Pastaruoju metu dejuojame, kad vaikų daugiau negimsta (o vaikus gimdo moterys), skyrybų (kurių pagrindinės iniciatorės statistiškai yra moterys) nemažėja, jaunos poros mielai miega vienoje lovoje be santuokos sakramentų (daugelis pasakytų, kad kaltos paleistuvės mergos). Gal Motinos dienos proga reikėtų sukurpti didaktinį rašinuką toms begėdėms karjeristėms ir pasileidusioms moterims, kad šeimą dėl jų kaltės užplūdo krizė?
Šių eilučių autorė siūlo į problemą pažvelgti kiek kitu aspektu – to priežasčių ieškoti ne vadinamajame „visuomenės išsigimime“, kurį kritikai tapatina su perdėtu vartojimu, bet visuomenėje, kuri nesugeba susitaikyti ir prisitaikyti prie moterų emancipacijos, kintančių moters gyvenimo tikslų, svajonių ir vilčių, visuomenėje, kuri skęsta savo susikurtuose mituose. Beje, lietuvių moterų emancipacija nėra XX a. pabaigos produktas. Amžiaus pirmojoje pusėje už valstybingumą kovojo daug moterų – jos atstovavo visuomenei 1905–ųjų Didžiajame Vilniaus Seime ir vėliau buvo renkamos į valstybės parlamentą, o visuotinę balsavimo teisę po 20–mečio aktyvios kovos pripažinti išsireikalavo 1919–aisiais. Kaip pavyzdį galima minėti Feliciją Bortkevičienę, įtakingą Lietuvos visuomenės veikėją, kuri buvo ne tik kairiųjų pažiūrų Lietuvos inteligentų vadė ir kairiųjų laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė, bet ir pirmoji kandidatė moteris į Lietuvos prezidentus, o 1915–aisiais buvo priimta į masonų ložę – organizaciją, kurios nariais pasaulyje paprastai tampa tik vyrai.
Ne mažiau svarbi šeimos ir socialinės politikos šalyje evoliucija. Kaip yra rašęs filosofas Tomas Kačerauskas, mūsų dabartis skleidžiasi tarp atsimenamos praeities ir projektuojamos ateities. Vaizduotės uždavinys – užpildyti prarają tarp ateities ir praeities. Taigi praeities vertinimas kaskart iškyla vis kitas. Kaip mes sugebame įvertinti šeimos raidą ir kokią šeimos viziją turime, tokia yra ir šeimos dabartis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad aplink skirtingų laikmečių ir patirčių suformuotus visuomeninių normų ir vertybių „rinkinius“ – kultūrinius mitus, sovietinės visuomenės kultūrines elgesio normas ir demokratinių Vakarų visuomenių vertybių sklaidą – sukasi dauguma prieštaringų socialinių procesų. Ne išimtis ir šeimos kaita. Galima daryti prielaidą, kad būtent tokioje vertybinėje painiavoje skendi ir šiuolaikinę šeimą, jos įpročius kritikuojantieji žmonės, ir šeimos politiką projektuojantys asmenys.
Šeima yra intymiausia dviejų žmonių sukuriama asmeninė erdvė, kuri yra neafišuojama ir privati. Jos darna remiasi tarpasmeniniais santykiais, kurie, kaip rodo daugybė sociologinių tyrimų, daugiausia rūpi moterims. Išties retai apibrėžiamas pageidautinas vyro vaidmuo šeimoje. Patriarchalinis šeimos modelis, kur šeimos maitintojas yra vyras, o moteris – namų šeimininkė, kalbant apie Lietuvos visuomenę, daugiau tinka tik kaip kultūrinis mitas, į Lietuvą, pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, atgabentas XX a. tarpukariu ir gyvas iki šiol. Tačiau klasikinis patriarchalinis šeimos modelis Lietuvoje apskritai neturėjo galimybių įsišaknyti. Paprasčiausiai nebuvo tam sąlygų.
Kita vertus, šalia kultūrinio mito velkasi sovietmečio palikimas. Sovietmečiu turėdamos lygias teises moterys iš tiesų turėjo daug didesnę rūpesčių ir darbų naštą negu vyrai. Tai buvo pasityčiojimas iš moters, motinystės ir motiniškumo. Nes moteris, kurios uždarbis sudarė pusę (jei ne daugiau) šeimos pajamų, dar turėjo prastomis sąlygomis auginti vaikus ir rūpintis nuolatinių prekybos sutrikimų apsunkintu šeimos ūkiu.
Kalbant apie nepilnas šeimas, tai, kad vyro šeimoje nėra, laikoma blogiu a priori. Kadangi vyro, tėvo saviraiškos plotmė yra profesinė sfera, pakanka, kad jis šeimoje tiesiog būtų. Moteris su tuo neretai tiesiog privalo taikytis, nutylėti, kad tarp jų ne viskas gerai. Arba visuomenė ją nuteikia taikytis, nes tai yra mistiškoji VISUOMENĖS NORMA, ilgainiui moteris, motina gali tapti ir šios normos gynėja. Juk viskas dėl vaikų – magiškas argumentas. Taikytis ir aukotis, nes svarbesnis yra vyro buvimas šeimoje, nesvarbu, kad jis kartais gali prilygti tiesiog eilinės daržovės ant virtuvės lango vegetavimui. Juk vaikai perima tėvo ir motinos vaidmenis šeimoje. Vadinasi, „daržovinio“ vyro vaidmuo šeimoje sėkmingai keliauja iš kartos į kartą. O jei moteris neapsikentusi išsiskiria, ryžtasi suardyti šeimą, krizė ir atsakomybė gula ant jos pečių. Patriarchalinėmis nuotaikomis gyvenanti visuomenė nelinkusi iš vyro reikalauti indėlio į tarpasmeninių santykių šeimoje kokybę. Tai irgi galima laikyti sovietmečio palikimu.
Problemiškas yra šios blogybės pažinimas, nes su šiais iš kartos į kartą perduodamais vaidmenimis, kurias diktuoja trumpa masinės visuomenės atmintis, susitaikoma, visuomenė nemeta iššūkio, nesuvokia to kaip nelygių galimybių ir nelygios moters ir vyro šeimoje padėties. Nėra ir vizijos, kaip valstybė ir visuomenė galėtų sukurti palankią aplinką šeimai.
Nors apklausos rodo, kad merginos nuo jaunystės orientuotos į viešąją erdvę, profesinių laimėjimų sritį, nors išsilavinusių, aukštąjį mokslą baigiančių moterų yra daugiau nei vyrų, visuomenė moterį įsivaizduoja labiau šeimoje nei atsakingas pareigas einančio asmens kėdėje; kaltina perdėtu karjerizmu, neatsižvelgimu į visuomenės interesą (prigimdyti ir užauginti kuo daugiau vaikų, kad Lietuva neišnyktų). Lietuvos moterys nemaištauja, feminizmo užuomazgos vos pastebimos, mat net šių eilučių autorės bendraamžės feminizmą laiko betiksliu, nesąmoningu visuomenės judėjimu, tapatina jį su radikaliuoju feminizmu. Tam tikra maišto forma galima suprasti nebent šeimos instituto kaitą – santuokų atidėjimą vėlesniam laikui, skyrybas, griežtą šeimos planavimą, kai apsiribojama viena atžala.
Dauguma dirbančių moterų eina žemesnes pareigas, susitaiko su tuo, nes turi kitas pareigas namie, šeimoje. Už kurias, aišku, niekas nemoka, nes tai traktuojama kaip „prigimtinė moters pareiga“ ir visuomenės interesas.
Feministinio judėjimo negreitina ir tai, kad moterų pajamos, kurias iš esmės sudaro darbo užmokestis, yra vidutiniškai 20 procentų mažesnės nei vyrų. Atlyginimų diferenciacija skandalingesnė turint galvoje tai, kad moterys turi aukštesnį išsilavinimą, palyginti su vyrais. Profesinės veiklos ir šeimos derinimas – kad ir kokie būtų kai kurių feministiškai nusiteikusių vyrų įsitikinimai ir požiūriai – yra problemiškas. Sociologė Vida Kanopienė, atlikusi darbo skelbimų tyrimą, nustatė, kad beveik tik vyrai buvo kviečiami eiti vadybininkų, įvairaus rango vadovų, prekybos atstovų vietas. Tai yra niekuo nepagrįstas reiškinys, liudijantis moterų diskriminaciją darbo rinkoje. Sociologės interviu su darbdaviais parodė, kad 24 proc. darbdavių priimdami į darbą pirmenybę teiktų vedusiam vyrui ir tik 3 proc. – ištekėjusiai moteriai. Pavieniai gražūs pavyzdžiai prieš išdėstytus faktus yra bejėgiai.
Dabar žvilgterkime į valstybės politiką šeimų atžvilgiu. Istorinėje retrospektyvoje nuoseklios jos nematysime. XX a. tarpukario demokratijos laikotarpis buvo per trumpas, kad susiformuotų nuosekli socialinė valstybės politika, tačiau tai, kad moterys nebuvo engiamos viešojoje erdvėje – taip, kaip tai tuo metu vyko kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, rodo F.Bortkevičienės, G.Petkevičaitės–Bitės, Žemaitės ir kitų įtakingų moterų veiklos visuomeninis įvertinimas. Autoritarinis režimas, vėliau sekusi pirmoji sovietų okupacija, „rudųjų“ okupacija ir įtraukimas į SSRS sudėtį natūralų visuomenės, šeimos modelio, kurį dabar galėtume laikyti „lietuvišku tradiciniu“, formavimąsi nutraukė.
Nuo nepriklausomybės atgavimo vykdytos reformos keitė savo kryptis ir nė viena vyriausybė, nė viena politinė partija neprisiėmė aiškesnių finansinių įsipareigojimų. Šiandien šeimos politika, kaip ir dauguma socialinės politikos aspektų, Lietuvoje yra manipuliuojama, ji naudojama kaip agitacijos įrankis. Dokumentų, reglamentuojančių šeimos politiką, Lietuvoje yra daugiau negu reikia, tačiau pokyčių nėra. Lietuvos politikai neturi aiškios šeimos politikos vizijos.
Susidaro įspūdis, kad į valstybinę šeimos politiką rengiamasi perrašyti Katalikų Bažnyčios šeimos politikos nuostatas ir principus. Bet ar to iš valstybės tikimės? Katalikų Bažnyčia, kitos Lietuvoje legaliai veikiančios religinės konfesijos veikia kaip atskiros institucijos, turi nuoseklią šeimos politiką – puiku, pagal savo išgales gali ją įgyvendinti, skatinti ir populiarinti. Tačiau iš valstybės tikimės to, ko ji jau daugiau nei penkiolika metų mums nesugeba ir nenori duoti – palankių ekonominių veiksnių šeimai atsirasti (tik jokiu būdu ne pašalpomis, o sudaromomis galimybėmis užsidirbti), sumažinti niekuo, vien kultūriniais mitais pagrįstas patriarchalines nuotaikas visuomenėje, gerinti moterų padėtį. Ir nustoti juokinti pasaulį įstatymais diktuojant ir reglamentuojant, kas yra, o kas ne šeima.