Slapta vilniečių meilė
Savivaldybės tarybos rinkimai Vilniuje gerokai sudrumstė politinių partijų ir įvairaus plauko politikos komentatorių mintis. Kadangi dauguma šioms grupėms priklausančių veikėjų ir taip nepasižymi didele meile ir pagarba R.Paksui, po laimėtų rinkimų Rolando Atstatydintojo vardas yra linksniuojamas su dar didesniu nepasitenkinimu.
Pirmiausia paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai vėl smagiai maustė sociologus ir balsus liberaldemokratams atidavė nesiafišuodami per rinkimų apklausas. Nors jiems ir buvo žadama nemažai balsų, bet toli gražu ne tiek, kiek pavyko surinkti, ir ypač Vilniaus mieste. Antra, rinkimų rezultatai bei tolesnės visuomenės nuomonių apklausos parodė, kad liberaldemokratai gali būti pavojingi konkurentai ir per būsimus Seimo rinkimus. O tai jau – papildomas galvos skausmas partijų strategams ir sūrskiams su mauzeriais.
Taigi politinis elitas eilinį kartą nepatenkintas nustebo: kodėl vis dėlto tauta myli asmenį, sulaužiusį duotą priesaiką Tėvynei ir rinkėjams.
Kodėl Tauta renkasi R.Paksą?
R.Pakso fenomenas nagrinėtas daug, tačiau ir vėl tenka prie jo grįžti, siekiant perprasti, kaip jis gali pasireikšti per Seimo rinkimus. Taigi - kodėl tauta balsuoja už liberaldemokratus?
Viena šio politiko populiarumo priežasčių - R.Paksas nieko nepadarė. Jis oficialiai nieko nepavogė, didelių kompanijų ar korporacijų interesams neatstovavo, privilegijomis nesinaudojo. Taip, neturėdamas ką veikti Daukanto aikštėje kelis kartus bandė paspausti vieną verslininką dėl akcijų. Tokiais dalykais nieko nenustebinsi Lietuvoje, kur daugiau kaip pusė žmonių pasiryžę duoti kyšį, idant pagerintų artimo savo (nepamirštant ir grįžtamojo meilės ryšio) gerovę ir dvasinę palaimą, pagausėjus piniginės turiniui.
Toliau nagrinėdami randame Jurijų Borisovą, tačiau dabar jis nė kiek neprimena arogantiško desantininko ar net smulkaus mafijuko. J.Borisovas užtampytas po Migracijos departamentą ir teismus, todėl yra sėkmingai pamirštas ir niekam neįdomus.
Garsioji Lena Lolišvili būtų įdomi tikrai nemažai rinkėjų daliai, tačiau ji kažkur dingusi, tad taip pat gerokai primiršta. Kas dar? Viskas. Tad peršasi elementari išvada, kad R.Paksas tyras kaip kūdikis. Diemedžiu žydėt galėtų. Ir nebūtinai tik Vilniaus mero kėdėje.
Antra, R.Paksas daliai žmonių, kitaip nei politikams ar politologams, atrodo ne juokingas, o nuoširdus. Kitaip nei Kubilius, Paulauskas ar Kirkilas. Ši politikų karta netapo žmonėms "sava". O R.Paksas kažkodėl tapo.
Yra ir dar viena žmonių grupė – tie, kuriems R.Pakso tiesiog žmogiškai gaila. Gaila dėl to, kad jį puola politikai, žurnalistai, "peliukai". Ir iš krikščioniško gailestingumo jie už jį balsuoja.
Trečia dalis žmonių iki šiol tiki, kad „Paksas nekaltas“. Tuo labiau, kad nė vienas teismas (išskyrus eiliniam piliečiui mažai pažįstamą ir suprantamą Konstitucinį teismą) R.Pakso niekaip nenubaudė – nepasodino, net piniginės baudos neskyrė. Lietuvoje, kur politinė atsakomybė pačių politikų laikoma iškrypimo ir idiotizmo dariniu, toks rinkėjų vertinimas neturėtų stebinti nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Beje, rinkimai Vilniuje parodė, kad rinkėjai yra geraširdžiai ir atlaidūs – net už kriminalinį nusikaltimą teistas ir būsimą sėkmę Lukiškėse projektavęs Audrius Butkevičius be vargo pateko į Vilniaus tarybą. Tad nieko keisto, kad ir R.Pakso klaidas dali žmonių jau atleido ar net pamiršo.
Panieka "runkeliams" - geriausia parama R.Paksui
Kai kurie apžvalgininkai jau spėjo paskelbti, kad R.Pakso elektoratas - tai žmonės, nusivylę esama politine sistema, valdančiosiomis partijomis, jų nekompetencija ir korupcija. Išvertus į normalią kalbą tai reiškia „runkeliai, kurie nieko nesupranta“. O kol politinis elitas mąstys tokiomis kategorijomis ir pusę metų nesirūpins niekuo išskyrus Arvydą Pocių ir Albiną Janušką (kurių tūlas lietuvis nei matęs, nei girdėjęs, nei jam galvą dėl jų skauda), tol R.Paksas galės didinti savo populiarumą, šnekėdamas kalba, suprantama ne tik politologams.
Kokia peršasi išvada? Problema tapo tai, ko buvo ilgai ir nuoširdžiai siekiama – kad politikoje būtų mažai naujokų, o profesionalai, žinantys teisės aktus, visuomenės problemas, t.y. žmonės, kuriems po rinkimų nereikia gaišti laiko bandant suprasti, kas tas Seimas ir ko čia visi veržiasi. Tuo tarpu kuo toliau, tuo labiau matyti, kad „profesionalams“ vis sunkiau sekasi suprasti, kas tie rinkėjai ir ko jie nori. Gyvendami savo pasaulėlyje tarp trigalvių energetikos milžinų ir „Spaudos klubo“, jie linkę pamiršti, kad šia tema rinkėjui kol kas svarbiausia išgirsti, kiek kainuos elektra, o tik po to galima pradėti gilintis į nacionalines geopolitines situacijas ir ambicijas.
Kadangi R.Paksui, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos, tokios kalbos sunkiai suprantamos, jis yra priimtinas rinkėjams. Juk „visi jie vagys ir jiems reikia snukius išdaužyti“ skamba gerokai paprasčiau nei „dėl neefektyvaus valdymo susidariusią situaciją reikėtų išspręsti teisinėmis priemonėmis, suderintomis su ES acquis“.
Antra, nelabai girdima, ko tautiečiai nori ir kaip reaguoja į politikų pažadus. Pastarieji rinkimai rodo, kad daug balsų gauna tos partijos, kurios važiuoja į kaimelius ir miestelius ir kalbasi su žmonėm. Tegu ir apsimestinai nuoširdžiai. Rinkėjui nereikia pataikauti, tačiau į jo nuomonę reikia atsižvelgti anksčiau nei jis kryžiuku žymės partijos sąrašą rinkimų biuletenyje – jis nėra toks jau kvailas, kaip gali pasirodyti sėdint Seimo salėje ir dienos šviesos nematant.
Rinkėją reikia bandyti suprasti ir ne savo interesus pristatyti kaip atstovavimą tautai ir valstybei, o tautos ir valstybės interesus atstovauti kaip savo. Deja, tradicinės partijos linkusios tai pamiršti. O tai turėtų kainuoti balsus ir kairiesiems, ir dešiniesiems.
Valdančiųjų spindesys ir skurdas
Pastarasis konservatorių pusmetis, atrodo, skirtas įtvirtinti naują partijos strategiją „viską žinom, viską suprantam, jūs neteisūs“. Politikai, įnirtingai besipiktinantys dėl pažymų, apie kurias tarsi ir viską žino, tačiau akyse nematę, kuo toliau tuo mažiau gali būti įdomūs rinkėjui. Nors savivaldybių tarybų rinkimai ir nebuvo prasti konservatoriams, tačiau nereikia pamiršti, kad ten buvo balsuojama ne už Andrių Kubilių ar Rasą Juknevičienę, bet už savo apygardos žmones. O miestuose, kur bendruomenės didesnės, konservatorių partija nesužibėjo. Vilniuje, kur tarsi ir nebuvo aršesnio oponento Artūrui Zuokui nei Kęstutis Masiulis, laimėjo būtent R.Paksas. O liberalcentristai pasirodė ne ką prasčiau už tą patį K.Masiulį.
Socialdemokratų padėtis yra kiek geresnė – jie turi ne tik galimybę per rinkimus naudoti A.Brazausko nuotraukas, bet turi ir Viliją Blinkevičiūtę, kuri ašarų spaudimą yra įvaldžiusi ne ką blogiau už R.Paksą. Be to, A.Paleckio sprendimas bendradarbiauti su liberaldemokratais taip pat gali atnešti naudos – bent jau pademonstruojant, kad socdemai gerbia rinkėjų pasirinkimą ir nesiekia izoliuoti R.Pakso. Tik įdomu, ar A.Paleckis pats tai sugalvojo, ar jam patarė kas nors iš partijos vadovybės, ar šis sprendimas – gydymosi (tegu ir trumpalaikio) pas L.Lolišvili pasekmė?
Tačiau konservatoriai ir socdemai dar neišnaudojo viso savo ginklų arsenalo. Tuo tarpu Darbo partija jau dalino ledus, dainavo, šoko, grojo. Kunigaikštienė profesorė žemės ūkio ministrė priklausoma nuo gero oro ir ES lėšų ne mažiau nei nuo valdžios. A.Zuokas dar ilgai bus priverstas trintis aplink Rubikoną.
Atrodytų, ir R.Paksas daugiau nei „tvarka bus“ pažadėti negali. Bet tai bus aktualu tol, kol tos tvarkos nebus. Kol konservatoriai didžiausia grėsme valstybės (ar savo?) saugumui matys kelias personas, kol socdemai aiškinsis dėl ES paramos dokumentų klastojimo, kol savivaldybėse interesantai jausis nusikaltę sutrikdę valdininkų ramybę, kol didelė dalis pareigūnų ims kyšius, kol... Žodžiu, tol, kol R.Pakso pažadai masins.
Tai gali ir užtrukti, bet tai jau ne R.Pakso problema. Prancūziškame herojiniame epe Rolandas žūva, tuo tarpu lietuviško varianto pabaiga kol kas nėra visiškai aiški, nors irgi spaudžia ašarą.
R.Paksas neatsirado lygioj vietoj, R.Paksą sėkmingai ir kryptingai kuria ne kas kitas kaip A.Kubilius su A.Brazausku. Patys muša, patys rėkia?