Po Khomeini mirties 1989 metais, ir ypač prezidentu 1995 metais tapus Mohammadui Khatami, padėtis buvo bepradedanti keistis – naujasis prezidentas ėmėsi iš esmės perkūrinėti Irano įvaizdį. Jis per 1998 metais CNN duotą ilgą interviu ne tik išreiškė, jo žodžiais, didžiulę pagarbą amerikiečių civilizacijai, bet pakvietė amerikiečius ir iraniečius civilizaciniam dialogui; jo rūpesčiu 2001 metus JT buvo paskelbusios „Civilizacijų dialogo“ metais, o Iranas tapo vienu aktyviausiu tiems metams skirtų renginių dalyviu; 2001 metų rugsėjį Iranas išreiškė užuojautą amerikiečiams dėl juos ištikusios tragedijos; Iranas 2002 metų pradžioje netgi bendradarbiavo su JAV sulaikant ir persekiojant al-Qaidos narius, sprunkančius iš Afganistano.
Deja, 2005 metų vasarą iraniečiai pusiau demokratiniuose rinkimuose prezidentu išsirinko lojalų islamiškosios revoliucijos idealų gynėją Mahmoudą Ahmadinejadą, kuris netruko pagarsėti savo antiamerikietiškomis bei antižydiškomis ištaromis. Irano įvaizdis vieną po kito patyrė smūgius naujajam prezidentui išreiškiant savo nuostatas holokausto bei žydų valstybės atžvilgiu. Tačiau šokiruotą pasaulio bendriją ne juokais pradėjo bauginti dar Khatami vadovavimo laikais 2002 metais viešumon iškilęs faktas, jog Iranas jau bemaž porą dešimtmečių slapta vysto savo branduolinę programą.
2006 m. įtampa buvo pakilusi tiek, kad kai kurie aukšti Izraelio pareigūnai viešai leido suprasti, jog Izraelis gali imtis karinių veiksmų prieš branduolinius Irano objektus. Prie spaudimo Iranui prisidėjo šiaip santūrios Vokietijos kanclerė, be kita ko užsiminusi, kad augančios įtampos rezultate galėtų sužvangėti ir ginklai.
Visos ikišiolinės derybos nedavė apčiuopiamų rezultatų – Iranas užsispyręs reikalauja teisės nevaržomai (žinoma, prižiūrint TATENA) vystyti programą, kuri esą gyvybiškai būtina šaliai, kurioje gyventojų skaičius, o su juo ir elektros bei kitokios energijos poreikis nuolat sparčiai auga. Branduolinė energija Iranui esą ekonomiškai naudingesnė nei pasaulyje brangstančių naftos produktų naudojimas vidaus rinkoje, kur dėl mažos perkamosios galios bei subsidijavimo jų kaina yra labai žema. Kaip žinia, Iranas priklauso nuo tvirtos valiutos pajamų, gaunamų iš prekybos nafta, todėl yra suinteresuotas naftos produktus nukreipti į pelningą užsienio prekybą.
Iranas naudoja logiškai pagrįstus argumentus, be to, nurodo į istorinius precedentus, kai užsienio patarėjai prieš kelis dešimtmečius patys buvo rekomendavę dar tuometiniam ikirevoliuciniam Iranui pasirūpinti branduolinių elektrinių statyba, tačiau jo argumentai yra išklausomi, bet nėra išgirsti.
JAV bei sąjungininkės vienareikšmiškai laimi propagandinį karą, kuriame jų įsitikinimas, jog Iranas ne tik siekia pasigaminti branduolinį ginklą (nors jokių įrodymų nei CŽV, nei TATENA kol kas viešai nepateikė), bet jį įsigijęs nesivaržydamas panaudotų (tą neva paliudija Irano prezidento žodžiai, jog Izraelis turėtų būti nušluotas nuo žemės paviršiaus) prieš ištisas valstybes, Vakaruose praktiškai nėra kvestionuojamas nei politikos apžvalgininkų, nei juo labiau politikų.
Tiesa, Rusijoje bei Kinijoje į Irano argumentus žiūrima kiek palankiau, tačiau šios dvi valstybės Vakaruose pačios yra matomos kaip „probleminės“, ir prie viešosios nuomonės apie Iraną kūrimo kaip nors pozityviai prisidėti vargu bau ar gali.
Irano vyriausybė ėmėsi viešųjų ryšių kampanijos, kai per Irano diplomatines misijas Vakaruose nutarė paskleisti savo poziciją vietinėse masinėse informavimo priemonėse, siekdama paveikti Vakarų visuomenių požiūrį Irano branduolinės programos klausimu, be kita ko apeliuodama į morališką politiką (arba moralę politikoje – tai, ko pats Iranas dažnai kaltinamas stokojąs) ir tikėdama bei pasitikėdama demokratija viliasi, kad viešajai nuomonei keičiantis rastųsi vidinis spaudimas galbūt priversiąs Vakarų politikus keisti savo sprendimus dėl, o gal ir nuomonę apie Irano ketinimus vystant savąją branduolinę programą. Čia Iranui netiesiogiai ranką jau ištiesė pati TATENA, neseniai jos vadovo lūpomis pareiškusi, jog pasauliui teks susigyventi su mintimi, jog Iranas sėkmingai išvystys savo branduolinę programą ir pasieks norimų rezultatų.
Šiandien Iranas yra atsidūręs tokioje padėtyje, kai apie žmogų, teigiantį, jog jis nėra alkanas, esantys aplinkiniai vieni kitiems bei jam pačiam su įsitikinimu mėgina įrodyti, kad jis vis dėlto yra labai alkanas, ir kad kitaip negali būti. Ar tas žmogus, t.y. Iranas, turi realių galimybių paveikti viešąją opiniją tokiomis priemonėmis? Ko gero, kol kas ne.
Bet sveikintina tai, kad Iranas, panašu, pradeda suvokti viešųjų ryšių kampanijų svarbą tarptautiniuose santykiuose. Ir galbūt netolimoje ateityje Vakarų politikų propagandos mašinai atsiras atsvara, o jų susidūrime bus galima pradėti ieškoti ne vienai pusei naudingos iki kelių šabloninių frazių redukuotos „tiesos“, bet labiau niuansuotos, net jei sunkiau „pagaunamos“, objektyvesnės tiesios galimybės.