Šventės sietinos su tradicijomis, vertybėmis, vidiniu pilietiniu ar tiesiog žmogišku poreikiu švęsti. Jeigu poreikio nėra, o šventinės datos tiesiog valdiškai „nuleidžiamos“ iš Seimo rūmų atsižvelgiant tik į politinę konjunktūrą, jų turinys ir lieka gyventojų nesuprastas.

Vargu ar teisinga, kad eilinis Seimas eiliniame plenariniame posėdyje turi teisę vienu rankos pakėlimu „greituoju būdu“ sukurti ar išmesti iš kalendoriaus šventę kitą. Juk šventės yra labai reikšmingas valstybės gyvenimo, jos tapatybės ir santvarkos atributas. Jos turėtų būti bent kiek stabilios, pastovios, o keičiamos – tik po išsamios diskusijos (ne tik Parlamento komitetuose). Būtent todėl pagrįsta atrodo mintis, kad su švenčių dienomis susiję reikalai turėtų būti sprendžiami jei ne tautos referendumu, tai bent tokiu būdu, kaip yra keičiama Konstitucija (kad reikėtų didesnės daugumos Seime, kelių, o ne vieno balsavimo, o geriau – ne vienos, o dviejų skirtingų kadencijų Seime).

Žinoma, čia tik pamąstymai. Sukurti atskirą konstitucinį statusą turintį šventinių dienų įstatymą šiandien vargu ar užtektų politinės valios. O ir patikėti liaudžiai spręsti, kiek laisvadienių ji norėtų, taip pat vargu ar išmintinga. Labai jau didelė pagunda būtų žmonėms taip prisidaryti kuo daugiau laisvadienių. Vis dėlto iš tikrųjų poilsio diena – tikrai neblogas dalykas mūsų persidirbantiems žmonėms. Ir neseniai įteisintas su laisvadieniais sutampančių švenčių kompensavimo mechanizmas sveikintinas. Jis sulaukia kritikos, esą šalis dėl kiekvienos nedarbo dienos netenka milijonų, tačiau kažin kiek šaliai atsieina darboholikų ligos ir psichologinės problemos? Įvertinti sunku, bet faktas yra tas, kad gerovę matuoti vien BVP augimu ar praradimu yra beviltiškai pasenęs principas.

Po šio įvado pats metas tiesiai paklausti, ką mūsų žmonėms reiškia šiandien švenčiama Tarptautinė darbo diena. Ar eilinę galimybę pailsėti, ar nostalgiją sovietmečio demonstracijoms, ar vis dėlto progą ginti savo socialines teises? Ką pasauliui šiandien reiškia gegužės 1 d.? Lietuvoje ši diena daugiausia siejama su sovietine praeitimi, su Rusija, komunizmu. O kaip Rusijoje dabar žiūrima į šią šventinę dieną?

Pirmoji pusė – Gegužės 1-oji laukinio kapitalizmo sąlygomis

Šios dienos šventės išvakarėse „Rossijskaja gazeta“ kalbino Rusijos Nepriklausomų profesinių sąjungų federacijos pirmininką Michailą Šmakovą. Kaip žiūri Rusijos profesinės sąjungos į „profesinę profsąjungininkų šventę“?

„Sovietmečiu žmonės gegužės 1-ąją eidavo į aikštę „reikšti solidarumo su revoliucine kapitalistinių valstybių darbininkų kova“. O ką šiandien išreiškia demonstrantai?“ – klausė žurnalistas profesinių sąjungų vado. M. Šmakovas teigė, kad „mums gegužės 1-oji, kuri dabar vadinasi Pavasario ir darbo švente, iš tikrųjų taip ir liko Tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena. Ir šis pavadinimas yra labai prasmingas. Anksčiau mes girdėdavome tik šūkius, o dabar mes žvelgiame į šių žodžių esmę. Mes suprantame, kad solidarumas, ypač rinkos ekonomikos sąlygomis, – svarbiausias profesinių sąjungų ginklas. Gegužės 1 d. pirmiausia yra tradicinė diena, kai profesinės sąjungos reiškia savo nuomonę daugeliu aktualių problemų ir kelia reikalavimų Vyriausybei, darbdaviams. Tai ypač svarbu todėl, kad šiandien mes gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis. Pelnas tarp įmonių savininkų ir darbuotojų pasidalijamas neteisingai, darbuotojų teisės labai dažnai pažeidžiamos, atlyginimai auga labai lėtai. Mes reikalaujame iš Vyriausybės daugiau socialinių garantijų senatvei ir nelaimės atvejams“.

Pasak „Rossijskaja gazetos“, Rusijoje didelę dalį algų žmonės gauna vokeliuose. Profesinės sąjungos kaltę dėl to verčia darbdaviams, nenorintiems mokėti mokesčių, ir darbininkams atvykėliams, kurie didina konkurenciją darbo rinkoje ir sutinka dirbti nelegaliai. Dėl pasyvumo šioje srityje ir besąlygiško pataikavimo verslo interesams priekaištaujama ir valstybei.

Kol visuomenė lieka susvetimėjusi, atomizuota ir uždara, savo teisių atžvilgiu nusiteikusi bailiai, o socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu – abejingai, imtis tikros kairiosios politikos tariamų kairiųjų Vyriausybės niekas nespaus, o tokios šventės, kaip gegužės 1 d., taip ir liks tuščias reveransas pagoniškoms homo sovieticus tradicijoms.
Vadimas Vileita:

Vis dėlto kiek profesinės sąjungos Rusijoje šiandien yra nepriklausomos ir realiai atstovauja darbuotojų interesams? Juk žinoma, kad sovietmečiu jos tebuvo partijos politikos ir poveikio darbo kolektyvams įrankis. Profsąjungininkai nemažai akcijų rengia kartu su proprezidentine „Vieningosios Rusijos“ partija, todėl daugelis piliečių tebesieja profesines sąjungas su valdžia. Rusijos profesinių sąjungų lyderis atsako, kad taip nėra. Jo teigimu, „Rusijoje valdžios šakos šiuo metu atskirtos. Mes daugiausia dirbame su vykdomąja valdžia ir ją daugiausia kritikuojame. Norėtume ir su Parlamentu dirbti aktyviau, kad priimtų labiau socialiai orientuotus įstatymus. Kadangi Parlamente atstovaujama partijoms, mes privalome siekti aljansų su politinėmis jėgomis, kurios posėdžiauja Dūmoje. Taigi nenuostabu, kad bendradarbiaujame su „Vieningąja Rusija“.

Skamba lyg ir logiškai, bet sunku įsivaizduoti, kad Vladimiro Putino partija lygiateisiais pagrindais bendradarbiautų su nepriklausomu darbininkų judėjimu. Bet dėl ko jie nuoširdžiai sutaria – tai dėl nemeilės darbuotojams atvykėliams. Profesinės sąjungos kaltina migrantus darbo jėgos dempingu ir reikalauja iš Vyriausybės dar labiau griežtinti migracijos įstatymus, nustatyti migrantų priėmimo kvotas.

***

Žinoma, kad gegužės 1 d. švenčiama beveik visoje Europoje, o už Atlanto ši diena yra proga reikštis kairuoliškoms politinėms grupėms ir visuomeniniams susibūrimams.

Antroji pusė – Solidarumo su imigrantais šventė?

Gegužės 1 d. yra daugelio tautų minima nuo senų senovės kaip pagoniškos pavasario pasitikimo apeigos, tačiau kaip modernioji Darbininkų solidarumo šventė gegužės 1 d. gimė būtent Vakaruose, ir net ne Europoje, o Jungtinėse Valstijose, Čikagoje, kur užpraeito šimtmečio pabaigoje darbininkai pradėjo organizuotą kovą už savo teises.

Mūsų dienomis gegužės 1 d. Vakaruose įgauna visai kitokį skambėjimą ir prasmę. Tradiciškai minima socialistinėje Skandinavijoje, taip pat daugelyje kitų Senojo žemyno kraštų, ji virto nebe pavergtosios klasės solidarumo prieš skriaudikus išraiška, o proga visuomenei solidarizuotis su pažeidžiamiausiomis visuomenės grupėmis. Įdomu, kad, Amerikoje gimusi klasė, ir dabar lieka aktualiausia būtent JAV ir Kanados visuomenėms – interneto paieškos sistemose į užklausas apie gegužės 1 d. aktyviausiai atsiliepia būtent amerikietiški tiklalapiai.

Štai svetainė „Worker’s World“ ragina pirmą šių metų gegužės dieną prisijungti prie pilietinės akcijos už darbininkų imigrantų teises. Pernai per gegužės šventę milijonai iš darbo atleistų darbininkų, tarp kurių – nemažai migrantų, reikalavo socialinių teisių ir darbo. Emigrantų valstybėje Amerikoje šie šūkiai skambėjo tikrai įdomiai.

Svetainėje raginama prisidėti prie reikalavimų Vyriausybei atlaidžiau žiūrėti į imigraciją, užtikrinti atvykėliams darbininkams socialinę apsaugą ir sukurti palankias jiems skirtas darbo programas, aktyviau bendradarbiauti su imigrantų bendruomene, pabaigti „brutalius reidus dabovietėse ir darbuotojų namuose, darbininkų areštus, bauginimus“ ir kt.

San Francisko Darbo tarybos vardu svetainė reikalauja legalizuoti ir suteikti lygias teises šalyje esantiems imigrantams darbininkams, baigti „atvykstančiųjų persekiojimą“, sustabdyti „diskriminacines atvykėlių darbininkų programas“, paskelbti moratoriumą deportacijoms. Akcijos organizatoriai ragina „visų tautybių ir rasių darbininkus susivienyti kovoje už mūsų teises ir mūsų ateitį“.

***

Skamba, be abejo, įdomiai, kairuoliškai ir netgi sovietiškai, tačiau čia ir iškyla didysis prieštaravimas – tikroji, autentiška gegužės 1 d. prasmė daug labiau yra išlikusi būtent Vakaruose, o ne Rytų Europoje, kur, be kalbų iš aukštų tribūnų ir privaloma tvarka į demonstracijas suvarytų darbininkų, nėra likusių jokių tikrų socialinio dialogo tradicijų. Pažymėtina, kad Vakaruose ši diena tapo proga priminti apie tautinių mažumų ir migrantų teises. O štai ką tik skaitytame straipsnyje iš rusų spaudos profsąjungininkų požiūryje į gegužės 1 d. lengva įžvelgti ksenofobinę potekstę, akivaizdžiai nutaikytą prieš iš užsienio atvykstančius darbuotojus. Štai jums ir „tarptautinis darbininkų solidarumas“...

Rusijoje, kur, panašiai kaip ir Lietuvoje, kairioji retorika slepia korupcijos iškraipytą dešiniosios pakraipos politinę liniją verslo grupių naudai, oficialiai švenčiama gegužės 1 d. tėra parodija, duoklė rinkėjų sentimentams. Bet ir rinkėjai, nutuokdami, kad tikra kairiąja politika šalyje nekvepia, patys nėra pasiruošę prie tos politikos kūrimo prisidėti. Juk kairė, kuri kaip atsvara dešinei reikalinga kiekvienai šaliai, reikalauja iš piliečio ne tik noro imti, bet ir duoti, imtis atsakomybės, demonstruoti toleranciją ir socialinę nuovoką.

Laikyti gegužės 1 d. sovietine švente gali tik tie, kurie blogai išmano ir net ne labai siekia išmanyti vakarietišką politinę ir ekonominę tradiciją. Klijuodamas gegužės 1 d. komunizmo etiketę, bet kokią kairiąją politiką automatiškai siedamas su Kremliumi ar Maskvos įtaka, dažnas dešinysis Lietuvos politikas pats pasirašo priklausantis sovietinei politinei tradicijai, neatsikratęs sovietinių kompleksų ir stereotipų, tebekamuojamas psichologinės priklausomybės nuo buvusios okupantės ir neigimo būdu bandantis to ryšio atsikratyti.

O ir aukštinti gegužės 1 d. kaip vakarietišką šventę Lietuvos sąlygomis taip pat būtų juokinga. Kol šią dieną eilinis pilietis laikys tiesiog dar viena proga pakelti stikliuką, tikėtis realios kairiosios politikos gimimo mūsų krašte naivu. Taigi vadinamieji kairieji politikai gali būti ramūs – atsimušinėti nuo rinkėjų kalbomis apie socialinį teisingumą dar galima ilgai. Kol visuomenė lieka susvetimėjusi, atomizuota ir uždara, savo teisių atžvilgiu nusiteikusi bailiai, o socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu – abejingai, imtis tikros kairiosios politikos tariamų kairiųjų Vyriausybės niekas nespaus, o tokios šventės, kaip gegužės 1 d., taip ir liks tuščias reveransas pagoniškoms homo sovieticus tradicijoms.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).