Žmogus savo galiomis naudojasi kai nesulaukia paramos iš kitų veikėjų arba kai jam jos nereikia.
Kai žmogus nesulaukia paramos, jis dažnai pasielgia netinkamai – nusivilia, praranda pasitikėjimą savimi, parsiduoda nelegaliam verslui, nuodijasi ir žudosi.
Vieni jų nesitiki gauti paramos, antri – nežino, kad tokia parama jiems priklauso (būtų neblogai pasiteirauti TV „Klausimėlio“ laidai), treti – nesugeba susitvarkyti dokumentų, reikalingų paramai gauti. Tokių netinkamai besinaudojančių savo galiomis Lietuvoje – dešimtys tūkstančių. Pagal tarptautinę statistiką (Euromonitor International) iš 1 JAV dolerio per dieną Lietuvoje pragyvena 2 procentai gyventojų. Šios ribinės grupės dažnai tampa NVO arba niekieno rūpesčiu, kadangi valstybinės paramos schemos jų arba nemato (antraip jie gautų šią kraštutinio skurdo ribą viršijančias pašalpas ir nefigūruotų tarptautinėje statistikoje), arba nenori matyti – nepakanka galių.
Kiti nesulaukę paramos parduoda turimą nekilnojamąjį turtą. Dažnai šį turtą įsigyja užsieniečiai. Emigrantai bei parduodantys nekilojamąjį turtą ne tik sprendžia savo skurdo problemas, bet ir padidina valstybės bei verslo galias sprendžiant mokėjimų balanso deficito problemas (2006 metais, palyginti su 2005 mokėjimų balanso deficitas beveik padvigubėjo ir viršijo 10% bendrojo vidaus produkto). Importo perviršį, palyginti su eksportu, padengti padeda emigrantų savo šeimoms bei giminaičiams į Lietuvą siunčiami bei iš užsieniečių už nekilnojamojo turto pardavimą gauti pinigai.
Vadinasi, žmonės randa būdų, kaip patiems išspręsti savo skurdo problemas ir dar padėti verslui bei valstybei. Tačiau šie būdai nesukuria nei žmonių, nei valstybės ilgalaikių skurdo įveikimo galių ir gali nuvesti prie „bekraitės“ išlaikytinių šalies.
Kai žmogui nereikia paramos, tai, paprastai, rodo, kad jis yra doras, pats ieško savarankiškų pragyvenimo šaltinių, o ne svetimos paramos. Tačiau, nors ir nejaučiantis stokos sukčius visada stengsis pagerinti savo gyvenimą, pasinaudodamas viešosios tvarkos, galinčios suteikti papildomas pajamas, netobulumu ar kitais lengvatikiais bei lengvatomis. Dėl to paramą gauna ir tie, kurie neturėtų, pavyzdžiui, suklastodami dokumentus. Valstybė turi ribotas galias užkirsti kelią tokiam sukčiavimui.
Be to, valstybė dar ir skatina neskurstančių turtėjimą, sukurdama privilegijų bei lengvatų sistemas. Iš privilegijų sistemų ryškiausia yra pensijų sistema, kai vienas turi gyventi iš ganėtinai skurdžios socialinio draudimo ar šalpos pensijos, o kitas gali tuo pačiu metu gauti ir kitų rūšių pensijas (signatarų, valstybės, mokslininkų...), o greitu laiku ir kaupiamąją, kuri iš dalies finansuojama ne tik paties darbuotojo, bet ir darbdavio lėšomis. Iš lengvatų sistemų ryškiausia yra gyventojų pajamų mokesčio sistema, kuria turi galimybę pasinaudoti šio mokesčio mokėtojai, turėję išlaidų būsto ar kompiuterio įsigijimui, gyvybės draudimui, mokslui. Tokias išlaidas be abejo turi tik labiau pasiturintys gyventojai. Šios privilegijų ir lengvatų sistemos didina skurdą (bent jau pajamų nelygybės prasme) ir veda prie minties, kad valstybės galios lengviau panaudojamos skurdui didinti, o ne mažinti.
Norėdami pasitikrinti ar mūsų valstybė savo galias panaudoja skurdo mažinimui neblogiau už kitas ir vis geriau, pasiremkime tarptautiniais palyginimais. O lyginti reikėtų su tomis valstybėmis, kurios geriau atrodo skurdo plotmėje. Lietuvoje santykinio skurdo lygis nemažėja ir sudaro apie 17%, Čekijos Respublikoje – 8%, Nyderlanduose 11%. O kaip skiriasi ir keičiasi finansavimas? Pasirodo, kad Nyderlandai santykinai mažina išlaidas viešosioms paslaugoms (administravimui) ir didina išlaidas socialinei apsaugai, Čekija ir Lietuva – atvirkščiai. 2005 metais Lietuvoje santykinės ir absoliučios išlaidos socialinei apsaugai buvo mažiausios nagrinėjamų šalių grupėje.
Valstybinės išlaidos socialinei apsaugai ir gerovei palyginti su išlaidomis bendrosioms viešosioms paslaugoms
| Nyderlandai | Čekijos Respublika | Lietuva | |
|---|---|---|---|
| 2000 | 85% | 331% | 226% |
| 2005 | 209% | 230% | 122% |
Vadinasi, valdininkų ir pareigūnų interesai Lietuvoje akivaizdžiai laimi, lyginant su skurdo mažinimo interesais; administravimo tobulinimas reikalauja žymiai daugiau išlaidų, bet neduoda didesnės gerovės. Skurdo mažinimo interesų antraeiliškumą savivaldos lygmenyje parodė ir Valstybės kontrolės 2004 metais atliktas biudžeto auditas, kurio metu buvo atskleista, kad savivaldybės apie 25% lėšų, skirtų pašalpoms ir kompensacijoms, panaudojo kitiems tikslams.
Galbūt aštroka, bet pagrįsta išvada būtų tokia: valstybės (apimant ir savivaldą) skurdo mažinimo galios yra labai ribotos ir vangiai stiprinamos (neefektyviai saugo tik nuo pagrindinių rizikų ribotą gyventojų grupių skaičių), o kartais ir nukreiptos priešinga linkme bei nesukuriančios didesnių garantijų ilgalaikėje perspektyvoje. Kasdieninio skurdo mažinimas daugiausia priklauso nuo pačių žmonių reakcijos į šią neefektyvią politiką.
(Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos katedros vedėjas)
Analizė parengta vykdant Europos Komisijos finansuojamą projektą „Lietuva be atskirties ir skurdo“ (LabAS“).