Dabar iš eilės. Pradžioje išklausiau pranešimą. Po to perskaičiau. Kitą dieną perskaičiau dar du kartus. Nežinau, kas surašė šituos sakinius — Lauras Bielinis, Irena Vaišvilaitė, Nerija Putinaitė ar koks kitas protingas, išsilavinęs žmogus, bet gražiai pradėjęs, prezidento kalbos autorius/iai užmiršo pagrindinį dėsnį — mintį privalu išlaikyti visame tekste. Tikiu, kad ši, o ne kokia kita idėja buvo pastarojo pranešimo ašis, vis dėlto galiausiai gimęs skiautinys netapo vientisu etiniu politinio meno kūriniu. Kodėl net iškilių patarėjų apsupto prezidento kalbos tokios šykščios minčių ir tuščios idėjų?
Netiesioginis atsakymas, matyt, glūdi tame pačiame tekste, kai jo autorius/iai labai tiksliai identifikuoja tragišką humanitarinių ir socialinių mokslų vietą mūsų padangėje. Neabejotina, kad klausimai, apie tai, kokį mąstymą ugdome humanistiką laikydami „tikrųjų“ mokslų išlaikytine, turėjo būti užduoti labai seniai. Nors pranešime šie klausimai ir pagal savo formą, ir pagal turinį yra retoriniai, pabandysiu pakeisti perspektyvą ir pateikti vieną , tikiuosi nepernelyg ižūlų, atsakymą. Taigi, „kokias kultūros vertybes, kokį kritišką mąstymą ugdome tokiomis [humanistikos žeminimo — A.M.] sąlygomis?“
Pradžioje viskas aišku. Ugdome pasaulį, kur esamas kultūros ministras drąsiai liepia menininkams krautis daiktus ir važiuoti skinti pomidorų į svečias šalis. Gyvename pasaulyje, kur buvusi kultūros ministrė (dabar vadovaujanti švietimui, tad ir humanitarų ugdymui) per diplomų teikimo ceremoniją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau profesionaliems menininkams palinki tapti tokiems pat įžymiems kaip Marijonas Mikutavičius, Violeta Urmana (seka būtent tokia) ir kiti garsūs šalies menininkai. Ir nieko stebėtina, kad jau kokio nors Donato Banionio ji priėmime klausia pavardės.
Galutinai ratas užsidaro, kai prisimeni, kaip azartiškai nemažas būrys garbių ir tikrai šviesių žmonių prieš rinkimus dievagojosi, kad būtent Adamkus yra tas tikrasis tautos šviesuolis. Ir tada kyla paskutinis ir kažkoks labai jau baisus klausimas — o ar daugelis mūsų iškilių menininkų, humanitarų patys geba reflektuoti pasaulį ir save, patys suvokia, kokias vertybes, kada ir kur jie gina.
Kodėl būtent jiems taip patinka (prisiminus neseną reikalavimą siųsti laiškus tema „neišduok“, gal reikia keisti laiką — patiko?) išties labai pilkas žmogus, pavarde Adamkus? Kada, kur ir ką padarė šitas žmogus, kad būtų taip įkyriai peršamas, be jokių įrodymų, nekritiškai suteikiant jam moralinio autoriteto laurus.
Asmeniškai man ponas Adamkus nėra ir nebuvo moralinis autoritetas. Prašydama oponentų priešingų įrodymų, parteiksiu tiki kelis iš daugybės ne kartą mąstytų argumentų.
Per gana ilgą dešimties metų laikotarpį negirdėjau, kad prezidentas būtų aiškiai suformulavęs savo ginamas vertybes. Nors neseniai iš jo paties lūpų sužinojau, kad skaitymas yra jo pirmasis prioritetas, nežinau, kokias knygas jis skaitė vaikystėje, kas ir kodėl formavo jo asmenybę? Kokias knygas jis skaito dabar? Kodėl tas, o ne kitas (juolab amžius yra didžiausi vertybė, kai skaitydamas jau ne tik gyveni autorius pasaulyje, bet ir gali kilstelėti tą pasaulį į asmeninės patirties erdves).
Kodėl šitas Prezidentas per tokį ilgą laiką nesugebėjo normaliai išmokti nei anglų kalbos Amerikoje, nei prisiminti gimtosios lietuvių jau čia Lietuvoje? Tokiu atveju, kokia kalba jis mąsto spręsdamas sunkias savo kasdienio darbo dilemas? Ir kokia kalba jis meldžiasi?
Viena didžiausių dovanų, kurią duoda Dievas — ilgas amžius. Tiesa, ši dovana virsta palaiminimu tik tuomet, kai gyvenimo saulėlydyje užsitarnauji išminties. Kodėl ponas Adamkus visada toks kritiškas kiekvienam, kuris, jo nuomone, nėra jo gerbėjas? Kodėl jis taip nušvinta, kai yra perdėtai giriamas, ir taip nuoširdžiai nustemba bei pasipiktina, kai jo neklauso (išmintis tokių dalykų nemato...)
Ir pats tragiškiausias klausimas. Kodėl ponas Adamkus taip dažnai meluoja, ir iš pradžių žadėjęs vieną, po to kalba kita? Ir kodėl jis neatsiprašė viešai jo paties pažeminto ir apšmeižto pono Greičiaus? Beje, kaip ir daugelio kitų žmonių.
Tapatybės — asmeninės ir valstybinės krizė tikrai ištiko Lietuvą. Pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas Brazauskas, net nesupranta, kas ta tapatybė ir kam jos reikia (kelius gi tiesiame, ar ne? Žmonės pavalgę, visur gražiau, šilčiau...). Dabartinis prezidentas piktinas tos tapatybės stygiumi, tačiau taip ir nepasako nei vienos tos galimos tapatybės žymės, jokios vizijos, jokio kelio... Ir tada grįžtame į pradžią.
Vertybių piramidė, vainikuojama prezidento vertybėmis, kasdien statoma kiekvieno mūsų širdyje. Ar ten yra kokia tvarka?