Ką ištyrė prokuroras?
D. Kuolys: Pradėkime mūsų pokalbį nuo oficialios informacijos, kurią sutiko suteikti Generalinė prokuratūra. Štai pernai, 2006 metų lapkričio 30 dieną, prokuroras Justas Laucius priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Pociūno žūties. Gruodžio 1 dieną labai glausta jo santrauka buvo paskelbta visuomenei. Gal galėtume prisiminti pagrindines šio nutarimo išvadas?
A. Juodytė: Prokuratūra pranešė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo pagrindas konstatuoti, jog pulkininko Vytauto Pociūno žūtis buvo nelaimingas atsitikimas. Kadangi nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kokie faktai leido prokurorui padaryti tokią išvadą? Pagrindinis dalykas, matyt, buvo teismo medicininis tyrimas, atliktas tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje, kuris konstatavo, kad mirtis ištiko karininką dėl labai stipraus kūno sumušimo, atskirų kūno dalių traumų, kaulų lūžių, vidaus organų sužalojimo. Šie sužalojimai atsirado vienu metu prieš pat mirtį. Nutarime konstatuota, kad Vytautas Pociūnas krito gyvas, o mirtis jį ištiko iš karto po sužalojimų. Tiriant nebuvo rasta jokių kitų sužalojimų, nebuvo rasta jokių apsinuodijimų, narkotinių medžiagų. Taip pat nustatyta, kad Pociūnas prieš pat nelaimingą atsitikimą kambaryje buvo vienas, kad kambaryje nepastebėta jokių grumtynių pėdsakų. Ekspertai taip pat neaptiko jokių Pociūną žeminančių pėdsakų, kuriuos minėjo Lietuvos žiniasklaida.
D. Kuolys: Apie kokius žeminančius pėdsakus kalbate? Lietuvos žiniasklaida minėjo, kad Vytautas Pociūnas įkaušęs užsilipo ant palangės nusišlapinti ir iškrito pro langą. Kuo remdamasi prokuratūra paneigia šitą plačiai paskleistą versiją?
A. Juodytė: Ant palangės buvo rasti tik rankų pėdsakai. Tai leido konstatuoti, kad Pociūnas buvo atsirėmęs į palangę visa kūno mase. Nebuvo rasta jokių pėdų pėdsakų.
D. Kuolys: Taigi jis nebuvo užsilipęs ant palangės ir ant jos nestovėjo?
A. Juodytė: Prokuroro nutarime ir ekspertų išvadoje tai konstatuojama: nerasta nei kojų pėdsakų, nei kitų biologinės kilmės pėdsakų.
D. Kuolys: Bet Valstybės saugumo departamento darbuotojai politikams ir žiniasklaidai kalbėjo, kad ant palangės rasta šlapimo?
A. Juodytė: Kaip sakiau, jokių kitų biologinės kilmės pėdsakų, išskyrus Pociūno rankų atspaudus, nebuvo aptikta.
Kodėl abejojama prokuroro išvadomis?
D. Kuolys: Dėkui už prokuratūros poziciją. O dabar noriu kreiptis į žurnalistą Mykolą Drungą, kuris neseniai Santaros-Šviesos konferencijoje skaitytame pranešime teigė, kad Lietuvos žurnalistai neatlieka savo pareigos – nesiekia išsiaiškinti tiesos apie Vytauto Pociūno žūtį. Prokuratūros viešai paskelbtą ikiteisminio tyrimo išvadą Jūs, Mykolai, pavadinote “dokumentu, kuris tyčiojasi iš piliečių”. Kodėl?
M. Drunga: Taip sakiau todėl, kad neatsakoma į labai akivaizdžius klausimus. Tų atsakymų prokuratūra gali ir neturėti, jie gali būti Lietuvai neprieinami, bet tą faktą reikia paminėti. O esminis klausimas - kaip ir kodė žuvo Pociūnas. Tame dokumente parašyta, kad jis neturėjo suicidinių polinkių, nenorėjo nusižudyti, buvo optimistiškas, kad kambaryje nebuvo pašalinių asmenų. Tai kodėl žmogus turi nusvirti per langą be akinių? Piliečiai turi teisę žinoti, kaip žuvo šis Lietuvai labai svarbus pilietis. Turime žinoti motyvaciją, kodėl jis persisvėrė per langą, kodėl tai įvyko. Dabar visuomenei nėra sakoma iki galo tai, kas manoma esant tiesa. Gal tiesą nustatyti yra sunku, bet žurnalistų pareiga - aiškiai pateikti galimas žūties versijas ir mėginti pasakyti, kuri yra labiau tikėtina, o kuri mažiau. Bet to nebuvo padaryta. Iš žurnalistų pusės ši istorija tik buvo velkama į kažkokias miglotas insinuacijas, bet vengiama sakyti aiškiai.
D. Kuolys: Prokuratūros per kelis mėnesius atlikto tyrimo medžiaga sudaro dešimt tomų. Jūs, Liudvika, su savo advokatu šiuos tomus perskaitėte ir, atrodo, ketinate kreiptis į prokuratūrą bei prašyti nutrauktą tyrimą atnaujinti. Kodėl? Kodėl nepasikliaujate prokuroro išvadomis?
L. Pociūnienė: Byloje yra daug detalių, kurios verčia šiomis išvadomis abejoti. Aš abejojau jau tuomet, kai jos buvo paskelbtos, bet dabar turiu ir rimtų motyvų abejoti. Pavyzdžiui, teiginys, kad Pociūnas buvo kambaryje vienas remiasi tik koridoriaus budėtojos parodymu. O ta moteris tiesiai šviesiai pasako, kad ji pusę pirmos dešimčiai minučių buvo nusileidusi į pirmąjį aukštą su kita kambarine. Taigi per dešimt minučių į tą kambarį galėjo bet kas įeiti ir išeiti. O pirmieji liudininkai tvirtina, kad durys buvo neužrakintos, tik silpnai užstumtos, nors raktelis buvo durų viduje. Kodėl? Mažiausiai tikėtina, kad Vytas būtų įėjęs į kambarį ir neužsirakinęs, nes jis buvo labai tvarkingas ir atsakingas žmogus. Taigi galėjo būti, kad kambaryje kažkas laukė pasislėpęs, o išeidamas, kad spyna negirgždėtų, tik užstūmė duris. Abejoti teiginiu, kad jis buvo vienas ir su pašaliniais nebendravo verčia dar vienas labai svarbus motyvas – mikropluošto tyrimo duomenys. Velionio panagėse yra užsilikusios drabužių dalelės. Ir tas mikropluoštas yra ne nuo jo paties drabužių. Panagėse taip pat rasti DNR pėdsakai, kurie nepriklauso Lietuvos konsulato žmonėms – konsului Dainiui Trinkūnui ir vairuotojui, su kuriais jis tą vakarą bendravo. Taigi galėjo būti ir pašaliniai žmonės, nes šiaip tas pluoštas panagėse neatsiranda. Gal tai pėdsakas, kad buvo grumtynės ir jis mėgino gintis? Svarbi ir biomechaninės ekspertizės išvada: jis galėjo iškristi pro langą tik vieninteliu atveju, jei jis būtų per palangę persisvėręs taip, kad svorio centras atsidurtų išorėje. Tačiau akiniai rasti numesti ant žemės. Jis tikrai nebūtų svėręsis naktį per palangę kažko tamsoje žiūrėti neužsidėjęs akinių. Byloje įvairių ekspertizių rezultatai nesuvesti į visumą. Tai galėtų padaryti geras detektyvas.
D. Kuolys: Bet ar toks detektyvas tyrime dalyvavo? Kas buvo pagrindiniai tyrėjai? Žuvo mūsų diplomatas. Taigi Lietuva turėjo reikalauti, kad tyrimas būtų pradėtas tik kartu su ja. Bet tyrimą pradėjo vieni baltarusiai. Mūsų tyrėjai atvažiavo vėliau ir atvažiavo ne kriminalistai, bet prokuroras su VSD pareigūne?
L. Pociūnienė: Taip, nebuvo pasitelkti žmonės, turintys didelę kriminalinių nusikaltimų tyrimo patirtį ir galintys įvairias detales sudėlioti į vieną vietą. Nenoriu čia įžvelgti piktavališkumo. Manau, kad tai buvo tik neapsižiūrėjimas, bet labai skaudus neapsižiūrėjimas. Juk kriminaliniai nusikaltimai nėra VSD kompetencija. Ir tai matyti. Pavyzdžiui, ir Baltarusijos, ir Lietuvos medicinos ekspertai byloje atsako visiškai vienodai: nustatyti, ar yra grumtynių pėdsakų, nėra jų kompetencija. Bet kyla klausimas, kodėl tada būtent jiems prokuroras tokį klausimą užduoda. Jei tai ne medikų kompetencija, klausimas turi būti užduodamas kažkam kitam. Tačiau prokuroras to nepadaro, o teigia, kad grumtynių pėdsakų nerasta. Kitas pavyzdys: medicinos ekspertai nurodo, kad pagrindinė mirties priežastis - kaklo slankstelių lūžis ir visiškai nutraukti nugaros smegenys. Toks lūžis, kaip suprantu, būtų tipiškas, jei būtų krista ant galvos, bet taip nebuvo. Pagrindinėje prokuratūros išvadoje šita kaklo trauma kažkodėl neakcentuota, o akcentuojami daugybiniai sumušimai ir sužalojimai.
D. Kuolys: Skelbta, kad tyrime dalyvavo ir užsienio ekspertai. Cheminę ekspertizę, ieškodami kepenyse nuodingų medžiagų, atliko Suomijos ekspertai. Kodėl šiuo atveju nepasirinkti Europoje autoritetu garsėjantys ir Ukrainos prezidento sveikatą tyrę Austrijos medikai? Ką sako čekų eksperto atlikta biomechaninė ekspertizė?
L. Pociūnienė: Kodėl pasirinkti suomiai, o ne austrai, reikia klausti tyrėjų. Kodėl nesukviestas didesnis teismo medikų konsiliumas? O čekų ekspertas, pripažintas biomechaninių ekspertizių meistras, yra minimas tiktai literatūros sąraše. Man atrodo, kad mūsų prokuratūra galėjo neskubėti su išvadomis ir palaukti čekų eksperto nuomonės, jei jis tuo metu buvo užsiėmęs. Taigi yra daug dalykų, kurie neleidžia šimtu procentų konstatuoti, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Turbūt mano keliami klausimai yra sunkiai atsakomi, gal į juos neįmanoma atsakyti, bet tai reikia konstatuoti išvadose. Dabar reikia pripažinti, kad tai žūtis neišaiškintomis aplinkybėmis.
D. Kuolys: Tačiau kodėl Lietuvos prokuratūra taip skubėjo? Generalinis prokuroras Lietuvos radijui yra pripažinęs, kad spaudoje pasirodžiusi informacija, jog Valstybės gynimo taryba jam nurodė terminą, iki kada prokuratūra turi ištirti šią bylą, yra teisinga. Beje, Valstybės gynimo taryba neturi jokios teisės kištis į ikiteisminį tyrimą. Generalinis prokuroras tokį teisinėje valstybėje netoleruotiną tarybos elgesį mėgino pateisinti: į tyrimą kištasi, nes tai buvęs valstybinės svarbos reikalas.
L. Pociūnienė: Dėl tos skubos mokama didelė kaina: lieka neatsakyti klausimai.
Ar bus pareikalauta atsakyti už šmeižtą?
D. Kuolys: Ir ekspertizių duomenys, ir prokuroro išvada rodo, kad Lietuvos pareigūnų bei dalies žiniasklaidos skleistos Vytauto Pociūno žūties versijos buvo velionio šmeižtas. Organizuotas šmeižtas. VSD veiklos parlamentinis tyrimas nustatė, kad vienas VSD pareigūnas net buvo atšauktas iš atostogų ir savo vadovų Arvydo Pociaus bei Dainiaus Dabašinsko palieptas tarp politikų platinti velionį žeminančią, šmeižikišką žūties versiją: neva jis visai girtas šlapinosi stovėdamas ant palangės ir taip iškrito. Dėl to politikams buvo patariama mirties aplinkybių nesiaiškinti. Parlamentinis tyrimas taip pat liudija, kad pats Arvydas Pocius taip yra kalbėjęs Seimo nariui Andriui Kubiliui, prašydamas nekelti triukšmo, nes paaiškės negražūs dalykai. Dalis žiniasklaidos būtent šią melagingą versiją paskelbė kaip neginčijamą tiesą. Kodėl?
L. Pociūnienė: Manau, kad elementarių etikos standartų tokiais atvejais neperžengia net ir tie žmonės, kurie neturi labai aukštų moralės kriterijų. Čia turėjo būti labai stiprūs motyvai. Matyt, buvo didelė baimė, kad išlįs į viešumą tikrai svarbūs ir stambūs dalykai. Todėl ir buvo prasilenkta su bet kokia etika. Manau, kad prokuratūra, jei jau pasakė A, turėtų pasakyti ir B: ji turėtų išsiaiškinti, kas yra pagrindinis šmeižto paskleidimo iniciatorius ir patraukti jį atsakomybėn. Įstatymai numato už mirusio žmogaus apšmeižimą baudžiamąją atsakomybę.
D. Kuolys: Parlamentinis tyrimas sako, kad Vytauto Pociūno šmeižtu užsiėmė pats VSD vadovas Arvydas Pocius. Yra parlamentui liudijama, kad jo kabinete iki išnaktų sėdėjusi vieno dienraščio žurnalistė, o dienraštis netrukus po to šią melagingą versiją paskelbęs.
L. Pociūnienė: Tokie parlamentinio tyrimo nustatyti faktai turėtų būti po prokuratūros tyrimo juridiškai įforminti.
Ką viešai ketino pasakyti V. Pociūnas?
D. Kuolys: Prokuratūra netyrė priežasčių, kodėl Vytautas Pociūnas iš viso atsidūrė Baltarusijoje, kodėl jis buvo pašalintas iš Valstybės saugumo departamento. Bet šios aplinkybės tyrimui taip pat gali būti svarbios. Noriu pacituoti dvi Vytauto Pociūno telefonu išsiųstas žinutes. Jos siųstos prieš porą metų, kai pulkininkas buvo stumiamas iš tarnybos. 2005-ųjų rugsėjo 10 dieną jis rašė: “Mane pakišinėja, mane pakas”. Tų pačių metų spalio 27 dieną: “Stogas nevažiuoja. Bandysiu įrodyti, kad aš nepralaimėjau ir manau, kad kiti supras”. Štai liudijimas, kurį galime perskaityti parlamentinio tyrimo medžiagoje - buvęs Vytauto Pociūno vadovas liudija Seimo nariams: “Tai čia antras atvejis, kai Vytą mačiau tokį nesavą, juodą. Paskambino, sako: galiu atvažiuoti? Vasara buvo. Matyt, mėnuo, pusantro ar du iki žūties... Atvažiavo, papasakojo Burkovskio [iš VSD atleisto pareigūno] istoriją. Sako: viskas, man trūko – aš daugiau nebegaliu ir viską padarysiu, kad visi viską žinotų. Taip pasakė ir paskui po pusantro mėnesio tas įvyko. Tai antrą kartą gyvenime šaltas prakaitas per nugarą nubėgo”.
K. Masiulis: Aš buvau ne tik Vyto kursiokas, bet ir bendradarbis VSD. Iš jo tas istorijas išgirdau prieš du metus – 2005-ųjų rugpjūtį. Vytas Pociūnas man tada papasakojo, kad jį meta iš darbo. Jis buvo labai stipriai sukrėstas. Jis tikrai nesitikėjo tokio poelgio iš savo vadovybės. Jį siekė išsiųsti kuo toliau. Kai aš jo pasakojimo klausiausi, man jo mintys atrodė tokios neįtikėtinos, dalykai tokie baisūs, kad iš pradžių net nemaniau, kad tai rimta ir realu. Aš supratau, kad jis yra apčiuopęs pakankamai didelį tinklą žmonių, kurie veikia prieš Lietuvą, kad tie žmonės daro įtaką ir pačiam VSD vadovui ir vadovybei, kad jis tapo labai nepageidaujamas ir jiems trukdantis žmogus. Vytas buvo didelis ir savo institucijos, ir Lietuvos patriotas. Jis mėgo savo darbą, gerai jį išmanė. Jis buvo daug prisidėjęs prie Rolando Pakso veiklos išaiškinimo ir prie daug kitų dalykų. Jo sritis buvo politiniai ir ekonominiai procesai. Jo valdyba tikrai neblogai dirbo. Kadangi su juo buvo susidorojama politiškai, aš jam pasiūliau kabintis politikų – susitikti su Andriumi Kubiliumi. Žinau, kad su juo Vytas buvo susitikęs.
L. Pociūnienė: Per “paksogeitą” užsimezgė geras kontaktas tarp Vyto ir Juliaus Sabatausko. Jis su juo taip pat bendravo.
K. Masiulis: Kalbėdamas apie Lietuvą apraizgiusį tinklą jis tuomet vardijo daug žmonių pavardžių. Paskui mes susitikome pernai vasarą. Jis atvažiavo pas mane į namus. Atsisakė vyno, žmonos pagaminto valgio. Mes dviese, palikę telefonus, išėjome į sodą, atsisėdome ir čia dvi valandas jis pasakojo siaubingus dalykus apie valstybės užvaldymą. Ir aš supratau, kad jis yra pakankamai ryžtingai nusiteikęs tuos dalykus stabdyti. Ryžto jis daug turėjo, bet atrodė kaip sukrėstas ir į kampą įvarytas žmogus. Man ir tada sunku buvo pripažinti tą visą informaciją. Ji buvo plati: ir apie “Itera Lietuva”, “Stella vitae” - iki “Dujotekanos” veikusias dujų bendroves, apie jų tinklus, jų įtaką žiniasklaidai ir politikams. Aš stebėjausi visišku VSD neveiklumu. Jis kalbėjo apie “Dujotekanos” galus, kurie ėjo per valstybės pareigūnus į žiniasklaidą, į politikus. Toksai voratinklis, kuris raizgė Lietuvą, ją smaugė ir bandė ją naikinti. Jis nepasitikėjo savo vadovybe ir prezidentūra. Pas mane jis buvo atėjęs tarsi išpažinties. Jis ieškojo kontaktų su žmonėmis, kuriais dar pasitikėjo, ir aiškinosi ką jam daryti. Jis nebegalėjo pasikliauti nei savo darboviete, nei kertiniais politikais, o valstybė užvaldoma. Ką jam daryti? Ką daryti karininkui, matančiam tokius baisius procesus ir žinančiam, kad jo vadovybė yra į tai įvelta, kad net aukščiausi valstybės pareigūnai, valstybės vadovai taip pat gali būti įvelti. Matyt, vienintelis šiaudas, už kurio dar galima tvertis, yra spauda. Ir jis ėjo pas artimiausius draugus ieškodamas pritarimo tokiam savo keliui. Po mūsų pokalbio praėjo maždaug savaitė. Aš išvažiavau į Vokietiją ir ten būdamas sužinojau apie jo mirtį.
D. Kuolys: Ką Jūs darėte po jo mirties?
K. Masiulis: Porą savaičių aš buvau visai nesavas. Man atrodė, kad tą informaciją turiu pasakyti patiems svarbiausiems valstybės žmonėms, bet žinau, kad jais negaliu pasitikėti, nes pats Vytas jais nebepasitikėjo. Tada pastebėjau, kad žiniasklaidoje atsirado ta pati informacija, kurią jisai man pasakojo. Apsidžiaugiau. Bet aš mačiau televizijos laidas, kuriose vienas vienintelis žmogus, ginantis Vytautą Pociūną sėdi vienoje pusėje, o kitoje pusėje - garbingiausių laidų vedėjai ir visi kiti dalyviai, tie žmonės, kuriuos Vytautas Pociūnas prieš mirtį įvardijo kaip tinklo bendraautorius. Aš blaškiausi. Paskui apsilankiau pas Vytautą Landsbergį, nes juo labai pasitikiu, ir paklausiau jo patarimo. Jis man davė patarimą surašyti viską į popierių. Dar tą patį vakarą jo namuose aš tai padariau. Palikau kopiją pas jį, kitas kopijas padėjau kitur, nes, kai žmonės krenta pro langus, tą informaciją svarbu išsaugoti ateičiai. Juk tie, kurie žino Vytauto Pociūno žodį, taip pat gali prapulti.
D. Kuolys: Bet Jūs po Pociūno mirties tylėjote. Nėjote liudyti Seimui.
K. Masiulis: Aš mėginau aiškintis su politikais, ar man liudyti. Man buvo pasakoma, kad ten yra pakankamai daug tos informacijos, kurią aš turiu, ir man tikrai nereikia ten kištis. Aš nenorėjau, kad Vytautas Pociūnas po mano liudijimo dar būtų niekinamas kaip kurmis, kuris kitiems nešiojo informaciją. O paradoksas tame, kad jį juodino jo bendradarbiai, kurie patys tyrė tą bylą. Byla aplaidžiai tirta. Kaip fizikas galiu pasakyti, kad yra įvairių prietaisų, kuriais specialiosios tarnybos gali sukelti nevaldomą panikos protrūkį ar panašią reakciją, ir niekas neras jokių cheminių liekanų. Jei žmogus tampa specialiųjų tarnybų taikiniu, galima jo mirtį įtikinamai inscenizuoti – tarsi įvyko nelaimingas atsitikimas. Tačiau baisiausia, kad po mirties jie Vytautą dar juodina. Tai visiškai makabriška situacija, siaubinga. Jei Lietuva, jos institucijos nesugeba apsiginti praslinkus šitiek metų po nepriklausomybės paskelbimo, jei nesugeba apginti savo pareigūnų, ar mes neiname tuo pačiu keliu, kuriuo nuėjo pirmoji respublika? Gal mes neverti nepriklausomybės?
L. Pociūnienė: Vienas dalykas vis dėlto įvyko po Vyto žūties: yra Seime dirbantis komitetas, į kurį pareigūnai jau gali kreiptis. Bent toks rezultatas.
D. Kuolys: Vis dėlto Seimui liudiję VSD kontržvalgybos pareigūnai dėl to nukentėjo: buvo apšmeižti, atleisti arba nušalinti nuo pareigų.
L. Pociūnienė: Bet jie gyvi. Tie siūlai, kurie pradėti vynioti, turi būti išvynioti iki galo.