Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (ką iki šiol primena daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas.
Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors... ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas, vadinasi... Jeigu tavęs tame pasaulyje nepripažįsta racionaliu subjektu, tai reiškia tik viena – tau nepripažįsta žmogaus statuso (tokia ir šiandien dar girdimų samprotavimų apie „moterišką logiką“ kilmė, kuriuos tipiška lietuvė laiko beveik komplimentu, o tipiškas lietuvis nesivaržo gana draugiškai dalinti).
Heteronormatyvumas tada dar neegzistavo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (o kiekviena būtis, kalbant Aristotelio žargonu, „iš prigimties“ siekia gėrio), tačiau tobulam (vyrui) mylėti netobulą (moterį) anaiptol nebuvo filosofiškai ir krikščioniškai neproblemiška (greičiau, tai atleistina ir reprodukciniais sumetimais pateisintina, bet garbės nedaranti silpnybė, kurios, jei tik įmanoma, derėtų vengti).
Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras” dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).
Dabar pats laikas paklausti, o kuo čia dėta zoofilija? Tikrai, ar atsitiktinumas tai, kad kasdienės sąmonės lygmenyje zoofilija – pirmas heteronormatyvistų-seksistų argumentas, pirma asociacija, kuri ateina jiems į galvą susidūrus su gėjais (visi žinome tą nuginkluojančią logiką: „Jei šiandien leiskime ramiai gyventi homoseksualams, tai kas mūsų laukia rytoj? Tuoj savo teises pareikš zoofilai, nekrofilai, etc. O tada – galas mūsų civilizacijai!“)?
Galima nesureikšminti šių samprotavimų pamanius, kad čia tiesiog įpykęs žmogus vardija visus jam žinomus „iškrypimus“ jų „baisėjimo“ tvarka. Tačiau atrodo, kad homoseksualumo ir zoofilijos ryšys jo sąmonėje yra kur kas labiau tiesioginis: patys homoseksualūs santykiai kasdieniuose pašnekiuose neretai kažkokiu nesuvokiamu pagrindu prilyginami zoofilijai (supraskime: subjektą „žmogumi“ daro ne kas kita kaip trauka „priešingai“ lyčiai; visi, kas tos „natūralios“ traukos nejaučia – nežmonės).
Sakau „nesuvokiamu“, nes – atsižvelgiant į ką tik minėtą istorinį „priešingybių“ ir jų traukos „natūralumo“ supratimą – kur kas įdomiau būtų susirūpinti heteronormatyvios seksistinės galvosenos ištakomis ir paklausti, ar ji – tiesiog tam tikro mąstymo produktas (t.y. ar heteronormatyvumą ir seksizmą generuoja tam tikra logika, grįsta metafizinėm ir religinėm prielaidom), ar gal, verčiau, reikėtų kalbėti apie specifinį geismą?
Ar į neracionalią, gamtinę, subžmogišką būtybę, esančią anapus logikos, kultūros ir politikos (tai yra į moterį, kaip ją suvokia patriarchalinė heteronormatyvi sąmonė) nukreiptas geismas negalėtų ir neturėtų teisėtai vadintis zoofiliniu? Ar zoofilija nėra tikrasis vardas tos erotikos rūšies, kurios būtina sąlyga – partnerio nežmogiškumas? Juk heteroseksistinis santykis yra ne kas kita, kaip patriarchalinių gender tapatybių pasitvirtinimas statant moterį „į vietą“ (kuri visada žemiau ją statančio žmogaus). Ar zoofilija nėra slaptas tos sąmonės variklis? Tada agresyvi reakcija į kitokius (į homoseksualus) tikriausiai būtų psichologinė projekcija?
Pamėgdžiojant išjuokti heteronormatyvaus diskuso retoriką, nukreipti jo baimes prieš jį patį – gal taip išeitų visai nebloga sabotažinė akcija? Kodėl mums nesužaidus jų žaidimo savaip? Perkelkime jų logiką ir žodyną į savo kontekstą, pasiūlykime jiems veidrodį, kuriame jie gautų progą išvysti, kad didžiosios siaubo figūros (Zoofilo) veidas yra jų pačių.
Perrašykime homoPHOBIA kaip zooPHYLIA (linksmos klaidingos asociacijos: painiojant graikiškus žodžius su lotyniškais, savoka “homofobija” dažnai klaidingai suprantama ne kaip “to paties baimė”, o kaip “žmogaus baimė“) ir leiskime homofobui pagaliau pasijusti tuo, kuo jis ir yra – zoofilu.