Štai čia susiduriame su gana keblia, vien tarpiniams režimams būdinga aplinkybe. Niekaip nesiryždami įtvirtinti demokratinių valdžios keitimosi ir įtvirtinimo procedūrų, jie susiduria su trukmės problema, nes šalies vadovas (koks teisingas ir mielas bebūtų) amžinai valdyti neturi galimybių – juk žmonių (taip pat ir valstybės vadovų) gyvenimas yra ribotas.
Kazachstanas šia prasme – geras pavyzdys, nes tai didelė, turtinga ir atitinkamos geopolitinės įtakos siekianti valstybė. Pasaulio spaudoje pasirodo svarstymų apie galimus jos ateities scenarijus, tad šiandien su kai kuriais jų siūlau susipažinti.
Pirmoji pusė – straipsnis „Kova dėl N. Nazarbajevo palikimo: diktatorius, jo dukra ir rietenos valdančiojoje dinastijoje“ iš „The Independent“
„Jis – visagalis Kazachstano valdytojas. Ji – moteris, pasirinkta sosto įpėdine. Bet aštri ir grotesko bruožų turinti kova dėl valdžios sukėlė sumaištį ir šioje šeimoje, ir visoje šalyje. Šeimos nesutarimai iškilo į viešumą šių metų gegužę, kai prezidentas N. Nazarbajevas demonstratyviai atleido savo žentą iš ambasadoriaus Austrijoje pareigų ir įsakė jį suimti. Vyriausiosios pono N. Nazarbajevo dukters operos dainininkės Darigos vyras Rachatas Alijevas kaltinamas Kazachstano banko „Nurbank“, kurį jis pats ir kontroliavo, dviejų vadybininkų pagrobimu vasario pabaigoje. Kazachstano užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnyba paskelbė, kad R. Alijevas taip pat kaltinamas vadovavęs nusikalstamai grupuotei pačiame Kazachstane.
Ponas R. Alijevas Austrijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Jo teigimu, visus šiuos kaltinimus lėmė politiniai motyvai. Pasak R. Alijevo, jie neatsitiktinai paskelbti praėjus keletui valandų po to, kai jis viešai apkaltino uošvį grąžinant šalį į totalitarinę sovietinę praeitį.
66 m. prezidentas N. Nazarbajevas, valdantis Kazachstaną jau 17 m., sukūrė vadinamąją „Azijos demokratiją“, leidžiančią griežtai kontroliuoti partijas. Jis akivaizdžiai siekia įtvirtinti savo pozicijas stiprėjant kovai dėl valdžios tarp šalies politinio elito. Patvirtinus Konstitucijos pataisas dėl neriboto prezidento kadencijų skaičiaus, jis gali tapti prezidentu iki gyvos galvos. Bet ir buvęs Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas R. Alijevas, anksčiau atsakingas už komercinę Kazachstano sostinę Almatą ir įtakingas verslininkas, niekada neslėpė savo politinių ambicijų. Su jo vardu Kazachstane siejama nemažai skandalų, bet žmona visada stodavo į jo pusę. Tarkime, taip įvyko tada, kai ji gynė vyrą nuo kaltinimų prisidėjus prie žymaus opozicijos politiko Altynbeko Sarsenbajulio nužudymo praėjusių metų vasarį.
Keturiasdešimtmetis A. Sarsenbajulis buvo antras opozicijos lyderis, per tris mėnesius žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Prieš tai negyvas rastas kitas opozicijos lyderis, buvęs ministras Zamanbekas Nurkadilovas.
Dariga Nazarbajeva laikoma viena iš N. Nazarbajevo įpėdinių, kuriai dabartinis prezidentas gali patikėti šalies valdymą. Ji yra įkūrusi partiją „Asar“ („Visi kartu!“) ir kartu su vyru kontroliuoja Kazachstano žiniasklaidą. Jos partija jau susijungė su valdančiąja, o tai irgi patvirtina, kad dabartinis prezidentas siekia visiškai kontroliuoti situaciją. Kai buvo paskelbti kaltinimai R. Alijevui, jo kontroliuojamas televizijos kanalas KTK ir laikraštis „Karavan“ buvo uždaryti trims mėnesiams. R. Alijevas pareiškė, kad dabartinis prezidentas kuria sistemą, nepakenčiančią kitaip manančių ir nuomonių įvairovės. Beje, silpna ir susiskaldžiusi Kazachstano opozicija netiki, kad R. Alijevas tapo agitatoriumi už demokratines vertybes. Jos atstovų teigimu, reikia kalbėti ne apie atskiro piliečio R. Alijevo kaltę, o apie visos Kazachstano politinės sistemos trūkumus.
Oksforde išsilavinimą įgijęs buvęs Kazachstano diplomatas ir teisininkas Jerzhanas Dosmuchamedovas neįstengė užregistruoti savo partijos ir dabar gyvena emigracijoje. Pirmą kartą į valdžios nemalonę jis pateko paviešinęs korupciją Kazachstano ambasadoje Vokietijoje, kur tuomet ėjo patarėjo pareigas. J. Dosmuchamedovas vadina Kazachstaną biurokratine policine valstybe, kurioje net prezidentas yra biurokratijos įkaitas, ir sako, kad šioje šalyje labai sunku būti nepriklausomu politiku. Faktą, kad visa tai nemažina investicijų srauto į Kazachstaną, politikas aiškina paprastai: „Vakarus apakino nafta!“
Amerikos prezidento George’o W. Busho administracijos valdininkai pripažįsta, kad Kazachstano valdžia mažokai pasiekė demokratijos vystymo srityje. Bet Jungtinės Valstijos Kazachstaną vertina kaip kovos su terorizmu sajungininką, be to, šioje šalyje veikia kai kurios didžiosios Amerikos naftos kompanijos.
Kodėl vis dėlto N. Nazarbajevas užsipuolė savo žentą? Kai kurių analitikų teigimu, prezidentas mėgina pasirodyti esąs kovotojas už teisingumą, nes Kazachstanas pretenduoja pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai 2009 m. Sprendimas dėl to turi būti priimtas šiemet. Kita svarbi aplinkybė – pono R. Alijevo ir žmonos, taip pat jos ir tėvo santykiai po to, kai jis apsisprendė vadovauti šaliai iki gyvos galvos. Nuo 1998 m. sklinda gandai, kad Dariga ir R. Alijevas gyvena atskirai. Anksčiau ji visada jį gindavo. Galbūt po šio skandalo jos nuomonė pasikeis“.
Antroji pusė – straipsnis „Politinis Kazachstano iššūkis“ iš „The Washington Post“
„Per pastaruosius porą metų Kazachstanas tapo pagrindiniu JAV sąjungininku Eurazijoje. Šalis jau dabar yra viena didžiausių pasaulyje naftos eksprtuotojų, o ilgainiui ji gali aplenkti Kuveitą ir Iraną. Naftos kompanijoms Kaspijos jūros regionas yra vienas iš trijų pagrindinių po Persijos įlankos ir Rusijos. Vašingtonas linkęs glaudžiai bendradarbiauti su N. Nazarbajevu, nes Amerika nenori leisti Rusijai, Kinijai ar radikaliam islamui viešpatauti Vidurio Azijoje.
Tuometinis Amerikos viceprezidentas Dickas Cheney savo pernykščio vizito Kazachstane metu pavadino šią šalį pagrindine strategine JAV partnere. O štai žmogaus teisių gynimo organizacijos kritikuoja Kazachstaną dėl to, kad jis neatitinka Vakarų demokratijos kriterijų. Jos pasisako prieš Kazachstano pretenzijas pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai 2009 m.
Vis dėlto tarptautinė verslo ir politikos bendruomenė nors ir atsargiai, bet pozityviai vertina vykstančias permainas ir laiko jas įstatymų viršenybės ir palankios investicinės aplinkos garantijomis. Reformos šalies sostinėje Astanoje stiprina politinį stabilumą ir prisideda prie partijų bei Parlamento raidos. Įvykdžius politines reformas, ministro pirmininko kandidatūra pirmą kartą šalies istorijoje bus tvirtinama Parlamento daugumos. Taip pat išaugs teisėjų vaidmuo.
Vis dėlto pasirūpinimas galimybe valdyti šalį iki gyvos galvos veda į tam tikrą aklavietę, ir apie tai toks patyręs politikas kaip N. Nazarbajevas turi žinoti. Jei jis nutaria likti poste ir po 2012 m., kai baigiasi kadencija, jam veriasi keletas ateities variantų. Prezidentas gali tapti kazachišku Lee Kwan Yu, Singapūro „išradėju“ ir tėvu (juo N. Nazarbajevas žavisi), arba Deng Xiaopingu, didžiausiu per paskutinius 400 m. Kinijos imperatoriumi, užtikrinusiu laipsnišką valdžios perdavimą šalies visuomenei. Bet jį gali ištikti ir tragiškas Indonezijos lyderio Sukhartės arba Zimbabvės prezidento Roberto Mugabės likimas.
Beprecedentį ekonominį augimą demonstruojančio Kazachstano ateitis atrodo šviesi. Per paskutinius 6 m. šalies bendrasis vidaus produktas padidėjo 75 proc., ūkio augimas kasmet siekia maždaug po 10 proc. Tai leidžia Kazachstanui skatinti politinių institutų vystymąsi. Vakarų politikai ir verslininkai tikisi, kad, atėjus valdžios perdavimo laikui, tai bus padaryta organizuotai ir laikantis nustatytų taisyklių. Kazachstano opozicijos, kuri irgi yra šalies politinės sistemos dalis, atstovams turėtų būti suteikta galimybė dalyvauti varžybose“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).