Nemanau, kad tokių menininkų kaip Adomaitis ar Banionis kūrybinius nuopelnus bent kiek sumenkintų tai, kad S.Kairio rašinyje jie atsidūrė viename kontekste su tarybinėmis dešrelėmis. Tiesiog skaitydama Kairio straipsnį išgyvenau nemalonų jausmą – paradoksalu, bet neskaniai pakvipo tos pačios rusiškos propagandos stiliumi.
Pradėkime nuo tendencingai iš konteksto išplėštų citatų, skirtų įrodyti, kad Adomaitis priklauso nostalgija sovietmečiui sergančių, bambančių savimylų būreliui. Ir nuo loginių nesąmonių, kurios dažnai atsiranda išankstine nuostata pagrįstuose tekstuose, kuomet žurnalistui neatrodo būtina gilintis, aiškintis, tikslinti informaciją.
Taigi pirmoji Kairio pastraipa: „Štai viename šiuolaikinių moterų žurnale nekantraudama korespondentė klausia Regimanto Adomaičio, kitados garsaus mūsų aktoriaus, neseniai atšventusio septyniasdešimtmečio jubiliejų...“
Kokiu būdu autorius nustatė korespondentės nekantravimą, nejaugi klausėsi už durų? Interviu rengusi Gražina Baikštytė užtikrino, kad su Adomaičiu jie kalbėjosi tik dviese.
Panašu, Stanislovas Kairys, kitados dirbęs radijuje, sumaišė žanrus. Na kokiu būdu iš žurnalo puslapių galima išgirsti balso virpulius ar skubėjimą? Nebent tas balsas – jau ženklas susirūpinti savo sveikata?
Dar viena „Atgimimo“ citata: „rusai – šaunuoliai. Jie puikiai moka organizuoti šventes, nepamiršta jubiliejų, puoselėja tradicijas“. O štai kaip ši Adomaičio mintis atrodė žurnale“Lilit“: „Šiuo požiūriu rusai – šaunuoliai. Jie puikiai moka organizuoti šventes, nepamiršta jubiliejų, puoselėja tradicijas“. Kolega Kairys kažkodėl išmetė pora nedaug vietos užimančių žodelių, tačiau ar nemanote, kad tai esmingai pakeitė teiginio prasmę?
Pratęskime Adomaičio atsakymą į tą patį klausimą apie sveikinimą ir pamatysime, ko vertas Kairio verdiktas, neva šis aktorius yra toks savimyla, jog užkibo ant Putino kabliuko. Taigi Adomaitis sako: „Bet reikia pagalvoti, kiek čia mano, o kiek kitų drauge dirbusių kolegų nuopelno. Esu tikras, antroji lėkštelė nusvertų. Nesu mitomanas. Netrūksta aktorių, kurie moka apie save skleisti pasakėles. Žiūrovas nori mus matyti kitokius, todėl kai kurie ir pučia muilo burbulus. Apskritai populiarumas neatitinka tiesos, tai yra tam tikras jos iškraipymas“. Ne vienai šiuolaikinei žvaigždei norėtųsi palinkėti tokios „savimylos“.
Autoriaus insinuacijas apie senatvinį bambėjimą ir neprisitaikymą prie sparčiai kintančio gyvenimo akivaizdžiai paneigia ši interviu ištrauka:
„G.Baikštytė: Ko palinkėtum „Lilit“ skaitytojams?
R.Adomaitis: Baikim dejuoti! Gyvenimas daug duoda. Reikia tik paimti tai. Deja, mes dažnai net nemėginame.“
Peršasi išvada, jog to, ką ir kaip „Lilit“ žurnalistei iš tiesų atsakė Adomaitis, nepakako įtikinamai iliustruoti „Atgimimo“ temą, todėl Kairiui teko kai ką patrumpinti, o kai ką – tiesiog išsigalvoti. Tik niekaip nesuprantu, kodėl tyrinėjant sovietinės nostalgijos reiškinį nenueita profesionalesniu keliu. Nagi kodėl nepaskambinus pačiam Adomaičiui, nepasiteiravus apie Putino telegramą ir iš pirmų lūpų neišgirdus to trokštamo pamaldaus virpulio balse? Kad paskui nekiltų sąžinės graužaties, ar neapšmeižei žmogaus savo klausos haliucinacijomis.
Kam išvis reikėjo prie tarybinių dešrelių baltais siūlais siūti du daug Lietuvos kultūrai nusipelniusius garbius aktorius? Ar nepakaktų tiesiog skambtelėti „Samsono“ vadovams ir pasidomėti, kodėl jie gaivina sovietmečio simbolius?
Galiausiai autorius mini Rusijoje populiarų romaną „Trečioji imperija“ apie Baltijos valstybių sunaikinimą 2015 metais. Štai apie ką išties vertėjo išsamiau parašyti, galbūt netgi atskirą straipsnį. Vietoj to – vėl insinuacija Adomaičio adresu: „Bet vis vien sveikinimai savimeilę glosto. Nelabai svarbu, iš kieno lūpų. O ir vilties yra, jog tavęs 2015 metais nepalaikys tikru pribaltu. Juk tokie nuopelnai tarybiniam menui! Gal net žmoną leis kartu su savimi į Maskvą pasiimt?“ Ką čia ir komentuosi, manyčiau, už tokio lygio „futurologiją“ konkretaus žmogaus atžvilgiu autorius turėtų likti be honoraro.
Beje, apie tarybinį meną. Ar tokie Regimanto Adomaičio vaidmenys kaip Mindaugas (1969 ir 1994m), Mažvydas (1978m.), Skirgaila (1987m.) yra tarybinis menas? Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ su Adomaičiu, Budraičiu, Banioniu, a.a Noreika kino specialistų iki šiol laikomas kinematografijos šedevru, aniems laikams itin drąsia juosta. Nejaugi kolega šito nežino? Kaip ir fakto, kad Regimantas Adomaitis buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktyvistų?
DELFI vienas iš gausių šio straipsnio komentatorių pavadino jį šiurkščia logine ir moraline klaida. Tai, kad Regimantą Adomaitį jubiliejaus proga pasveikino Putinas, o aktorius nepasiuntė jo velniop, ne pagrindas taip necivilizuotai užsipulti vieną talentingiausių mūsų teatralų. Tačiau galbūt tai pretekstas pagaliau rimtai pasvarstyti, kodėl vis daugiau emigruojančių lietuvių teigia svetur labiausiai ieškantys ne lengvesnės duonos, bet dėmesio ir pagarbos žmogui. Ar nemanote, kad kartais patys aprūpiname Kremlių propagandiniais šansais?