapė gali padalinti sūrių, kad užsikištų jos pilvas. Pasvarstyti turint omenyje, jog kai kurių verslo lapinų skrandis juk gali būti kiauras. Ir pagalvoti, ar ne geriau yra itin galingus ir visuomet žingsniu pirmiau už valstybę esančius veikėjus atidžiai prižiūrėti, užuot vis atsidavus jų verslo planams.
Antraip gali vėl nutikti kas nors teisėto, bet neišpasakytai gudraus, tarsi „Baltaragio malūne“, kai malūnininkas su Pinčuku suderėjęs šiam atiduoti tai, ko dabar neturi, bet vienądien turėsiąs.
Nesuprato Baltaragis pažadėjęs velniui savo dukterį. Taip pat nepanašu, kad valstybė iki galo būtų tikra, ko, kuriam laikui praėjus, galima tikėtis iš Vyriausybės ir VST sandorio atominei jėgainei statyti.