Jei neturime jokios originalesnės idėjos, paimame Miltono Friedmano keturiasdešimties metų senumo idėją ir ją sulietuviname pagal Sapažinskaitės-Prunskienės-Vagnoriaus investicinių čekių idėją.

Paskui tuos mokslo čekiukus paskirstome studentams, kurie jau juos pasiima ir mažuose krepšeliuose (tokių atrodo užteks, prisimenant perskirstomą šalies BVP dalį, egzotiškas kalbas apie tolesnį mokesčių mažinimą bei armiją visokių mokesčių praktiškai nemokančių žurnalistų, verslo liudijimo „verslininkų“ ir t.t.) nešasi, kur širdis geidžia. Studentas, kuris šiuo atveju suvokiamas kaip aukštojo mokslo rinkos vartotojas, tampa tos rinkos karaliumi, ir jau tada diktuoja Lietuvos mokslo ateitį. Viskas skamba labai jau „ekonomiškai“ ir „rinkiškai“. Deja, tik skamba.

Vis dėlto mokslo vartotojas normalioje rinkoje yra ne studentas, o visų pirma visuomenė ir valstybė (plačiausia to žodžio prasme). Kita vertus, kažkaip net Lietuvai jau labai egzotiška idėja, kad būsimas šalies technologinės pažangos kryptis nulems aštuoniolikos-devyniolikos metų paaugliai su keletu tūkstantėlių kišenėje.

Antrosios pertvarkos krypties šalininkai akcentuoja teisinius dalykus. Jų nuomone, svarbiausia sureguliuoti įvairių aukštojo mokslo ir mokslo valdymo grandžių tarpusavio santykius ir pasiremti moderniu valdymu. Nors pinigai ir biudžeto parama svarbi ir šioje koncepcijoje, vis dėlto puikų kvarteto griežimą šiuo atveju lemtų būtent teisingai perstatytos kėdės. Tokių pertvarkų pabaiga aprašyta kai kuriose plačiai žinomose pasakėčiose, mat kaip besodinsi chemijos laboratorijoje mokslininkus, jei truks reagentų ir aiškių darbo tikslų — sunku tikėtis rezultatų. Teisės primatas prieš realybę paprastai reiškia elementarią prievartą, o ne deramą organizmo reguliavimą.

Absoliučiai puikiame biofiziko Ramūno Valioko interviu šios savaitės „Atgimime“ užčiuopta esminė bėda — mūsų atsilikimo priežastis yra ne pinigai, ne įstatymų stygius ir kiti panašūs antraeiliai dalykai, o elementarus kultūros stygius. Lietuvoje ir užsienyje sėkmingai dirbantis mokslininkas labai taktiškai primena mums, kad esame tiesiog kultūriškai „problemiški“.

Aušra Maldeikienė:
Kalbant paprastai ir aiškiai — aukštasis mokslas, o ir mokslas, apskritai reikalauja tam tikros visuomenės — ir ne vien valdžios, bet visos visuomenės — kultūrinės nuostatos. Normalaus mokslo policinėse valstybėse nebūna. Nebūna jo ir valstybėse, kurios netoleruoja diskusijų.

O dabar tikra istorija iš gyvenimo.

Vilniaus Universiteto matematikai sugalvojo padaryti vasaros stovyklą jauniesiems mokslininkams doktorantams. Pinigų buvo. Buvo ir žmogus, kuris tą mokyklą turėjo vesti — vienas garsiausių dabarties matematikų-ekonometrų Thomas Milošas, kuris gerbdamas savo Lietuvos kolegų darbus sutiko atvykti ir dirbti. Tačiau girdite, — rašau būtuoju laiku. Mat mokykla turėjo būti, bet jos nebus. Ir problema — tik kultūrinė.

Žmonės, kurie ruošė nuostatas, kas turi teisę teikti paslaugas (šiuo atveju žmonių kalba sakytume dėstyti) nepamiršo pasaulinės kovos su terorizmu ir pinigų plovimu. Tie žmonės įrašė, kad asmuo (tame tarpe ir fizinis) norintis teikti paslaugas, apmokamas iš ES fondų, turi būti labai labai „švarus“: Pasak dokumentų, tinkamas tik tas tiekėjas, kuris „neturi teistumo (išnykusio ar panaikinto) už šias nusikalstamas veikas: dalyvavimą nusikalstamoje veikloje, korupciją, sukčiavimą, pinigų plovimą, o taip pat už pažeidimus profesinėje veikloje“. Tai turi įrodyti „išrašas iš tesimo sprendimo arba jeigu tokio nėra, Lietuvos arba atitinkamos užsienio šalies institucijos išduotas dokumentas (originalas arba kopija), liudijantis, kad tiekėjas neturi teistumo, išduotas ne anksčiau, kaip prieš mėnesį iki pasiūlymo pateikimo“. Va taip.

Jei yra pinigai, jei yra ne šiaip tinkamas — išskirtinis „paslaugų tiekėjas“, dar reikia dokumento, kuris patvirtina, kad tiekėjas — ne dramblys.

Akivaizdu, jei tiekėjas — ne teroristas, o mokslininkas, dirbantis visame pasaulyje, tai jis gerbdamas save, savo profesiją, savo žinias, galiausiai savo šalį tokių popierių „atitinkamuose VSD“ net neprašys. Yra kultūringesnių šalių, kurios laukia. Kita vertus, ir pažymų iš visų bene 20 šalių, kur dėstyta ir dirbta nesurankiosi.

Beje, liko nepanaudoti 100 tūkstančių litų iš tų neįsisavintų ES milijonų. Pridėkime prie kitų, kuriuos suvalgė baimė, provincialumas, „visažinystė“...

Mokslas plinta ten, kur paruošta dirva. Kur gerbiamos žinios. Kur suvokiama jų prasmė (PRASMĖ, o ne nauda).

Koks dabar bebus pasirinktas aukštojo mokslo modelis, Lietuvoje nugalės viena pozicija, kurią, reaguodama į Prezidento kritiką, išdėstė tokia ponia Žakaitienė, kuri dabar yra atitinkama ministrė. Ji pasakė, kad klausimai su aukštuoju mokslu sprendžiami ir jau paruošti visi būtini dokumentai, kurie suteiks teisę privatizuoti aukštosioms mokykloms bereikalingą nekilnojamą turtą. Prasmė ir nauda keičiasi vietomis.