Prezidentas pažymėjo, kad nevykdomas plėtros planas: “Pernai priimtas „Aukštojo mokslo sistemos plėtros planas 2006 – 2010 metams“, patvirtintos ir šio plano įgyvendinimo priemonės. Tačiau praktinių aukštojo mokslo pokyčių nepastebime iki šiol.” Tačiau prezidento patarėjai pamiršo į pranešimo tekstą įrašyti, kad nei planas, nei priemonės nesiūlo kokių nors praktinių aukštojo mokslo pokyčių. Vyriausybės patvirtintas planas yra tik plėtros parodija.
Visos esminės plano nuostatos buvo išmestos, kai jis pradėjo cirkuliuoti tarp R. Motuzo vadovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vyriausybės kanceliarijos. Išplaunant planą daugiausiai pasidarbavo įtakingiausias Lietuvos akademinio elito sluoksnis – universitetų rektorių konferencija su tuometiniu jos prezidentu V. Kaminsku, o jai aktyviai talkino Lietuvos verslo nomenklatūra - R. Jasinavičius, B. Lubys, A. Jankauskas
Valdžia atsisako valdžios?!
Nesunku suprasti, kodėl Lietuvos valdžios institucijose populiarėja laisvos aukštojo mokslo rinkos idėja. Tai reiškia, kad atidavus aukštąjį mokslą laisvajai rinkai, valdžios institucijos atsikrato atsakomybės už šią sritį. Nors valdžios institucijos paprastai labai nenoriai iš savo rankų išleidžia vadeles, bet šiuo atveju yra kitaip. Aukštojo mokslo srityje susikaupė tiek įsisenėjusių pūlinių, kad norint juos pašalinti yra būtini kardinalūs, bet skausmingi ir nepopuliarūs politiniai sprendimai.
Laisvoji rinka – geriausias iš pasaulių?
Grįžkime prie siūlomos laisvosios rinkos aukštajame moksle. Lietuvoje laisvosios rinkos apologetams laisvoji rinka yra dievas. Dievas klaidų nedaro. Iš čia - laisvoji rinka niekada neklysta, joje visi įvykiai veda tik į gerą. Taigi, laisvoji rinka yra geriausias iš galimų pasaulių.
Propaguojantys laisvąją aukštojo mokslo rinką eina Voltero personažo filosofo Pangloso pėdomis. Pastarasis ir pasigavęs venerinę ligą, ir mušamas, ir vedamas į kartuves nuolat kartojo, jog viskas tik į gerą, jog gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Kita vertus, Pangloso įpėdinius galima suprasti. Galima nusimesti varginančią mąstymo naštą - laisvoji rinka darvinistinės konkurencijos būdu pati išspręs visas problemas.
Viešoji gėrybė
Iš tikrųjų rinkos sąlygos nereiškia, kad automatiškai išvengiama nesėkmių, o kai kuriais atvejais nesėkmių skaičius viršija rinkos teikiamus privalomumus. Būtent tokiais atvejais, be to, ir esant lygiateisiškumo ir bešališkumo reikalavimams, yra pateisinamas valstybės įsikišimas.
Pagal standartinę ekonominę teoriją tobula rinka egzistuoja tik esant konkurencingam vartojimui ir konkurencingai gamybai, kuriuose ekonominiai agentai yra tobulai informuoti, neatsiranda už rinkos ribų sklindančių efektų, susijusių su jas pagimdžiusiomis rinkomis. Aukštojo mokslo paslaugų rinka negali būti tobula, pavyzdžiui, jau vien dėl jos dalyvių nevienodo informuotumo – studentas iš anksto negali žinoti, kokios kokybės aukštąjį mokslą jis įgis, nes jo negali nuspirkti, kaip jogurto. Diplomą galima nusipirkti vienkartinio pirkimo-pardavimo akto metu, bet ne aukštojo mokslo žinojimą. Pastarajį studentas gali įgyti tik nuosekliai dirbdamas.
Pasaulyje nėra tobulų rinkų, valstybės kišimosi efektyvumas turi būti vertinamas lyginant su rinkos rezultatais, gautais be valstybės įsikišimo. Ekonomikoje yra tokia sąvoka kaip viešoji gėrybė. Viešoji gėrybė sunkiai dera su rinkos sąlygomis. Vienas iš viešosios gėrybės požymių - ji nėra nauda vien tik ją teikiančiam (gaminančiam) ir tiesioginiam vartotojui. Gėrybės teikiama nauda naudojasi ir kiti, už ją nemokėdami. Pavyzdys – fejerverkų stebėjimas.
Viešosios gėrybės grynumas
Grynų viešųjų gėrybių nėra. Galima kalbėti tik apie laipsnį, kuriuo gėrybės yra viešos ar privačios. Pavyzdžiui, aukštasis mokslas jos tiesioginiam vartotojui teikia tokią naudą kaip didesnė alga, bet aukštasis mokslas skatina, pavyzdžiui fundamentinius tyrimus, kurie sukuria žinojimą, kuriuo be konkurencijos ir be diskriminacijos gali pasinaudoti ir naudojasi kiti visuomenės nariai. Ekonomika tampa inovatyvesnė, o tobulėjant technologijoms didėja darbo našumas ir, atitinkamai, atlyginimas ir tų darbuotojų, kurie neturi aukštojo išsilavinimo. Tokiu būdu, viešoji gėrybė iš tikrųjų yra gėrybė, kurioje slypi ir privati, ir viešoji nauda.
Vidurinis švietimas yra grynesnė viešoji gėrybė nei aukštasis mokslas, nes, pavyzdžiui, kad demokratija veiktų, gyventojai turi būti bent minimaliai raštingi. Dėl šios priežasties demokratinės visuomenės siekia, kad vidurinis švietimas būtų visuotinis, ir skiria tam lėšas.
Aukštojo mokslo prieinamumas
Akivaizdu, kad aukštasis mokslas ne tik padeda jį įgijusiam individui susikurti privatų gerbūvį, bet ir skatina visos šalies ekonominį augimą ir visų jos gyventojų gerbūvį. Viena vertus, privačios naudos buvimas remia požiūrį, kad aukštasis mokslas yra privatus reikalas, bet, kita vertus, dėl atskirų asmenų išsilavinimo kylanti socialinė nauda paaiškina kolektyvinį rūpinimąsi aukštuoju mokslu ir, kodėl valstybė dalyvauja jį organizuojant ir finansuojant.
Nors UNESCO 1998 m. paskelbtoje Pasaulinėje deklaracijoje dėl aukštojo mokslo visuose šešiuose misijos apibrėžimuose yra išryškinti viešosios gėrybės akcentai, tačiau šis klausimas yra sudėtingesnis nei vidurinis švietimas. Teisingumo ir bešališkumo principas šiuo atveju reiškia vienodą aukštojo mokslo prieinamumą nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Tai turi užtikrinti valstybė.
Prieinamumas – diplomai visiems?
DELFI buvo skelbta: „Anot J. Jakubausko, nevalstybinių aukštųjų mokyklų studentų tėvai yra mokesčių mokėtojai, tad netaikant siūlomos tvarkos nevalstybinių aukštųjų mokyklų studentai būtų nuskriausti. Jis primena, kad tokia praktika jau taikoma ir valstybinėse, ir nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose, taip pat medicinos įstaigose”. Panaši yra ir laisvosios rinkos aukštajame moksle šalininkų argumentacija. Stebina, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir jo skelbiamų tiesų šalininkai dar nepradėjo įrodinėti, kad laisvoji rinką garantuotų geresnę krašto apsaugą. Atrodo, ilgai laukti nereikės.
Prieinamumas pagal gebėjimus ir pasirengimą
Tokia argumentacija mažų mažiausiai rodo elementaraus žinojimo stoką. Apie vidurinio švietimo ir aukštojo mokslo kaip viešųjų gėrybių skirtumus jau kalbėta. Nėra reikalo aiškinti ir kiekvieno žmogaus teisę į sveikatos apsaugą. J. Jakubausko minimi „nuskriausti“ studentai kaip ir visi studentai turėjo pasirinkimo laisvę – galėjo rinktis valstybinę arba privačią mokyklą. Tačiau aukštojo mokslo prieinamumas visiems turi būti įgyvendinamas nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, bet priklausomai nuo jų gebėjimų ir pasirengimo.
Šis principas galioja netgi skandinaviškajame aukštojo mokslo modelyje, kuriame kiekvienam pageidaujančiam aukštasis mokslas yra nemokamas, bet aukštojo mokslo diplomą įgyja ne kiekvienas – tik tas, kuris buvo pasirengęs ir sugebėjo. Mažiau turtingose šalyse jau prieš pradedant studijas aukštojoje mokykloje yra tam tikras barjeras – atranka pagal gebėjimus ir pasirengimą. Šį principą nesunku suprasti.
Jei aukštojo mokslo diplomus įgyja asmenys, neturintys tam nei gebėjimų, nei pasirengimo, tai toks aukštasis mokslas neduoda socialinės naudos, nėra nei privati, nei viešoji gėrybė. Nesunku suprasti ir nereikia įrodinėti, kad toks aukštasis mokslas yra viešoji antigėrybė. Lietuvoje, kurioje praktiškai visi, įgiję vidurinį išsilavinimą, gali įstoti į aukštąją mokyklą ir gauti diplomą, tokios viešosios antigėrybės mastai vis auga.
50 valstybinių aukštųjų mokyklų Lietuvoje?
Reikalavimas, kad valstybė finansuotų studento krepšelį, nešamą į privačią aukštąją mokyklą, tolygus reikalavimui prie valstybiniame sektoriuje esančių 31 aukštosios mokyklos prijungti dar 19 aukštųjų mokyklų. Elementari logika reikalauja atvirkščio proceso – didesnę dalį valstybinių aukštųjų mokyklų privatizuoti. Juo labiau, kad kai kurių valstybinių aukštųjų mokyklų lėšų didesnę dalį sudaro studentų mokesčiai už studijas.
Konkurencija dėl finansų ar dėl intelekto?
Prezidento kalboje paminėtame politinių partijų susitarimo dėl mokslo ir studijų pertvarkos projekte yra daug dalykų, dėl kurių niekaip nepavyksta išsiaiškinti su projekto rengėjais. Jame, pavyzdžiui, kalbama, kad realią aukštojo mokslo konkurenciją įgalins išlaisvinti finansiniai srautai - studento krepšelio įvedimas, kurį studentas galės nusinešti į bet kurį universitetą, kuris jį priima. Galima tikėtis, kad geriausi studentai pasirinks geresnį universitetą ir tokiu būdu atneš savo “krepšelį”.
Tai reiškia, kad universitetas savo finansavimą gali padidinti (nukonkuruoti kitą universitetą) tik priimdami daugiau studentų. Tokiomis sąlygomis tikrai neįvykdoma sąlyga “Universitetai savo ruožtu turės garantuoti, kad nepriims daugiau studentų, negu geba kokybiškai aptarnauti, užtikrindami tiek akademinį turinį, tiek deramas gyvenimo sąlygas”. Neatsakoma į klausimą, kaip bent minimalią studijų kokybę užtikrins silpnesnės mokyklos, kurios siekdamos privilioti studentus mažins studijų kainą. Projekto rengėjai kalba tik apie Lietuvos - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – universitetų konkurenciją.
Ignoruojama, kad geležinės uždangos nebėra ir kad dėl studentų reikės konkuruoti su visos Europos ir kitų žemynų universitetais. Pastarieji pirmiausiai konkuruoja dėl intelektinio kapitalo – geriausių mokslininkų, dėstytojų ir studentų, paskui kurį iš įvairių šaltinių ateina finansiniai srautai. Labiausiai tikėtina, kad patvirtinus ir įgyvendinus politinių partijų susitarimą dėl mokslo ir studijų pertvarkos gabiausieji pasirinks ne Lietuvos, o geresnius nei Lietuvoje kitų Europos šalių universitetus (Skandinavijos šalių, Vokietijos, net Jungtinės Karalystės, kurioje metinė įmoka už studijas universitete nors ir lygi 3 tūkstančiams svarų, bet universitetai turi teisę šią įmoką sumažinti ar net išvis nuo jo atleisti geriausius studentus). Žinant, kad iš Lietuvos ten važiuos gabiausi studentai, visai tikėtina, kad jiems tų įmokų nereikės mokėti – šis procesas jau prasidėjo.
Vargas dėl proto
Žinau, kad būsiu kaltinamas dėl negatyvizmo, dėl to, kad nieko nesiūlau. Tačiau siūlyti galima tik pasirengusiam suprasti. Pasirengti suprasti reiškia sistemingai mokytis. Tam yra parašyta daug gerų knygų. Pavyzdžiui, knygose parašyta, kad valstybinio aukštojo mokslo finansavimo modeliai skirstomi į tris grupes – skandinaviškąjį (studentai už studijas nemoka, bet kuris, įgijęs vidurinį išsilavinimą, gali įstoti į aukštąją mokyklą), kontinentinį (studentai už studijas nemoka, bet stojimas ribojamas pagal gebėjimus ir pasirengimą) ir anglo-amerikietiškąjį (siekiant didesnio aukštojo mokslo dalyvių skaičiaus studentai įpareigojami mokėti dalį studijų kainos).
Visuose šiuose modeliuose aukštasis mokslas traktuojamas kaip didesnio ar mažesnio laipsnio viešoji gėrybė, atitinkamai organizuojamos studijos. Knygose parašyta, kodėl ir kada naudojamas vienas ar kitas modelis, kaip jie įgyvendinami, kokios problemos kyla, kaip jos sprendžiamos. Lietuvoje tokios knygos neskaitomos, nes vargina – verčia mąstyti.
F. Bacon ir Lietuva
Pabaigai keli aforizmai iš F. Bacon veikalo „Naujasis organonas“. 16-17 amžių sandūroje gyvenusio anglų filosofo ir valstybės veikėjo mintys tiksliai apibūdina procesus vykstančius 21 amžiaus Lietuvoje:
„Anticipacijos (skuboti ir nebrandūs žmogaus metodai tiriant pasaulį) yra pakankamai tvirtas pagrindas sutarti. Juk jei žmonės išprotėtų vienodu būdu ir forma, jie gana gerai galėtų tarpusavyje sutarti.
Negana to, anticipacijos sutarimą pasiekia daug sėkmingiau negu interpretacijos, nes, sudarytos remiantis keliais dažniausiai pasitaikančiais pavyzdžiais, jos tuoj pat sukausto protą ir užpildo vaizduotę. Priešingai, interpretacijos, sudarytas remiantis įvairiais ir toli išsisklaidžiusiais daiktais, negali staigiai sukrėsti proto. Todėl jos žmonių nuomonei turi atrodyti keistos ir nesuprantamos, beveik kaip tikėjimo paslaptys“.
„Ir nors pažiūrai priešingų atvejų esama daugiau ir jie stipresni, tačiau protas jų nepastebi, arba nekreipia dėmesio, arba skirstydamas juos pašalina ir atmeta, vadovaudamasis pražūtinga išankstine nuostata, kad tik išliktų nepažeistas tų pirmųjų išvadų patikimumas.“
„Žmogaus protas nėra blaivus žvilgsnis, jį paveikia valia ir emocijos; taip atsiranda mokslų pagal žmogaus nusiteikimus. Juk žmogus labiau tiki tuo, ką linkęs laikyti esant teisinga. ... atmeta blaivius dalykus, nes jie sukausto viltį“.