Pirmiausiai tam reikia pažaboti infliaciją, o euro įvedimo laikotarpiu dar ir užtikrinti jos tvarumą t.y. pasakyti, kiek laiko ji išsilaikys neviršydama Mastrichto sutartimi nustatytų ribų. Atsakyti į šį klausimą nėra taip lengva. Prisiminkime, kiek buvo verkšlenimų 2006 metais, kada infliacija Lietuvoje vos keliomis dešimtosiomis procento viršijo minėtą kriterijų ir dėl to nebuvo leista įsivesti euro, bet nei vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie infliacijos tvarumą. Ir iš tikrųjų, po to kai euras nebuvo įvestas infliacija šovė į viršų.
Antra, reikia žymiai sumažinti vidaus vartojimą ir valdžios išlaidas, biudžeto deficitą, tam naudojant nepopuliarias valstybinio reguliavimo priemones - mokesčių mažinimo politikos atsisakymą, o kartais ir jų didinimą arba naujų įvedimą, kredito lengvatų suvaržymą, reguliuojant skolinimosi kainą padidintomis palūkanų normomis, darbo užmokesčio įšaldymą ir pan. Tai yra tikrai nepopuliarios priemonės, kurios neskatintų gyventojų likti, o emigrantų - grįžti į Lietuvą.
Dar pridėkime, kad, be ES paramos, numatomas gerokas akcizų didinimas, indėlių gražinimas, gyventojų pajamų mokesčio ir minimalaus neapmokestinamo pajamų dydžio mažinimas gali gerokai atitolinti euro įvedimą Lietuvoje.
Maža to, mes nepasirengę pasinaudoti bemaž 40 mlrd. ES fondų parama ir beveik nieko nepadarėme, kad pritrauktumėm užsienio investicijų. Todėl realiai ekonomikos augimas tėra paremtas tik besaikiu skolinimusi, kuris užtikrina atitinkamą užimtumą, ypač statybos sektoriuje ir neleidžia taip sparčiai plėtotis emigracijai, bet veda prie ekonomikos perkaitimo ir atitolina euro įvedimą.
Tai, kas šiandien vyksta šalyje, daugiau panašėja į situaciją, kuri 1990 metų pradžioje sukėlė krizę Švedijoje ir Suomijoje ir šiuo metu kelia nerimą valdžiai Latvijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Dienraštis “Financial Times“ nurodo tris pagrindinius elementus, skatinančius ekonomikos ekspansiją Ispanijoje. Pirmiausia tai žemos euro zonos skolinimosi palūkanos, antra milžiniškų darbo išteklių (įskaitant emigrantus) įtraukimas į darbą ir nežabotas statybų bumas. Tai yra labai pažeidžiamas derinys, kai jis sąveikauja su žemu darbo našumo augimu, pasenusia technologija, sustabarėjusia švietimo sistema ir antru pagal dydį po JAV einamosios sąskaitos deficitu pasaulyje-107 mlrd .USD 2006m. arba 8,8 proc. nuo BVP.
Jau pasigirdo kalbos apie ispanų ir airių būsto kainų burbulo sprogimo galimybes. Latvijoje, kur einamosios sąskaitos deficitas 2006 m. ketvirtą ketvirtį išaugo net iki 26,3 proc., o infliacija 2007 m. balandyje pasiekė 10 proc., vyriausybė visu rimtumu prabilo apie parduodamo nekilnojamojo turto bei galingų automobilių apmokestinimą (600 latų už automobilį su didesniu nei 4,5 l varikliu), atlyginimų įšaldymą, PVM didinimą ir pan. Pavyzdžių tam apstu.
Antai grėsminga Portugalijos finansinė padėtis privertė premjerą sulaužyti rinkiminius pažadus ir nuo 19 proc. iki 21 proc. pakelti PVM, sustabdyti valstybės sektoriaus atlyginimų didinimą, pakelti pensinį amžių nuo 60 iki 65 m. bei sumažinti nedarbingumo išmokas.
Net Anglijos bankas 19 am. pradžioje žinojo, kaip įveikti infliaciją. Tai padaryti jam padėdavo vėtrungė, pastatyta ant Teismo rūmų stogo. Jei vėjas pūsdavo iš rytų, laivai galėdavo Temze plaukti į Londoną ir iškrauti prekes. Bankams tuomet reikėdavo išleisti daugiau pinigų, kad prekybininkai galėtų supirkti atvežtas prekes. Jei pūsdavo vakarų vėjas, bankas akumuliuodavo perteklinius pinigus nereikalingus per mažam prekių kiekiui. Tai buvo neklystantis pinigų poreikio indikatorius, padedantis kovoti su infliacija.
O ką gi šioje srityje daro Lietuva, kad greičiau būtų įvestas euras? Deja, tik dar kuria įvairiausius planus, kaip informuoti visuomenę apie euro įvedimą ir geriau komunikuoti su ja. Visa tai reikalinga, bet vėtrungės ant Vyriausybės stogo nemato nei Lietuvos bankas, nei Finansų ministerija, o tuo pačiu nežino, bet ir negali deramai valdyti infliacijos, bei laiku įsivesti euro. O jei dar galvoti apie emigracijos mažinimo priemones, artėjančius Seimo rinkimus, euro įvedimo data atrodo tarytum miražas dykumoje.