Buvo atkreiptas dėmesys, kad reikalavimas dokumentuose, mokslinėje ir informacinėje literatūroje nelietuviškos kilmės tikrinius žodžius vartoti ne lietuviškai, bet ,,originaliosiomis formomis“ pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), 14 straipsnį (Valstybinė kalba – lietuvių kalba) ir 29 straipsnį, kuriame įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas, siaurina lietuviškos rašybos sritis ir didžiajai visuomenės daliai beprasmiškai apsunkina lietuviškų tekstų skaitymą, riboja piliečių savišvietos galimybes.
Kiekviena tauta naudojasi savu raidynu. Lotynišką abėcėlę pasirinkusios tautos, kiekviena sau, šį raidyną pritaikė savo kalbai, prikurdamos reikiamų papildomų ženklų. Tad maža pažinti atskiras raides - būtina žinoti, kaip tos raidės ar jų junginiai atskirose kalbose yra tariami.
Žinomas kultūros veikėjas S.Tijūnaitis (1888 – 1966) 1938 m. rašė: ,,Buvo laikas, kad nulietuvėjusi tautos šviesuomenė, sąmoningai žalodama kalbą, vijo ir išvijo lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo.[...] Dabar naujoji mūsų šviesuomenė vėl pradėjo žaloti kalbą… tuščiu pamėgdžiojimu pradėjo knisti gražaus lietuvių kalbos medžio šaknis. [...]. Svetimus žodžius ir vardus rašydami, darome tokių nesąmonių, kad net koktu. Tegul vakariečiai rašo ir taria savo žodžius ir vardus kaip sau nori. Bet mes jų žodžius ir vardus rašome s a v o žmonėms. Mūsų laikraščiai leidžiami lietuviams. Tai tenebūnie žmonės mulkinami taip parašytais vardais, kurių skaitytojai nemoka perskaityti ir taria taip, kaip parašyti. Kas mums darbo, kaip prancūzai ar anglai taria ir rašo: jų tokia kalba ir rašyba, jie tai daro savo žmonėms, visai nekreipdami dėmesio į lietuvius. Bet mūsų kalbai visai netinka vakariečių rašybos pavyzdžiai: mes savo žodžius tariame taip, kaip parašyti, ir rašome taip, kaip tariame, todėl mums neįmanoma kitaip rašyti ir svetimų vardų“.
Trojos kumelaitė
2002 metais Lietuvos Seimas rinkimuose į Lietuvos savivaldybes leido rinkti ir Lietuvos pilietybės neturinčius bei lietuvių kalbos nemokančius svetimtaučius. Pastaruoju metu A.M.Pavilionienės iniciatyva bandoma įstatymiškai įteisinti Valstybinės kalbos neprivalomumą privačiose įmonėse. Tuo būdu būtų radikaliai susiaurinta valstybinės kalbos vartojimo sfera ir įstatymiškai įtvirtinta pataikavimo politika nenorintiems mokytis lietuvių kalbos.
Tebevykstant diskusijoms dėl Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimų projekto ir nelaukiant sutarimo dėl jo galutinės redakcijos, šiuo metu bandoma atskirai prakišti Trojos kumelaitę - nutarimą dėl pavardžių rašymo nelietuviškomis raidėmis. Pirmasis ėjimas arkliu, prisidengiant vis tuo pačiu pseudo'eurointegraciniu lozungu, o paskui jau visiškai nebesunku bus siekti ir visų svetimvardžių autentiškos rašybos, neatsižvelgiant į valstybinės lietuvių kalbos taisykles.
Nors šiandien (2005 05 30) LR Vyriausybės posėdyje klausimą “Dėl Vardų ir pavardžių įstatymo (Nr.7-365Į) ir Civilinio kodekso 3.285, 3.303 ir 3.306 straipsnių pakeitimo įstatymo (Nr.7-366Į) projektų” numatyta svarstyti, tačiau, kaip paskelbta – jau pirmadienį pas premjerą G.Kirkilą surengtame pasitarime buvo sutarta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose leisti rašyti ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis šiam tikslui pasitelkiant x, q ir w raides.
Šį kartą aktyviai mamai talkinti ėmęsis užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius Ž.Pavilionis žmonių pavardes prilygino prekės ženklui, o svetimvardžių lietuvinimą apibudino kaip sovietinės cenzūros reliktą, “kurio reikia atsisakyti”.
Lietuvių tautinio kultūros forumo pirmininkas G.Songaila pastebi: “Darbo grupė įstatymo projektui dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Vyriausybėje buvo sudaryta jau seniai - po derybų su Lenkijos atstovais. Tačiau šis projektas "išmestas" į areną kaip tik dabar, kai Seime vyksta atkakli diskusija dėl Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo naujos redakcijos. Taigi, projektą dėl naujų raidžių įvedimo į lietuvišką raidyną jo autoriai pateikė norėdami užbėgti už akių galimam valstybinės kalbos įstatymo pakeitimui dėl tikrinių svetimybių rašymo; pati šio projekto forma stengiasi apeiti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir itin aiškų Konstitucinio teismo išaiškinimą šiuo klausimu - jeigu į lietuvišką raidyną bus įvestos tokios raidės kaip w, tai užrašas "Pawlowski" galės būti traktuojamas kaip lietuviškas, taigi formaliai nebeprieštaraus nei Konstitucijai, nei Valstybinės lietuvių kalbos įstatymui...”
VLKK, kuri jau nebe pirmus metus bando “prakišti” šį įstatymą, atstovaujanti pirmininko pavaduotoja J.Palionytė tikino, kad jai neva labiausiai rūpinčios lietuviškos pavardės ir pasikliovė savo “tikėjimu”: “Norisi tikėti, kad jos neperrašinėjamos kitose šalyse, taip ir mes neturėtume perrašyti kitų šalių piliečių gyventojų pavardžių Lietuvoje”.
Teikiamas projektas siūlo sureguliuoti tik svetimųjų pavardžių ir vardų rašymą lietuviškuose dokumentuose. Lieka neaišku, kaip visus svetimuosius tikrinius vardus turėsime vartoti spaudoje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Ar rašymas dokumentuose skirsis nuo bendrosios nuostatos? Vargu. Tad, kol neapsispręsta dėl visumos, ar reikia skubėti įstatymu nustatyti tvarką daliniam atvejui? Ar nevertėtų pirmiausia parengti motyvuotą projektą dėl bendrojo svetimųjų vardų norminimo lietuvių kalboje?
Dangstomasi Europos Sąjungos reikalavimais
Bandydama pagrįsti savo siūlymus, VLKK dangstosi neva Europos Sąjungos teisinėmis nuostatomis. Tai primena sovietinius laikus, kai buvo lenkiamasi Sąjunginiams reikalavimams. Tik deja, čia meluojama, nes ES jurisdikcija tokių reikalavimų Lietuvai nekelia, nes lietuvių kalbos tvarkyba, taip pat nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo lietuviškuose tekstuose principų nustatymas, yra išimtinė lietuvių tautos, Lietuvos valstybės teisė.
Šią ES nuostatą patvirtino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), atmetęs pretenzijas asmenų, reikalavusių, kad jų asmenvardžiai būtų rašomi išimtinai jų tautybės kalbos rašmenimis: 2001 m. buvo atmestas Lietuvos piliečio, o 2005 m. dviejų Latvijos piliečių skundai.
EŽTT nurodė, kad ,,valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, panašiai kaip šalies teritorija, vėliava ir valstybės santvarka.“ Todėl valstybė, konkrečią kalbą paskelbusi valstybine, įsipareigoja užtikrinti savo piliečiams jos vartojimą. Tuo būdu EŽTT pripažino kiekvienos valstybės teisę pačiai nustatyti, kaip rašyti vardus ir pavardes. Juk kalbos, kaip ir kultūros, švietimo politikos klausimai yra kiekvienos Europos Sąjungoje šalies vidaus reikalas. Tad reikėtų nustoti mojuoti ES korta, kėsinantis į lietuvių kalbą.
Kitaip manantieji apšaukiami Sovietinės tvarkos saugotojais
Lietuvių kalbos istorija liudija, kad ,,ne ,,sovietinė” valdžia išrado ir primetė lietuviams svetimvardžių lietuvinimą. Svetimvardžių lietuvinimas, rodantis natūralią kalbos tendenciją, turi trijų šimtų metų su viršum patirtį, kurią dera branginti ir XXI amžiuje” (Arnoldas Piročkinas. Dėl lietuviškos svetimvardžių rašymo tradicijos // Atgimimas, 2001 05 25).
Gal ir žymųjį lietuvių kalbininką P.Skardžių kas nors pabandys apšaukti sovietinės cenzūros propaguotoju, 1951 m. JAV lietuvių dienraštyje “Draugas” rašiusį: “Visų pirma mes svetimus vardus rašome ne kitiems, bet savo visuomenei, todėl pirmiausia turime žiūrėti savųjų, ne svetimųjų reikalų. Svetimi nekaitomi žodžiai mūsų kalbai yra beveik tas pats, kaip į ratus kišamas pagalys - jie nedera su kaitomąja mūsų kalbos sistema ir todėl labai sunkina kasdieninę vartoseną”.
Suprantama, dokumentų sudarytojai turi rasti priemonių, kurios padėtų išvengti juridinių kolizijų. Tačiau tam nederėtų aukoti pagrindinės, esminės nuostatos - rašyti svetimuosius vardus lietuviškai kalbantiems ir rašantiems jiems prieinamu būdu.
Kodėl nesvarstomi kompromisiniai pasiūlymai?
2006 vasario 28 d. grupė mokslininkų ir žinomų visuomenės veikėjų atviru laišku “Negarbingi mėginimai pateisinti nepateisinamą lietuvių kalbos ir rašybos ardymą” kreipėsi dėl VLKK veiksmų į Lietuvos Seimą. Kalbininkų, rašytojų, visuomeninių organizacijų ir pavienių neabejingų visuomenės atstovų laiškuose Kalbos komisijai buvo siūlyti logiški kompromisiniai variantai - visus nelietuviškus tikrinius vardus rašyti lietuviškai, o prireikus šalia - ir originalo forma, kaip papildomą informaciją. Pavyzdžiui - skliausteliuose. Tokį siūlymą dar XIX a. pabaigoje pateikė ne koks nors “sovietinės cenzūros “ išsiilgęs bolševikas, bet vienas pagrindinių Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų daktaras Vincas Kudirka. Apie 1890 metus judviejų su kalbininku J.Jablonskiu parengtame lietuvių rašybos taisyklių rinkinėlyje ,,Statrašos ramsčiai” dėl tikrinių svetimybių rašymo buvo pasakyta: “Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabėse pridedame kaip rašoma tam tikroje kalboje...”.
Prieš septynerius metus buvo paskelbtas pirmasis 158 kultūros ir mokslo žmonių laiškas tuo reikalu. Per tą laiką vykusiose diskusijose kalbos ir informatikos mokslų duomenimis, teisininkų argumentais tvirtai buvo įrodytas hibridinės (,,autentiškosios“) tikrinių svetimybių rašybos absurdiškumas, jos daroma žala. Tačiau, ir nepaneigiamų argumentų priremta, Kalbos komisija, kaip matome iš jos atsakymo, neketina atsižvelgti į argumentuotus siūlymus. Taip ir lieka neaišku, kodėl Kalbos komisijai nepatinka Vinco Kudirkos principas?
Kalbos komisijos vadovybei yra žinomi keli alternatyvūs projektai, bet visuomenės apie tai neinformuoja. Tų projektų bendra nuostata – visuose lietuviškuose tekstuose pirmenybė teiktina lietuviškai svetimvardžių rašybai. Jų originali grafinė forma atitinkamos kalbos rašmenimis (pirmą kartą minint) nurodytina skliausteliuose. O ten, kur reikalinga išsamesnė informacija - rodyklėse. Tai būtų lietuvių kalbai tinkamas, jos gramatinės sistemos, fonetikos ir morfologijos nedarkantis, kalbos apsaugos įstatymų nepažeidžiantis būdas tikrai svetimvardžio grafinei autentikai išsaugoti. Kodėl Valstybinė lietuvių kalbos komisija kurčia ir abejinga šiems kompromisiniams siūlymams? Kodėl užuot gynusi valstybinę kalbą yra pasišovusi ją silpninti ir ardyti? Gal metas mums patiems apginti savo kalbą nuo apkurtusios komisijos?