Bet propagandiniai filmai turi vieną bendrą bruožą, kurio Rusijoje kurpiamų filmų autoriai niekada neatsikratys. Čia kaip ir su fokusininkų triukais, kai rankų miklumas demonstruojamas kuo nors atitraukiant žiūrovų dėmesį. Tam Rusijos autoriai nesidrovėdami naudoja spekuliacijas holokausto tema. Todėl norint, kad išnyktų Baltijos šalių okupacija, propagandą reikia pradėti nuo Miuncheno susitarimo (jis puikiai pakeis Maskvos susitarimą, daugiau žinomą kaip Molotovo–Ribbentropo paktą) ir pabaigti Holokaustu.
Pastaroji žydams itin skaudi ir nediskutuotina istorijos dalis puikiai atitrauks dėmesį nuo tūkstančių Sibire įkalintų suaugusiųjų ir vaikų, nuo Gulago lagerių ir net medicininių eksperimentų juose. Daktaras Mengelė puikiai pakeis Gulago gydytojus, rašiusius disertacijas apie žmogaus išgyvenimą atšiauraus klimato sąlygomis, Salaspilio lagerio aukos gerai pridengs sovietinio Gulago lageriuose vykdytus eksperimentus su žmonėmis, juos specialiai sekinant...
„Miunchene nuspręstas visų mažųjų šalių likimas“, – skelbia balsas už kadro. Be abejonės, iš to seka, kad Molotovo–Ribbentropo paktas, tik vėliau sekęs, už ankstesnius sandėrius nė kiek ne blogesnis. Žinoma, galima užginčyti šią tezę – Miunchenas labai abejotinomis priemonėmis dar atitolino karo pradžią ir Vakarų demokratijos netapo Hitlerio sąjungininkėmis, o Molotovo–Ribbentropo paktas tiesiog atvėrė Antrajam pasauliniam karui duris ir daugelio valstybių okupacijai. Panašiai nuomonei antrina ir vokietis Egonas Bahras. Būtent jis dėl savo spekuliatyvių ir idealiai atitinkančių vedamą propagandinę liniją prieš Baltijos šalis kalbų mane sudomino daugiausiai.
Kas gi tas paslaptingasis E.Bahras? Tai Egonas Karlas Heinzas Bahras (Baras), žmogus, turintis didelę gyvenimo patirtį, tarnavęs ir vermachte, ir Vokietijos kanclerio Vilio Brandto vyriausybėje, ir palaikęs glaudžius ryšius su KGB. Šis aktyvus Naujosios Rytų politikos rengėjas, vos tik nuslopinus „Prahos pavasarį“ 1969 m., pasiūlė Andropovui savo pagalbą. Rusijos disidentas, priverstinis emigrantas Vladimiras Bukovskis teigia, kad Egonas Bahras – senas SSKP kolaborantas, kuris bendradarbiavo su SSRS vadovybe pasinaudodamas KGB kanalais ir darbo metu Rusijos Konstituciniame Teisme pavyko gauti tai įrodančius dokumentus. Taigi senas senas „dalykinis“ SSKP ir KGB partneris.
Be to, V.Bukovskis suranda dar vieną šio „bičiulio iš Vokietijos“ pėdsaką – kai buvo įvykdyta Dž. Dudajevo žmogžudystė, iš E. Bahro ir jo seno partnerio iš SSKP Valentino Falino (SSRS suirimo momentu buvo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjas) fondo Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretoriui generolui Aleksandrui Lebedžiui buvo išmokėta 2 mln. dolerių premija už kažkokius nuopelnus. Šie pinigai buvo skirti apmokėti už JAV pagrobtą specialią raketos nutaikymo pagal palydovinio telefono spindulį aparatūrą. Minėtas Falino–Bahro fondas yra Vokietijoje, o fondo pinigai – tai SSKP pinigai. Taigi praeitis ir dabartis atrodo neatskiriama, o Vokietijos užsienio politikos ekspertas E.Bahras ir toliau nuosekliai naudojamas Rusijos specialiųjų tarnybų.
Po tokių ekspertų reikėjo kitų, „švaresnių“. Tam puikiai tiko Maskvoje vaikystę praleidęs garsus gydytojas, akademikas Viktoras Kalberzas. Jo liudijimas, kad 1941 m. trėmimai palietė ir jo artimuosius, bet žmonos su vaikais į Sibirą vyko savanoriškai – propagandai tiesiog neįkainojamas. Kaip kitaip galima pagrįsti iš naujo atgaivintą sovietinį inkliuzą apie ištremtus Vokietijos agentus. Bet čia vėl tinka triukas, atitraukiantis dėmesį, – nacių vykdyti nusikaltimai.
Filme išnaudotos ir kitos specialiųjų tarnybų priemonės – kompromitacija. Paskutiniai Baltijos šalių prezidentai sustatomi į vieną gretą – atseit ir Smetona, ir Ulmanis, ir Piatsas naudojosi sovietiniais pinigais. Bet šią informaciją iš Rusijos užsienio politikos archyvų beveik prieš dešimt metų ištraukė ne Rusijos, o Baltijos šalių istorikai.
Tikroji informacija yra ne tokia vienpusiška ir vienareikšmiška, kaip bandoma įteigti, kita vertus, tai parodo, kokiais metodais buvo siekiama realizuoti sovietinius interesus Latvijoje ir Estijoje. Jau vėliau pasirodo ir sovietinio saugumo generolo Pavelo Sudoplatovo knygos, kuriose teigiama, kad ,,mes galėjome sau leisti susitarti su jais dėl mūsų karinių dalinių dislokavimo, dėl naujos vyriausybės, dėl eilinių kompromisų, kadangi jie netgi nesibodėjo imti iš mūsų rezidentūros, iš patikėtinių asmenų, pinigus.
Visa tai patvirtina archyviniai dokumentai. Taigi jokios Baltijos šalių aneksijos nebuvo. Tai buvo Sovietų vyriausybės užsienio politikos akcija...“ Šiame kontekste pakartojami svarbiausi P.Sudoplatovo teiginiai: „Pats įspūdingiausias bendradarbiavimas vyko tarp Estijos prezidento Konstantino Piatso ir Rusijos žvalgybos rezidento V.Jakovlevo.“ Bet nutylimas vienas P.Sudoplatovo teiginys: Estijos prezidentas nepasirašė įsipareigojimo bendradarbiauti su GPU 1930 m., nors ir turėjo finansinių santykių su sovietais iki pat 1940 m.
Kalbant apie Baltijos šalis jos visos vertinamos vos ne kaip vientisas darinys, nors kiekviena šalis turėjo savo istorinę patirtį ir užsienio politiką. Ir štai čia, kai norima parodyti dar vieną okupacijos pateisinimą – Baltijos šalių gyventojų provokiškumą, Lietuvos pozicija kukliai nutylima. Juk neteigsi, kad pirmasis nacių teismas Kaune, nuskambėjęs per visą Europą, svarbesnis negu latviškas, mažai kam žinomas laikraštėlis „Nacionalsocialistas“. Sugrius kruopščiai statomas propagandinių kortų namelis. Tad geriau tokius faktus nutylėti. Kaip ir apie lietuvių karinės žvalgybos bendradarbiavimą su Prancūzija ir Čekoslovakija keičiantis informacija apie Vokietiją, pabrėžiant tik estų kariškių ir admirolo Kanario vadovaujamo abvero bendradarbiavimą.
Bet reikia pripažinti, kad propagandiniai triukai tuo nepasibaigia. Beveik visą laiką sugrįžtama prie latvių lakūno Herberto Cukurso. Kodėl? Kad vėl spekuliatyviai būtų galima išnaudoti žydų holokausto temą. Mosado agentų bandytas pagrobti ir Montevideo 1965 m. nužudytas H.Cukursas buvo kaltinamas žydų žudymu vadinamojoje „Kommando Arajs“. Eilinė spekuliacija skaudžia tema tapo tik dėmesio nukreipimo priemone, kuri turėjo pateisinti 1000 lietuvių, latvių ir estų kariškių išvežimą į Norilsko lagerį prieš prasidedant karui ir lėtą jų išmarinimą. Ar tarp jų taip pat buvo povokiškai nusiteikusių lakūnų? Kam tai svarbu, bet dėl „kilnaus tikslo“ pateisinama.
Beje, propagandoje nevengiama lyginimų iš to paties ideologinių fokusininkų arsenalo. Vokietijos ar Italijos įvykdytos aneksijos (Čekijos, Albanijos) turėjo pateisinti Baltijos šalių aneksiją. Dėl buvusių sutarčių tarp Lenkijos ir Vokietijos – jos pateikiamos kaip sąjungininkės, bet Vokietijos bei Sovietų Sąjungos sandėriai dėl nepuolimo, draugystės ir bendradarbiavimo dalijantis Europą sąjungininkėmis šių šalių nepaverčia.
„Baltijos šalių armijos nesipriešino, nes tai tuo metu nebuvo laikoma okupacija“, – teigia šaunūs propagandininkai, žinoma, „užmiršdami“ atsakyti į klausimą, kodėl teko nužudyti keliolika latvių ir lietuvių pasieniečių, o desantų priėjimo komandas slapta išlaipinti kelios dienos iki pateikiant ultimatumus.
Bet įdomiausia tai, kad tarp nutylėtų faktų atsiduria ir Stalino emisarų Dekanozovo, Vyšinskio, Ždanovo veikla Baltijos šalyse po jų okupacijos. Nutylėjimui vėl pritaikytas įrodinėjimo nereikalaujantis teiginys – įvesta sovietinė armija nesikišo į vidaus reikalus. Bet argi sovietinė armija dalyvavo formuojant politiką, ar politikos darymas nebuvo uzurpuotas Stalino ir jo kontroliuojamos komunistų partijos, kuriai armija tebuvo būtinas įrankis? Žinoma, atsakymo į šiuos klausimus filmo autoriai neduos.
Istorijos spekuliacijos pagrindžiamos nutylėjimais, tariamai naujomis interpretacijomis, faktų klastote, reikalingi teiginiai paimami ir iš tuometinių nacių bei demokratinių šalių politikų kalbų juos kupiūruojant ir ištraukiant iš buvusio konteksto. Neabejotina, kad tokie propagandiniai išpuoliai, orientuoti ir į Baltijos šalių gyventojus, tik intensyvės. Eilėje jau laukia ir Diukovo spaudai parengtos knygos (žr. Regnum.ru), kuriose jis įrodinės, kad deportuojami Estijos gyventojai patogiai važiavo į Sibirą keleiviniuose vagonuose, prižiūrimi malonaus medicinos personalo.