– Buvo ir ironijos, ir tiesos. Nedažnai kalbuosi su žurnalistais, o tą dieną tas žurnalistas sugebėjo mane sunervinti. Tokiais atvejais išsprūsta ir nuoširdesnis žodis. Žodžiu, žurnalistas padarė savo darbą – išprovokavo skandalingą pareiškimą ir tiek. Nors aš iš tiesų manau, kad jaunas talentingas ir energingas žmogus užsienyje turi daug daugiau galimybių realizuoti savo sugebėjimus nei čia, Lietuvoje. Čia jiems nėra pakankamos erdvės. Ta pati korupcija, apie kurią aš stengiuosi nuolat kalbėti, yra vienas pagrindinių stabdžių. Aš grįžau į Lietuvą po mokslų Rygoje, kur prieš keletą metų pradėjau ir dirbti. Aišku, ten korupcijos lygis taip pat aukštas, bet man pasisekė, kadangi iš ten aš dirbau su kitų valstybių klientais.
– O apie kokį verslą jūs kalbate?
– Dabar aš dirbu informacinių technologijų kompanijoje, kuri diegia informacinių sistemų sprendimus draudimo rinkoje. Negaliu sakyti, mūsų veiklos sferoje korupcijos nėra tiek daug, kiek jos galima pastebėti visur aplink. Turiu galvoje ne vien privataus kapitalo santykius su valstybe. Kalbėti reikėtų ir apie neaiškius sandėrius tiek tarp privačių įmonių, tiek jų viduje.
Ilgainiui tokie nešvarūs darbo metodai suformuoja tam tikrą „kastą“ žmonių, kurie žino kaip tarpusavyje sutvarkyti reikalus. Dėl to jauniems pažangiems žmonėms sunku su savo naiviu tikėjimu, kad čia rinka veikia pagal vadovėliuose aprašytus dėsnius, įsiterpti į tokią ydingą sistemą. Liūdna. Bet man gana gerai sekasi, ko negalėčiau pasakyti apie daugelį jaunų žmonių aplink. Jie net nebando įgyvendinti savo idėjų, nes netiki, kad pas mus galima veikti sąžiningai. Net ES pinigai neaišku kaip skirstomi. Užtenka vien prisiminti Balčyčio sūnaus atvejį. Nors jis ir išsisuko, bet juk visiems viskas aišku.
Deja, politikoje irgi viskas panašiai veikia. Mūsų politikai ir dabar dar visiškai tokie pat, kaip prieš trisdešimt metų. Niekada nepatikėsiu, kad anuomet buvę pradedantys funkcionieriai galėtų kada nors pakeisti savo galvoseną.
– Tačiau ne vienas jų sugeba puikiai apsimesti. Aš linkęs tikėti, kad atsivertimas yra įmanomas. Bet tokių atvejų – vienetai.
– Jūs teisus, tačiau jei būsime tokie optimistai ir apie kiekvieną galvosime, kad galbūt jis atsivertė, tai matysim iškreiptą vaizdą. Deja, pasikeičiama dažniausiai tik prieš mirtį.
– Tuomet tenka kreipti dėmesį į jaunimą, kuriam nereikia keisti kailio. Ir smegenų jie turi, kad galėtų veikti kitaip.
– Manau, jų nereikia taip viltingai laukti. Jaunimas, kaip jau sakiau, dabar tiesiog nemato galimybių Lietuvoje ką nors nuveikti.
– Nereikia norėti, kad viskas atsitiktų iškart. Mes dabar dar tik mokomės naujo gyvenimo. Jau išmokome įvardyti problemas. Supratome, kas yra negerai, ir stengiamės visiems tai parodyti. Ar viešai sudegindami universiteto diplomą, ar garsiai ragindami kuo greičiau važiuoti iš Lietuvos, ar dar kaip nors drastiškiau.
Ir tai jau žingsnis į priekį, nes paprasčiausia tyliai dingti ir viską pamiršti, ką ne vienas smegenų turintis jaunas žmogus jau padarė. Ir nereikia jų smerkti. Juk negali uždrausti žmonėms gyventi geriau. Čia pasilikti gali tik labai užsispyrę, bet jų nėra daug. Aš – vienas jų. Bet čia tik tam tikras charakterio bruožas ir nieko daugiau.
– Ar jūs su savo bičiuliais sukūrėte grupę „Gravel“ taip pat iš užsispyrimo, iš noro pratinti vietinius klausytojus prie geros muzikos? Iš kur tiek drąsos plaukti prieš srovę? Juk kaip ir mūsų politikoje, taip ir muzikiniame gyvenime – daugelis arba išsižioję laukia primityvaus populizmo, arba pigiausio popso. Juk taip ir yra – muzikuojate gerai, bet anaiptol nesate lyderiai.
– Iš tiesų turiu sutikti, kad mūsų pramogų verslas yra panašus į situaciją politikoje. Iš esmės viskas pas mus yra susipynę, visur galioja tie patys greito pelno ar panašūs principai. Niekas negalvoja apie perspektyvą, svarbu tik kuo pigiau pagaminti ir kuo daugiau parduoti. Kai mes dar mokykloje pradėjome muzikuoti, grojome savo malonumui. Paskui kažkam mūsų muzika ėmė patikti ir turėjome tęsti, nes žmonėms to reikėjo. O ką uždirbom – viską sukišom į instrumentus, aparatūrą. O mūsų patirtis mums netrukdo, nes mes į lyderius ir nesiveržiame.
Priešingu atveju kokia rimtesne laikoma mūsų leidybinė kompanija, jei tik būtume pasirašę kontraktą, būtų mus nesunkiai „prasukusi“. Juo labiau, kad jau turėjome tam tikrą autoritetą tarp intelektualesnių gerbėjų. O likusiai publikai galima „priburti“. Juk lietuviai klausosi akimis, o ne ausimis. Tai koks jiems skirtumas, ką groji. Gal tuomet iš tiesų geriau groti nedidelei auditorijai, kuri girdi.
– O kiek yra tokių girdinčių, sugebančių vertinti?
– Nemažai. Tik jiems gana ilgai niekas nieko priimtinesnio nesiūlė. Mamontovas buvo. Bet jis jau daug metų kartoja tą patį, nes neturi konkurentų. Kam jam keistis? Ir tai į pastaruosius „Foje“ koncertus susirinko tiek publikos, kad į jokių dabartinių „žvaigždžių“ tiek nesusirenka. Tos publikos pakanka. Ją tik reikia surasti ir atgaivinti.
– Na, nesu toks tikras, kad masinė publika per pastaruosius dešimtį metų nors kiek prapruso. Bet ne ji dėl to kalta. Kalta greito pinigo politika mūsų pramogų versle. O čia jūs su savo dainų svarbiais tekstais velniai žino kokia ten anglų kalba. Jūs savo tekstais norite kažką tautai pranešti?
– Nenorėčiau tvirtinti, kad savo dainų tekstais norėčiau pasakyti kažką viena. Bet koks kūrėjas turi palikti vietą interpretacijai. Kita vertus, kai mes per „Bravo“ apdovanojimus padainavome dainą apie mūsų merginų pardavinėjimą turtingiems arabams, tai nė vienas žurnalistas į tai neatkreipė dėmesio. Užtat visi rašė, kad mes grodami sudaužėme būgnus. Gali pranešinėti ką nori, bet jei žmonės nenori išgirsti, tai ir neišgirs. Bet kokiu atveju pavykusi daina man yra ta, kurios klausydamiesi žmonės kažką jaučia, o ne galvoja apie tos dainos autorių.
– Turėdamas galvoje savo verslą sakėte, kad jums gana neblogai sekasi, o apie savo muziką galite tą patį teigti?
– Galiu pasakyti, kad verslas man sektųsi dar geriau, jei nebūtų muzikavimo. Turiu ekonominį išsilavinimą ir suprantu, kad savo veikla turiu atsidėkoti visuomenei, kuri man sudarė sąlygas būti tuo, kas esu. Muzika lyg ir atima iš manęs dalį galimybių atlyginti į mano išsilavinimą įdėtas visuomenės sąnaudas. Antra vertus, muzika skatina kūrybiškumą, o šiuolaikiniame versle jis būtinas. Bet apskritai tarp to, kiek mes skiriame laiko muzikavimui ir ką pasiekėme – labai geras santykis. Gal ta mūsų žvaigždutė labai greitai užges, bet tai jau nėra taip svarbu. Visvien būsime šį tą padarę. Ypač jei per mus nors keletas jaunų žmonių atrado save.
– Bet per visą mūsų pokalbį jūs nė karto nepaminėjote žodžio „pelnas“. O dar sakote turįs gerą ekonominį išsilavinimą. Ar tai reiškia, kad jis jums visai nerūpi?
– Man jis turi rūpėti, nes nuo jo priklauso mano atlygis. Aš įsivaizduoju, kad jei viską darai teisingai, tai tas pelnas ateina savaime. Jo siekimas neturi būti savitikslis. Reikia klausti, kokiam tikslui man reikalingi pinigai. Jei staiga pamatyčiau, kad iš muzikos galiu visiškai normaliai gyventi, tai tik tuo ir užsiimčiau. Ir tai nereiškia, kad man nustotų rūpėti duoti apčiuopiamą naudą kitiems. Geri atlikėjai visada sukuria nemažai darbo kitiems.
– Štai mes čia ramiai kalbamės ir aš galvoju: nėra pas mus taip blogai. Jeigu nesusitapatini su ta aplinka, jeigu nekreipi per daug dėmesio į nesąmones politikoje, į kvailystes eteryje, tai iš tikrųjų bent jau Vilniuje galima normaliai gyventi.
– Pažįstu tokių normaliai gyvenančių žmonių. Mano padėtis yra kiek kitokia. Dirbu po dešimt, dvylika valandų kasdien ir savaitgalių beveik neturiu. Bet aš turiu, iš ko rinktis. Jeigu žlugtų verslas, tai dar lieka muzika. Keisčiausi, pradėčiau groti „čiastuškas“, bet duonai užsidirbčiau. Daug jaunų žmonių tokio pasirinkimo neturi. Kažką daryti jie moka, bet jų ambicijos nuolat gniuždomos. Arba jie turi į viską spjauti, pritapti prie korupcinės sistemos ir gyventi, kaip gyvena ne vienas mano pažįstamas „greitas“ milijonierius. Bet ar visiems vien to reikia. Man mano tėvas sako: neleisiu nustoti jums groti, nes jūs suteikiate džiaugsmą žmonėms. Gal toks požiūris ir naivus, bet tarp naivumo ir vilties labai mažas tarpelis. O neprarasti vilties būtina.
– Bet kas iš tos vilties, jei neturi bendraminčių? Ar jūs jų turite?
– Yra tokių žmonių. Bet daug daugiau yra cinikų, kuriems rūpi vien pinigai. Kalbu apie savo bendraamžius, su kuriais kartu mokėmės ir su kuriais dabar tenka bendrauti. Tai gal Sinickio nereiktų per daug smerkti, kai jis ragina važiuoti iš Lietuvos, jei nėra čia už ko užsikabinti. Nėra net draugų. O Londone tokių gabių žmonių reikia. Priešingai nei Lietuvoje. Mūsų verslo ir politikos seniai nesirūpina ilgalaike konkurencine perspektyva. Jie reikalus susitvarko po stalu ir gauna konkretų pelną dabar. Kiek jiems čia beliko... O kenčia jauni, nes niekam nereikia jų idėjų ir noro dirbti.
– Na, bet tas pats Sinickis gali šį tą Lietuvoje pasiekti. Gali ir milijoną užsidirbti. Kas tuomet?
- Sinickis visada galvoja, kad susikrovęs turtų jis ramiai sau gyvens iš procentų. Tačiau kitas, tikrasis Sinickis, greičiausiai sukauptą kapitalą imtų investuoti į įvairius verslus, kol galų gale bankrutuotų. Bet gailėtis jam nebūtų ko, nes kelti idėjas ir jas įgyvendinti yra pats prasmingiausias dalykas.
PASKUTINIAME “ATGIMIME” SKAITYKITE
“Universitetų savivalda tapo savivale”. Vykstant diskusijoms, kaip užkrauti studentus mokesčiais už mokslą, universitetų rektoriai mielai liktų postuose iki gyvos galvos, rašo Džina Donauskaitė
“Ištroškę mirties”. Indrė Kumpikevičiūtė analizuoja, kodėl šalies gyventojai įnirtingai siekia mirti eismo įvykių metu ir atranda, kad užsienio šalių statistiką gerina… operatyvi medicinininė pagalba.
”Švariausios upės maras”. Ričardas Čekutis aiškinasi, kodėl Žeimena, kadaise buvusi viena švariausių, jau dveji metai piktybiškai teršiama tyliai laiminant Aplinkos ministerijai.