Silpnas žmogus, įkūnijantis reiškinį, kurį labai iškalbingai apibūdina to paties A.Pociaus žodžiai, negali būti amoralių veiksmų, gali būti amoralūs įstatymai.

Taip, besiteisindamas dėl savo buto privatizavimo, A.Pocius aiškino Seimo komitetų nariams. Klausiamas apie moralinę jauseną, A.Pocius atsako, kad, matyt, įstatymų leidėjai priima amoralius įstatymus.

Moralinis terorizmas – dar viena teisininko A.Pociaus išvesta formuluotė. Kiek žinome, VSD skandalo pradžioje A.Pocių persekiojo teroristai sprogdintojai, o štai dabar, suprask, dėl buto užsipuolė naujos „moralinių teroristų“ gaujos, persekiojančios jo šeimą, nes filmuoja ir eksponuoja jo buto langus.

Iš tiesų A.Pocius klausia pagrįstai – kokioje gi dar valstybėje galėtum įsivaizduoti, kad būtų taip eksponuojama specialiosios tarnybos vadovo gyvenamoji vieta?

Į klausimą klausimais: o kokioje dar valstybėje specialiosios tarnybos vadovas, atleidžiamas iš tarnybos, pats sau drįstų leisti pusvelčiui išsipirkti valstybės turtą? Kokioje dar valstybėje specialiosios tarnybos vadovas leistų sau kalbėti, jog tai darė norėdamas išbandyti valstybę – ar joje galioja dvigubi standartai, ar ne?

Jūratė Damulytė:
Paradoksas – mažoje valstybėje, kurios vardas – Lietuva, įstatymus pažeidusio Prezidento nušalinimas užtruko septynis mėnesius, o pasitikėjimą praradęs itin jautrios saugumo tarnybos vadovo atleidimas – vienuolika mėnesių.

Kokioje dar valstybėje specialiosios tarnybos vadovas eitų į televizijas brazdinti gitara? Juokauti, šaipytis, tyčiotis, politikuoti, atvirai leidžiant suprasti, jog visi aplinkui yra kvailiai?

Kuri valstybė galėtų leisti sau tokią prabangą – net vienuolika mėnesių leisti reikštis ir laikytis poste tokiam saugumo vadovui?

Nevertėtų dairytis į šalis – tos valstybės vardas yra Lietuva.

Aukščiausi šios šalies vadovai – Prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas ir Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas. Šie vadovai toleruoja A.Pociaus eksperimentus atliekant valstybės teisinės sistemos išbandymus, konstatuojant, kad šalyje vyrauja visiškas teisinis nihilizmas.

Šie vadovai, regis, yra A.Pociaus ir kartu jo įkūnijamo reiškinio „stogas“, kartu puoselėtojai to suvokimo, kad nusikaltimas ar nusižengimas yra blogo įstatymo padarinys, todėl apie atsakomybę neverta kalbėti.

Vienas jų tolerancija trykštantis premjeras Gediminas Kirkilas A.Pociaus elgesį pastaruoju metu vadina menka klaida, kuri neverta tokio griežto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio ir pasmerkimo.

„Norėčiau prigesinti šiek tiek žurnalistų entuziazmą šioje srityje, nes mes jau daromės keistoki. Taip, suklydo žmogus, galiu suklysti ir aš, galite suklysti ir jūs, ir kas tik negali. Bet mes jau dabar norime kad ir buvusį vienos iš svarbiausių žinybų vadovą visiškai sumalti į dulkes“, – tarė keistos šalies keistas premjeras.

Tas premjeras, kuris dar visai neseniai pats kartu su kitais politikos, žiniasklaidos, visuomenės entuziastais stovėjo prie girnų, kurios malė į miltus visiškai analogiškai kaip A.Pocius besielgusį ir iki šiol pabrėžtinai save „tautos prezidentu“ vadinantį asmenį. Tas asmuo taip pat kaltino visus kritikus esant sąmokslo dalyviais. Kaltas buvo ne jis, o jo aplinka. Tas asmuo ir jo sekėjai iki šiol kalba apie dvigubus standartus...

Paradoksas – mažoje valstybėje, kurios vardas – Lietuva, įstatymus pažeidusio Prezidento nušalinimas užtruko septynis mėnesius, o pasitikėjimą praradęs itin jautrios saugumo tarnybos vadovo atleidimas – vienuolika mėnesių.

Matyt, tokia jau šios valstybės lemtis – kaskart būti išbandomai tokiais kaip R.Paksas, A.Pocius ir pan., o padariniai tokie, kad išmėginimų neišlaikome ir aukščiausieji vadovai – taip pat.

Ir vienas tų vadovų – Valdas Adamkus – kasmet stoja į Seimo tribūną ištarti žodžių, kurie jau tampa nuvalkioti ir nuobodūs – visi nepasitiki visais.

Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:

Džina Donauskaitė: "Kodėl mums nepatinka kitokie". Diskusija su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkais

Ričardas Čekutis: "Dar viena naujos atominės dilema"

Vladas Vitkauskas: "Laukinės Amerikos „bažnyčiose“