Šiuose savivaldos rinkimuose ginčas dėl kairiųjų vertybių bent jau Vilniuje ir bent jau viešųjų ryšių lygmeniu tapo realiu įrankiu politinėje kovoje. Kalbu apie Algirdo Paleckio ir jo šalininkų Vilniaus skyriuje konfrontaciją su LSDP vadovybe, „Naujosios kairės“ manifestą, menininkų ir bendruomenininkų kovą už „Lietuvos“ kino teatrą bei gausybę DELFI analitikos.
Ar tikrai turėsime alternatyvą?
Šiuo metu esminis klausimas lieka toks: ar visa tai liks tik žodžiai, ar Lietuvos politikoje pagaliau atsirado reali alternatyva vienai generalinei linijai? Juk seniai žinoma, kad politikų turime daug, bet pasirinkimo – mažai, kadangi naujų idėjų negirdėti, o konfliktuojama dažniausiai ne dėl ideologijos, o dėl ambicijų. Jei koks politikas nori nuveikti ką nors naudinga, mieliau daro tai tyliai ir žurnalistų dėmesio nesitiki, nes žino, kad gerais darbais dėmesio neprisiviliosi.
Šansą sužinoti atsakymą į šį esminį klausimą turime, nes vadinamosios „tikrosios“, „europietiškos“ ir pan. kairiosios politikos gynėjams su A.Paleckiu priešaky jei ne lazda, tai pagaliu vis dėlto pavyko prasiveržti į valdančiąją koaliciją pagrindinėje šalies savivaldybėje. Vilnius taps bandomuoju „poligonu“ pasižiūrėti, ko išties verta tikroji lietuviška kairė.
O darbų per laikinio kapitalizmo viešpatavimo laikotarpį prisikaupė per akis. Prisiminti, kas labiausiai rūpėjo vilniečiams prieš savivaldos rinkimus, galima perskaičius Eglės Digrytės straipsnį “Pabraidymai po priešrinkiminį Vilnių“.
Pasižiūrėsime, kaip seksis naujiems miestiečių atstovams kairuoliškai spręsti kamščių, aplinkos tvarkymo, atliekų rūšiavimo klausimus. Pasižiūrėsime, kokiu principu naujoji miesto taryba peržiūrės bendrąjį miesto planą ir kaip balsuos dėl detaliųjų, t.y. ar leis vietoj “Lietuvos” ir šalia esančios viešosios erdvės pastatyti genialios naujosios Vilniaus architektūros griozdą. Pasižiūrėsime...
Žingsniai į kairę
Kai kalbu apie „kairuolišką“ transporto klausimo sprendimą, nejuokauju. Kairioji ir žalioji politika šiuo atveju prioritetą teiktų ne naujiems viadukams, keliams ir kitiems brangiems bei neekologiškiems projektams, kurie leistų pasiturintiems miestiečiams toliau važinėti “mašinoje po vieną” ir maksimaliai teršti sostinės orą. Kairiesiems labiau “prie veido” būtų realiai sutvarkyti pėstiesiems ir dviratininkams būtiną infrastruktūrą, iš ir esmės patobulinti esamą viešojo transporto sistemą, kad net ir ratuoti vilniečiai dažniau rinktųsi palikti mašiną garaže. Reikia ne tik naujų troleibusų, bet ir daugiau „A“ juostų, kad jiems kuo mažiau tektų stovėti kamščiuose. Tada nebeprireiks nei aukso vertės tramvajaus, nei utopinio metro. Beje, važiuoti „A“ juostomis galima būtų leisti ne tik viešajam transportui, bet ir mažiausiai tris keleivius vežantiems lengviesiems automobiliams (užsienyje tokia praktika yra). Žodžiu, kairieji „kolektyvistiniai“ sprendimai turėtų paskatinti žmones galvoti apie savo ir kitų gyvenimo kokybę bei derintis vienus prie kitų, kad Vilniaus gatvėse būtų daugiau erdvės ir deguonies.
Kol kas teks imtis taupių sprendimų. Pvz., aplinkos tvarkymas. Visi žinome, kad Vilniuje per akis miškelių, ypač šalia mikrorajonų (Šeškinėje, Pilaitėje, Karoliniškėse, Baltupiuose ir t.t.). Tačiau esant norui pakvėpuoti grynu oru pasirinkimo praktiškai nėra, nes tie žalieji plotai yra visiškai apleisti – juk viešoji nuosavybė, skirtingai nei privati, Vilniuje negerbiama. Pavyzdys – Karoliniškių parkas, kuriuo pėsčiajam per kokį pusvalandį galėtų būti labai patogu iš Karoliniškių per Žvėryną nueiti iki centro. Tačiau tas miškelis yra toks apleistas, nesaugus ir šiukšlinas, kad absoliuti dauguma mieliau tą pusvalandį kiekvieną rytą važiuoja aplink ir ryja dulkes spūstyse Narbuto gatvėje. Tikrai gaila tų mamų su vaikais, kurios drįsta tame „parke“ pasivaikščioti tarp krūvų sudaužytų butelių, išmestų senų baldų, šunų išmatų ir panaudotų prezervatyvų.
E.Digrytė minėtame straipsnyje panašaus pobūdžio (sniego valymo) problemoms spręsti siūlė tokį būdą: „pripirkti sniego kastuvų, surinkti būrį dar neemigravusių bedarbių ir gražiai jų paprašyti nukasti bent jau šaligatvius“. Būdas visai neblogas, tik kad papildomų lėšų vis vien prireiktų. (Deja, net ir toks būdas dešiniajai savivaldybei į galvą neatėjo – ji mieliau visą tą miškelį, jei spėtų, iškirstų ir parduotų, o Narbuto gatve dar 20 metų žadėtų paleisti tramvajų).
Kairysis būdas būtų panašus, bet kiek kitoks. Seniūnijoms reikėtų parodyti pavyzdį miestiečiams ir suorganizuoti mikrorajono gyventojams talką! Nejau, tinkamai organizavus, neatsirastų bent kelių gyventojų iš visų tų daugiaaukščių šalia Karoliniškių parko, kurie sutiktų kartu kokį šeštadienį apsitvarkyti? Ir visai nereikia, kaip sovietmečiu, nieko versti aukoti savo laiką ar smerkti tų, kurie nemokamai dirbti neturi laiko/noro/nemato reikalo. Privačiuose pokalbiuose jauni ten gyvenantys žmonės sako, kad į tokį kvietimą mielai atsilieptų ir net patiems kartais norisi tuo užsiimti. Žiūri – gal ir aplinkiniams, neskaitant visai degradavusiųjų, nebekiltų ranka taip beatodairiškai teršti. Bet nejau eisi vienas to miško tvarkyti? Nesmagu.
Štai jums visai pigus ir pilietiškas, skandinaviškas būdas bendros kaimynystės problemoms spręsti, kuriam įgyvendinti iš savivaldybės tereikėtų kiek daugiau iniciatyvos. Na, gal dar trupinio pinigų seniūnijų darbuotojams papildomai motyvuoti, inventoriui įsigyti. Ką, sakot, labai primena sovietmečio „subotnikus“ ir neatitinka lietuvio ūkininko tradicijų ir mentaliteto? Bet nejau žodis „talka“ – nelietuviškas? Pažįstu tokių žmonių, kurie su entuziastų būreliais jau imasi savarankiškai, be jokio atlygio tvarkyti istorines vietas Vilniaus apylinkėse, senąsias kapines, miškus. Imasi tokių žygių ir visuomenininkai. Tačiau kadangi tokių „niekų“ propagavimu tikrai neužsiims mūsų valstybės vyrai ar komerciniai TV kanalai, nei savo misiją pamiršęs visuomeninis transliuotojas, atsakomybę turėtų prisiimti savi-valda.
Neseniai netyčia užklydęs į Penktojo kanalo laidą „Pradėk nuo savęs“, buvau maloniai nustebintas, pamatęs reportažą apie VšĮ „Žaliasis taškas“ suorganizuotą talką kažkur prie sostinės mokyklos. Šalia šmėžavo ir jaunasis Paleckis. Šiaip jau taip ir turi būti: kam, jei ne kairiajam savivaldos politikui, reikėtų globoti tokius renginius? Pirmyn!
Tik reikėtų ne vien simboliškai globoti paskiras pilietines akcijas, o kelti tai į politikos lygmenį. Kadencija jau tiksi. Jeigu „tikroji kairioji politika“, kaip prognozuoja A.Paleckio oponentai partijoje, teliks jo viešųjų ryšių retorika, per kitus rinkimus vilniečiai vargu ar įvertins jaunųjų socdemų nuopelnus. O tada – kaži ar pavyks kilminiam kairiajam išsikovoti daugiau įtakos partijoje, į kurią dar tikisi pastūmėti savo anūką. Kad jis tokių ambicijų turi ir nusiteikęs toliau „skatinti LSDP atsinaujinimą“ ir „kairėjimą“ – citatų pakanka.
Kairieji eksperimentai
Žinia, po pusketvirtų metų A.Paleckis turės du gerus būdus pasiteisinti. Ir tie veiksniai gali pakenkti kairiojo eksperimento Vilniaus mieste grynumui.
Pirma, partijos vadovybės draudimas jam, kaip tam R.Paksui, užimti partijoje bet kokį postą ir apskritai atstovauti partijai. Žodžiu, jei ką – rankų net plauti nereikia, nes buvo surištos. Vis dėlto tai truks tik dvejus metus, o ir vicemero pareigų iš Paleckio niekas neatima.
Antra, rimtesnė kliūtis: A.Paleckis vis dėlto toli gražu ne vienas valdys Vilnių. Pirmuoju smuiku koalicijoje griežia „Titas“ („Tvarka ir teisingumas“), kuriems iki „tikros europinės kairės“ – kaip iki Mėnulio. Sostinės socialdemokratų argumentai, kuriais pateisinta koalicija su R.Pakso partija, ar buvo nenuoširdūs, ar staigiai paseno – pastarųjų dienų įvykiai, kaip niekad anksčiau ryškiai atskleidė, kad liberaldemokratai yra ne tik populistai, bet ir dešiniosios pakraipos populistai. Lietuvos politiniame spektre ir Seimo posėdžių salėje libdemus metas persodinti netgi toliau į dešinę, nei konservatorius. Pati R.Pakso ir jo pavaduotojo Valentino Mazuronio retorika vis dešinėja: „Mes visad esame buvę į dešinę nuo centro, svarbiausios mūsų partijos ginamos vertybės yra tradicinė šeima, Tauta, Dievas“ (V.Mazuronis, 2007 05 16, „Žinių radijas“). Tai, kad savo geopolitiniu orientyru libdemai, kitaip nei konservatoriai, pasirinko ne dešiniąsias JAV, o vis dešinėjančią Rusiją, tik išryškina jų priešiškumą europinei kairei.
Tačiau kadangi naujoji koalicija Vilniaus miesto taryboje buvo buriama po kairiųjų vėliava ir kaip pagrindinis jos architektas atmintyje išliko būtent vienas socdemas, nuo jos darbo rezultatų labai priklausys, ar jaunosios kairės idėjos bus sukompromituotos, ar joms bus suteiktas naujas šansas. Jei šis socialdemokratų sumanytas 4 metų eksperimentas žlugs, tai jis Lietuvoje ir toliau bus siejamas vien su ankstesniu, viename penktadalyje planetos 70 metų trukusiu nesėkmingu eksperimentu.