Maskvoje nelabai toli nuo Kremliaus kyla rusiškasis Manhetenas. Aukščiausio dangoraižio „Rusija“ aukštis sieks 600 m. Greta iškils beveik 450 m „Federacijos“ ir 380 m „Mercury Tower“ bokštai. Įdomu tai, kad šiuos ir kitus vadinamojo Maskvos Sičio pastatus projektuoja amerikiečių architektai.
Vis dėlto su istoriniais pastatais Rusijos sostinėje reikalai vis dar prasti – statybininkai juos visai nušluoja arba stato istorinės vertės neturinčias kopijas. Vienas paskutinių istorinių pastatų, kuriam iškilo grėsmė, – 19 a. pradžioje garsaus rusų architekto Matvejaus Kazakovo statytos kareivinės.
Buvęs prezidentas Borisas Jelcinas joms suteikė valstybės saugomo architektūros paminklo statusą. Bet, kaip ištyrė laikraštis „Komersant“, dabartinė valdžia iš sąrašo jį tyliai išbraukė, taigi dabar belieka sulaukti merijos leidimo pastatą nugriauti.
Maskvos paveldo saugotojams didelį nerimą kelia tai, kad statybos bendrovės ypač gviešiasi miesto centro. Pastarąjį dešimtmetį nugriauta apie 300 istorinę vertę turinčių pastatų.
Daug aistrų dėl grėsmės istoriniam paveldui kyla ir Sankt Peterburge. „Gazprom“ koncerno šefas Aleksejus Mileris dar 2005 m. pareiškė norą Nevos pakrantėje statyti verslo centrą, kurio kaina siektų 60 mlrd. Rusijos rublių. Bet dangoraižių statybai netoli Sankt Peterburgo centro aktyviai priešinasi visuomenė.
Prieš pasisako „Ermitažo“ direktorius Michailas Piotrovskis, susirūpinimą išreiškė ir pasaulinė paveldo organizacija UNESCO.
Šiandien „Dviejose pusėse“ siūlau porą Vakarų publikacijų apie architektūros reikalus dabartinėje Maskvoje. Pirmoji pusė – anksčiau skelbta publikacija „Architektūra: sostinės centras, pavirtęs statybų aikštele“ iš britų „The Financial Times“ ir straipsnis „Normano Fosterio projektas Maskvoje: imperinis užmojis su vaizdu į Kremlių“, publikuotas Amerikos dienraštyje „The New York Times“.
Pirmoji pusė – publikacija „Architektūra: sostinės centras, pavirtęs statybų aikštele“ iš „The Financial Times“:
„2004-aisiais, žiūrėdamas, kaip milžiniško gaisro liepsnos naikina vieną gražiausių Maskvos architektūros paminklų „Maniežo“ parodų salę, vyriausiasis miesto architektas Aleksandras Kuzminas sunkiai tardamas žodžius pasakė: „Tarsi mylima dukra būtų grįžusi namo sumušta“.
Šis iškart po paskutinių Rusijos prezidento rinkimų kilęs gaisras tapo simboliu griovimų ir ardymų, kurie užklupo senąją Maskvą per paskutinius 10 m.
Maskvos valdžios kritikai tvirtina, kad ji kone azartiškai perstato ar tiesiog sulygina su žeme praeities paminklus ir taip gadina miesto vaizdą.
Rusijos menotyros instituto vadovas ir Maskvos architektūros tarybos pirmininkas Aleksejus Komečius sako, kad Rusijos sostinė tokių griovimų nepatyrė nuo 1930-ųjų, kai ištisi miesto kvartalai buvo griaunami, laisvinant vietą Josifo Stalino „dangoraižiams“ ir platiems prospektams.
„Maskva sąmoningai naikinama. Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje tai buvo daroma dėl ideologinių sumetimų – sovietinėje utopijoje vietos senamiesčiui nebuvo. Dabar tai vyksta dėl komercinių priežasčių. Bolševikai senosios Maskvos nekentė, dabartinė valdžia jos tiesiog nepripažįsta“, – tvirtina A. Komečius.
Daugiametis Maskvos meras Jurijus Lužkovas atmeta kaltinimus. Mero teigimu, jo administracija ne tik saugo istorinį miesto paveldą, bet jį dar gerina.
„Mano kaip mero užduotis – išsaugoti Maskvos savitumą ir tuo pat metu kelti komforto lygį“, – teigia J. Lužkovas.
Vis dėlto ponas A. Komečius sako, kad per paskutinį dešimtmetį sunaikinta apie 300 istorinių pastatų. Nebeliko vienaukščių ir dviaukščių namų Kadaševo prieplaukoje priešais Kremlių, taip pat didelio medinio pastato, kuriame 19 a. buvo suimtas rusų rašytojas revoliucionierius Aleksandras Gercenas.
Istorinius pastatus arba keičia „naujadarai-kopijos“, arba jie perstatomi taip, kad niekuo nebesiskiria nuo naujųjų bet kurio Europos miesto rajonų.
Senosios Maskvos gatvės paverčiamos naujiesiems rusams skirtomis „auksinėmis myliomis“, kur šiuolaikiškuose pastatuose įrengtų elitinių butų pradinė kaina siekia 10 tūkst. dolerių už kvadratinį metrą. Turint galvoje, kad nekilnojamojo turto kaina prestižiniuose Maskvos rajonuose pakilo maždaug penkis kartus, nesunku suprasti, kodėl statybininkai taip veržiasi griauti istorinius pastatus.
Architektūros eksperto Grigorijaus Rezvino teigimu, Maskvos centre dirbančių statybos kompanijų pelnas siekia 300 proc. Jis taip pat pastebi, kad kompanijos glaudžiai susijusios su miesto merija, kuri yra jų verslo partnerė.
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad visi šie dalykai prasidėjo dar gerokai anksčiau, nei meru tapo ponas J. Lužkovas. Tarybų valdžia istoriniuose Maskvos rajonuose pastatė nemažai klaikiai atrodančių pastatų. Pasak istorikų, dabartinė miesto valdžia, skatinama komercinių interesų, baigia tai, ką pradėjo sovietai.
Prieš kelerius metus ponas J. Lužkovas „pasmerkė mirčiai“ 18 a. pastatą, kurio fasadas remiasi į žalią Tverės bulvarą. Nutarta jį paversti 19 a. stiliaus elitinio restorano-klubo dalimi. Jo savininkai didžiuojasi, kad jie taip „išsaugo“ istorinį paveldą – restorano valgiaraštis išspausdintas ikirevoliuciniu raidynu, padavėjai aprengti atitinkamos epochos kostiumais.
Autentiškas išliko tik pastato fasadas. Šį procesą ponas J. Lužkovas vadina atkūrimu ir tvirtina, kad tai efektyvesnis būdas saugoti istorinį paveldą. Mero teigimu, jo dėka istoriniai pastatai tampa geresni ir tvirtesni.
Ko gera, labiausiai stebinantis tokio „atkūrimo“ pavyzdys yra atstatyta Kristaus gelbėtojo cerkvė, kurią bolševikai susprogdino praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. 19 a. cerkvės kopija turi požeminį kelių aukštų garažą ir miestelėnų yra pakrikštyta Spaso šventykla garaže.
Ponas J. Lužkovas yra žadėjęs atstatyti ir sudegusį „Maniežą“, bet vėlgi – su požeminiu dviejų aukštų garažu. Architektūros istorikai sutinka, kad pastatui reikia rūsio, bet automobilių stovėjimo aikštelė, jų nuomone, gadins „Maniežo“ vaizdą.
Į tai ponas J. Lužkovas atsako: „Nekaltybę galima prarasti tik vieną kartą, bet, sakoma, antrą kartą patiriamas didesnis malonumas“.
Antroji pusė – straipsnis „Normano Fosterio projektas Maskvoje: imperinis užmojis su vaizdu į Kremlių“ iš „The New York Times“ :
„Pasaulyje nedaug miestų, kurie per paskutinį dešimtmetį būtų patyrę tiek architektūrinių pasityčiojimų, kiek jų teko Maskvai. Vis dėlto neatrodo tragiška žinia, kad prašmatnų prekybos ir pramogų rajoną miesto centre suprojektavo vienas talentingiausių pasaulio architektų Normanas Fosteris.
Pono N. Fosterio dalyvavimas teikia vilties tiems, kurie norėtų pakelti Maskvos architektūros lygį, tačiau šis projektas nėra geriausias jo kūrinys. Dažniausiai nugriautų istorinių pastatų vietoje statomi namai lyg ir ikirevoliucinės Maskvos motyvais. Taip kuriamas „lakuotas“ miesto architektūros istorijos variantas.
Ponas N. Fosteris iki tokio lygio nenusileidžia, vis dėlto kai kurie prisitaikėliški projekto motyvai kelia nerimą.
Architektas iš dalies atkuria istorinį gatvių ir skersgatvių tinklą, sunaikintą sovietiniais metais statant viešbutį „Rusija“ (beje, viešbutis dabar nugriautas), ir šis sprendimas atrodo visai pamatuotas.
Besikryžiuojančios gatvės dalija rajoną į įvairių dydžių ir formų mažus kvartalus, centre – trikampio formos aikštė. Tiesa, kai kurie projektuojamo rajono motyvai gana stipriai primena Paryžiaus ir Romos gatvių, fasadų vaizdus.
Ponas N. Fosteris turi reputaciją architekto, kuris noriai imasi didelių naujovių siekiančių korporacijų užsakymų. Regis, šį kartą jo projektas atrodo miglotai nostalgiškas, nors, be abejo, daug pranašesnis už tą postmodernistinį absurdą, kuris užpildė Maskvą praėjusiame dešimtmetyje.
Dar prieš keletą metų atrodė, kad audringa ir korumpuota statybų karštligė Maskvoje pasmerkia nugriauti ištisus istorinės statybos rajonus. Vis dėlto pastaruoju metu atsirado keletas mecenatų, kurių iniciatyva atstatyti keli sovietinės epochos architektūros paminklai. Pono N. Fosterio projektą irgi galima vertinti kaip dar vieną žingsnį civilizuotos architektūros politikos link.
Belieka laukti, kada Maskvą pasieks iš tiesų kokybiška architektūra“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).