Pakistanas dalyvauja geopolitiniuose žaidimuose dėl įtakos svarbiame Vidurio Azijos regione. Daugiau kaip pusantro šimto milijonų gyventojų valstybė yra gana didelė ir galinga, jos ginkluotosios pajėgos pagal dydį patenka į didžiausių pasaulio armijų dešimtuką. Šalies prezidentas yra generolas ir jo režimas nėra demokratiškas. Pakistanas lyg ir yra nesutaikomas Indijos priešas, bet abi valstybės laikomos JAV sąjungininkėmis. Savotiškas ir Amerikos vaidmuo, juk ji, pati skelbdamasi demokratijos propaguotoja visame pasaulyje, sąjungininku pasirinko nedemokratinį režimą.
Taigi klausimų, aplinkybių daug, ir pasaulio spaudoje vis pasirodo svarstymų Pakistano tema.
Pirmoji pusė – straipsnis „Vašingtonas atsisako palaikyti demokratiją Pakistane“ iš „The International Herald Tribune“
„Panašu, kad kuo nepopuliaresnis savo šalyje darosi karinis Pakistano diktatorius P. Musharrafas ir kuo mažiau jis pasiruošęs kovoti su talibais, tuo stipriau į jį kabinasi prezidento George’o W. Busho administracija.
Vašingtonas ne be pagrindo baiminasi, kad kitas branduolinį ginklą turinčio Pakistano vadovas bus dar prastesnis. Vis dėlto pasyviai stebėti, kaip generolas stiprina represijas, nėra sprendimo būdas. Tai tik kursto fundamentalistines ir antiamerikietiškas nuotaikas, kurių baiminasi Baltieji rūmai. Užuot palaikęs generolą, Vašingtonas galėtų imtis spaudimo, naudodamasis savo kasmet teikiama maždaug 2 mlrd. dolerių parama, kad šalis grįžtų prie demokratijos. Po 2001 m. Rugsėjo 11-osios JAV kasmet sumoka apie pusę tos sumos. Ji skiriama Pakistano armijai modernizuoti ir kovinėms operacijoms prieš talibus ir grupuotę „Al Qaeda“ rengti palei Afganistano sieną.
Prieš aštuonis mėnesius P. Musharrafas smarkiai sumažino karinius veiksmus, bet dosni pagalba iš Vašingtono nesumažėjo. Sumažėjus Islamabado kariniam aktyvumui, musulmonų smogikams pasidarė lengviau žudyti JAV ir NATO kareivius. Amerikos kongresas turėtų pareikalauti susieti tolimesnį paramos teikimą su realia kontrteroristine veikla ir konkrečiais rezultatais, kaip siūlo kai kurie Amerikos armijos vadovybės atstovai.
Besąlygiška Vašingtono parama sustiprino generolo veidmainiškumą ir uždarumą. Kovą P. Musharrafas savavališkai pašalino iš pareigų šalies aukščiausiąjį teisėją Iftikharą Mohhamadą Chaudhri. Šis žingsnis, daugelio įvertintas kaip puolimas prieš nepriklausomus teismus, sukėlė opozicijos ir teisininkų protestus, išsiliejusius į prievartos bangą šalyje.
P. Musharrafas priėmė šį sprendimą tuo metu, kai teismas ruošėsi svarstyti ieškinį dėl manipuliacijų, kuriomis jis siekia likti valdžioje kaip vyriausiasis armijos vadas ir prezidentas. Generolas siekia, kad jo kandidatūrą patvirtintų klusnus dabartinis, o ne naujo šaukimo Parlamentas, kuris bus renkamas kitais metais.
Valdančiosios partijos nariai įkalbinėja generolą sutikti su kompromisais. Kai kurie net siūlo leisti dalyvauti rinkimuose kitiems rimtiems pretendentams, tarp jų – šiuo metu tremtyje gyvenantiems buvusiems premjerams Nawazui Sharifui ir Benazir Bhutto. Jų valdymą temdė suvešėjusi korupcija, bet be laisvo dviejų populiariausių politikų dalyvavimo rinkimuose tikro sugrįžimo prie demokratijos šalyje būti negali. P. Musharrafas neklauso protingų patarimų, bet gali persigalvoti, jei už laisvus rinkimus pasisakys Vašingtonas.
Panašūs diktatoriai valdė Pakistaną beveik pusę jo 60 m. istorijos ir visada atvesdavo šalį į aklavietę. Visi jie reklamuodavosi kaip dideli Vašingtono draugai, tačiau tuo pat metu skatino ekstremizmą ir diskreditavo Ameriką eilinių pakistaniečių akyse. P. Musharrafu negalima pasitikėti. JAV turi stoti į Pakistano demokratijos pusę“.
Antroji pusė – straipsnis „Didžiojo lošimo“ mitas: Pakistano versija“ iš interneto dienraščio „Fergana“
„Vidurio Azijos režimų mėginimai žaisti JAV, Rusijos, Europos, Kinijos, Turkijos ir kitų suinteresuotų dalyvauti regiono reikaluose „žaidėjų“ interesais davė visai logiškų rezultatų. Svarbiausias jų – autoritarinių ir totalitarinių tendencijų sustiprėjimas Vidurio Azijos respublikų vidaus politikoje. Būtent ši aplinkybė lemia dabartinių režimų siekį rasti tokių partnerių ir sąjungininkų, kurie padėtų stiprinti jų valdžią.
Apie tradicinius konkurentus Ameriką, Rusiją, Europą, Kiniją, Turkiją ir Iraną žinoma pakankamai. Daug mažiau dėmesio skiriama tokioms šalims, kaip Pakistanas. Pastarasis savo politiką Vidurio Azijoje vykdo vadinamosios informacinės tylos sąlygomis. Daugelio oficialių Pakistano pareigūnų nuomone, buvusios Sovietų Sąjungos griūties ir musulmoniškų režimų Vidurio Azijoje formavimosi metais dėl dėkingos strateginės padėties Pakistanas tampa pagrindine naujo regiono jėgų išsidėstymo ašimi.
1995 m. Turkmėnistanas, Afganistanas ir Pakistanas pasirašė memorandumą dėl vamzdynų tiesimo į Pakistaną. Pakistano prezidentas generolas P. Musharrafas tada mėgino įtikinti Kazachstano prezidentą Nursultaną Nazarbajevą ir dabar jau mirusį Turmėnistano prezidentą Saparmuratą Nijazovą teikti prioritetą vadinamajam „Pakistano tranzitui“ ir taip siekė gauti priėjimą prie Kazachstano naftos ir Turkmėnistano gamtinių dujų.
2002 m. tų pačių šalių vyriausybės pasirašė memorandumą dėl ketinimo statyti Vidurio Azijos naftotiekį, kuris būtų tiekęs naftą iš Uzbekistano ir Turkmėnistano į Pakistano uostą Gvadarą prie Arabijos jūros. Prie Afganistano vairo stojęs talibų režimas pasirodė esąs visiškai neprognozuojamas, ir projektas pakibo ore. Prasidėjus antiteroristinei operacijai jis apskritai buvo pristabdytas. Pakistano siekis įtraukti į projektą Iraną irgi pasirodė neįvykdomas dėl pablogėjusių Irano santykių su Vakarais, pirmiausia – JAV.
Po šių ir kitų įvykių Islamabado vykdoma politika Vidurio Azijoje tapo labai atsargi, bet ir nuosekli. Pirmiausia Pakistanas siekia buvusiose sovietinėse Vidurio Azijos respublikose sudaryti ne eilinio „žaidėjo“, o istoriškai su regionu susijusio tradicinio partnerio įspūdį. Antra, Pakistanas siekia būtent Vidurio Azijos valstybių partnerystės. Trečia, Islamabadas mėgina pateikti save kaip atsakingą ir patikimą partnerį, atstovaujantį tai islamiškojo pasaulio daliai, kuri nepalaiko radikalių politinių judėjimų ir su jais kariauja. Vidurio Azijoje tai labai svarbu. Po kruvinų Andižano įvykių 2005-aisiais generolas P. Musharrafas palaikė Uzbekistano prezidentą Islamą Karimovą sudėtingu šiam laiku.
2006-ųjų vasarį Turkmėnistanas, Afganistanas ir Pakistanas pasirašė naują memorandumą dėl vamzdynų statybos, ir šis projektas sulaukė pagrindinės Pakistano konkurentės regione Indijos susidomėjimo. Įdomus šiame kontekste atrodo ryšių tarp Islamabado ir Taškento suintesyvėjimas. Pastarasis pralaimėjo konkurenciją dėl įtakos su Kazachstano sostine Astana. Pakistano vadovybei ypač svarbu buvo palaikyti Uzbekistaną, kad šis neatsidurtų vien Rusijos ar Kinijos įtakoje, juolab kad labai pablogėjo Uzbekistano santykiai su JAV ir ES. Tai iš dalies pavyko, bet konkuruoti su Kinija Pakistanui gana sudėtinga.
Siekdama palenkti situaciją sau palankia linkme, Kinija suaktyvino bendradarbiavimą su Islamabadu karinės technikos srityje. Tai tapo išbandymu Indijai, taip pat pretenduojančiai į ypatingą vaidmenį Vidurio Azijoje. Susiklosčiusioje situacijoje Pakistanas sugebėjo ne tik išsaugoti savo pozicijas Vidurio Azijos regione, bet ir gauti tam tikrus didvidendus, išplėsdamas savo įtaką platesniame geopolitiniame kontekste“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).