Šį tą panašaus mėgino suregzti ir kita parlamentarė Vilija Aleknaitė–Abramikienė. Prieš pateikdama klausimą ji irgi keletą kartų paaiškino, kad ji šitų energetinių reikalų nesupranta, bet jai esą susidarantis įspūdis, kad žmonėms rūpi šitas klausimas, t.y. privatininko įtraukimas į atominės elektrinės statybą.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje sėdėjo puikiai šiuos reikalus išmanantieji: ūkio ministras Vytas Navickas, premjero patarėjas Saulius Spėčius, visa plejada Lietuvos energetikų ir energetikos ekspertų ir, žinoma, pats to privataus kapitalo atstovas – elektros tinklų bendrovės VST generalinis direktorius Darius Nedzinskas. „Manau, tai yra puiku, kad prie valstybinio mąstymo, valstybinės patirties prisideda privati patirtis“, – susuokė V.Navickas.

Ar tokio atsakymo užteks Seimo „blondinėms“?

Tiesa, konservatoriai vyrai bandė atskleisti, kad jie neblondinai ir kad šį tą išmano apie šiuos reikalus, tad klausinėjo apie jungtis, apie tai, iš kur dabar perkamas branduolinis kuras ir iš kur jis bus perkamas pastačius elektrinę, apie tai, kada mes galėsime visiškai atsijungti nuo Rusijos energetinės sistemos ir kiek tai kainuos. Vienas jų net pasiteiravo, ar atominės statytojai galvoja apie atsarginį generatorių, kad, jei netyčia kas, ligoninės elektros nepritrūktų...

Kažkuris iš Tėvynės sąjungos frakcijos, berods Jurgis Razma, suabejojo, ar Vyriausybės stumiama alternatyva yra vienintelė įmanoma. Bet kilusi abejonė buvo iškart nužudyta.

Po šio susitikimo su „trigalvio slibino“ kūrėjais sunku buvo suprasti, ar konservatorių politikai, Seime sėdintys ne pirmą ir net ne antrą kadenciją ir traukiantys dujininkų ant valstybės užmestą tinklą, neįžvelgia naujos valstybės užvaldymo grėsmės todėl, kad dauguma jų tiesiog nieko neišmano ir nemato reikalo pasiruošti sudėtingam susitikimui. Kurį, beje, patys ir inicijavo.
Indrė Makaraitytė:

„Ambicingas atominės elektrinės projektas įkvepia ir mus pačius“, – sako verslininkas D.Nedzinskas. Jis tikina, kad negalime parduoti savo energetikos įmonių niekam, turime patys imtis statyti naują atominę elektrinę, imtis kitų ambicingų tikslų ir jokiais būdais neprarasti regiono lyderės vardo šioje srityje. Jam antrina energetikas Rymantas Juozaitis, taip pat ministras ir premjero patarėjas S. Spėčius.

Nors buvo vienas kitas griežtesnis ir taiklesnis klausimas, kuriuos, beje, vėlgi formulavo vienintelis J.Razma, bet kuris gi politikas užsimerks prieš galimybę istorijoje būti įrašytam aukso raidėmis?

Tad I.Degutienė reziumuoja, esą jiems visiems reikėsią kovoti propagandinį karą už atominę elektrinę. „Ir jūs (kreipėsi į atominės kūrėjus: ministrą, VST, Vyriausybės atstovą – I.M.) mums turite padėti savo argumentais. Daugiau dėmesio skirkite viešiesiems ryšiams“, – pataria ji.

O A.Kubilius paaiškina, kodėl tai reikia daryti, esą Lietuvoje vyks kova už viešąją nuomonę, ir atsisukęs į D.Nedzinską paaiškina: „Mat bus pavydo, klausimų, kodėl uždirbs ne tik valstybinė įmonė, bet ir VST.“

Atominės projektas – milijardinis, tad D.Nedzinskas ir VST bei visa „Vilniaus prekybos“ grupė, kuriai ir priklauso ši elektros tinklų grupė, puikiai išmanantys ne tik viešųjų ryšių, bet ir propagandos technologijas ir jas ne kartą taikę pačiu šiurkščiausiu būdu, turbūt su malonumu pasinaudos konservatorių patarimais.

Tik po šio susitikimo su „trigalvio slibino“ kūrėjais sunku buvo suprasti, ar konservatorių politikai, Seime sėdintys ne pirmą ir net ne antrą kadenciją ir traukiantys dujininkų ant valstybės užmestą tinklą, neįžvelgia naujos valstybės užvaldymo grėsmės todėl, kad dauguma jų tiesiog nieko neišmano ir nemato reikalo pasiruošti sudėtingam susitikimui. Kurį, beje, patys ir inicijavo.

Ar todėl, kad iš tų milijardų keletas milijonų jau yra pažadėta naujiems rinkimams? Ar/ir todėl, kad konservatorių palaikymas naujam ambicingam projektui, užsimerkiant prieš jo pavojus, įrašytas konservatorių ir G.Kirkilo mažumos Vyriausybės paramos susitarimuose?