Anot jo, vaikai išmoksta kalbėti ir vaikščioti reaguodami į aplinką, o ne todėl, kad yra to mokomi. Maži vaikai mokosi neįtikėtinu suaugusiesiems greičiu. Tačiau nuo šešerių metų vaikas nustoja mokytis pats ir žinių įgyja per mokymą. Mokymasis kompiuteriu savo ruožtu yra panašesnis į mokymąsi vaikščioti ir kalbėti, o ne į mokytojo žodžių klausymąsi.
Programos „Kompiuteris kiekvienam vaikui“ tikslas – suteikti galimybę mažiesiems mokytis nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir socialinių sąlygų.
Programos iniciatorių pasirinktos priemonės kiek skiriasi nuo tradicinės paramos skurdžiausioms valstybėms: jie nerenka pinigų ir neperka pieštukų, nestato mokyklų. Jie įtikina valstybių atstovus kiekvienam šalies vaikui nupirkti po nešiojamąjį kompiuterį. Kompiuterio kaina – šimtas dolerių (apie du šimtai šešiasdešimt litų).
Kodėl šie komiuteriai tokie pigūs?
„Mūsų siūlomi kompiuteriai pigūs ne todėl, kad sugebame pigiau nupirkti reikiamas detales. Apie šešiasdešimt procentų kompiuterių kainos sudaro reklamos įkainiai, mūsų kompiuteriams to nereikia. Šiuo atveju brangiausias kompiuterio elementas yra ekranas – maždaug 35 doleriai“, – pasakojo N.Negroponte. Be to, įprastiniuose kompiuteriuose, iniciatoriaus žodžiais, apie du trečdaliai programų skirtos valdyti kitą trečdalį, kurios geba atlikti tas pačias funkcijas devyniais būdais.
N.Negroponte teigimu, iš pradžių nė viena kompiuterių kompanija nenorėjo tokia kaina gaminti vaikams skirtų „žaliųjų mašinų“, tačiau išgirdusios, kad kalbama apie šimtą milijonų kompiuterių, nuomonę pakeitė. Tad kompiuterių kaina iš esmės priklauso nuo užsakomo kiekio. Neatmetama, kad 2010 metais kompiuterio kaina gali sumažėti perpus, iki 50 dolerių.
Šie kompiuteriai turės mažesnius ekranus, bus ne tokie ryškūs ir lėtesni nei parduotuvėse siūlomi nešiojamieji kompiuteriai. Tačiau, programos atstovų teigimu, 100 dolerių vertės kompiuteriai galės atlikti beveik visas operacijas, kurias atliktų tūkstantį dolerių kainuojantys kompiuteriai. Jie naudos nuo penkių iki dvidešimties kartų mažiau energijos nei įprastiniai, o jei bus jais naudojamasi saulės šviesoje, užteks jos teikiamos energijos. Elektros neturinčiuose kaimeliuose kompiuteriai veiks per rankinį generatorių, saulės baterijas.
Šį projektą mėgina įgyvendinti pasaulinio lygio mokslininkai entiuziastai ir, nors procesas dar tik prasidėjęs, jau sukurta daug įvairių mokymosi programų. Pavyzdžiui, šiemet vykusioje TED konferencijoje buvo parodyta programa, kuria žaidimo forma vaikas „patenka“ į fizikos laboratoriją. Joje jis gali savarankiškai tyrinėti ir atrasti įvairius įdomius dalykus. Pamokų metu šie dalykai dažnai būna atskirti.
Bene vienintelis kompiuterių trūkumas – juose nebus įmanoma kaupti didelių informacijos kiekių, tačiau tai bus galima daryti išoriniuose diskuose. Kiekvienąkart įjungus kompiuterį jis prisijungs prie artimiausiai esančių kitų tos pačios rūšies „žaliųjų“. Ir, jei nors vienas iš tinklą sudarančių kompiuterių turės prieigą prie interneto, visi kiti taip pat galės juo naudotis.
Programa „Kompiuteris kiekvienam vaikui“ pradėta įgyvendinti 2004 metais, tačiau panašaus pobūdžio projektai vykdydami jau kelis dešimtmečius. Pirmasis 1982 metais vykdytas Senegale, kur vaikai mokyti dirbti su tuo metu populiariomis elektroninėmis mašinomis. Visų programų metu pastebėta viena: vaikai greitai išmoksta lotynų abėcėlę, anglų kalbą. Dabar jų pirmasis išmokstamas žodis anglų kalba – „Google“. Nors Kambodžoje vaikai nėra matę telefonų, tarpusavyje jie bendrauja per internetinės telefonijos paslaugą teikiančią programą „Skype“. Kai vakare į namus grįžę vaikai įsijungia kompiuterį, tai būna ryškiausias šviesos šaltinis namuose.
Tačiau kompiuteriai – ne turtingųjų Vakarų parama, o milijonais dolerių skaičiuojamos tų pačių skurdesnių valstybių išlaidos. Šios šalys galėtų sutaupyti nemenkas pinigų sumas, jei sugalvotų kompiuterizuoti mokyklas, kuriose, pavyzdžiui, penkiems vaikams stovėtų vienas kompiuteris. Arba būtų sukurti viešosios interneto prieigos taškai.
N.Negroponte nesutinka. Jo teigimu, kažkodėl niekas negalvoja apie bendruomeninius pieštukus. „Tai gana nebrangi priemonė, su kuria galima dirbti ir žaisti, piešti, rašyti ir skaičiuoti, – sako programos iniciatorius. – Vaikui labai svarbu turėti kažką savo – kaip kamuolį, lėlę ar knygą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad savus daiktus vaikas labiau vertina ir jais rūpinasi.“
Prieš pradėdama programos „Kiekvienam vaikui kompiuteris“ įgyvendinimą skurdžiose valstybėse, JAV turtingoji Meino valstija nusprendė kiekvienam mokiniui nupirkti po nešiojamąjį kompiuterį mokymosi reikmėms, buvo pamokyti mokytojai. 80 proc. mokytojų buvo nusiteikę prieš tokį švietimui skirtų lėšų naudojimą ir įtikinėjo, kad pinigus labiau verta investuoti į knygas, pastatus, atlyginimus. Tačiau po trejų su puse metų mokytojai nuomonę pakeitė: vaikams pradėjus kompiuterius naudoti vietoje įprastinių vadovėlių padidėjo pamokų lankymas, jiems tapo linksma mokytis, o mokytojams – mokyti. Pastarieji net pusiau juokais pradėjo skųstis, kad gauna per daug elektroninių laiškų iš mokinių su įvairiais jiems tą akimirką kilusiais klausimais.
Įsivaizduojamos grėsmės
Svarbiausias suaugusiesiems nerimą keliantis klausimas – ar nuo pirmos klasės į rankas paėmęs kompiuterį vaikas atsispirs pagundoms visą laiką leisti tik žaidžiant? Ar nenustos žaisti kieme su bendraamžiais ir neužsidarys kambaryje su kompiuteriu? Ar jis nesusigadins regėjimo? Verslininko Vlado Lašo, itin susidomėjusiu šiuo projektu, teigimu, kompiuteris – mokymosi priemonė, todėl suaugusiųjų užduotis – nukreipti vaiką tinkama linkme: „Kai duodame pieštuką ir nepamokome, kaip su juo elgtis, vaikas gali jį sulaužyti ar išdurti draugui akį. Žinoma, baimės turi pagrindo, bet su jomis turime susitaikyti. Jei nori sūnų išmokyti važiuoti dviračiu, susitaikyk su ta rizika, kad jis gali nuvirsti ir susižeisti.“
Šiuo metu apie 40 proc. gyventojų namuose turi interneto prieigą. Vaikams skirti kompiuteriai problemą išspręstų: prijungtas prie interneto vienas kompiuteris automatiškai prijungia ir kitus. Afrikos valstybėse specialiai šiems kompiuteriams sukurtos prieigos, tačiau Lietuvoje jų yra daugiau nei bet kurioje Afrikos valstybėje.
Be to, nuo mažens mokydama naudotis kompiuteriais valstybė ugdys kvalifikuotus ir protingus vartotojus. Projekto entuziastė Dalia klausia: „Kapitalas eina ten, kur yra geresnės idėjos. Kur nuspręstų investuoti „Intel“ kompanija – Urugvajuje ar Lietuvoje (gyventojų skaičius beveik toks pats)? O ką rinktųsi po 10 metų dėl projekto? Manau, net nereikėtų 10 metų – užtenka tokio lygio kompanijai sužinoti, kad vyriausybė planuoja dalyvauti projekte ir kad toje šalyje bus išsilavinusių jaunų žmonių pasiūla.“
Ar prie kompiuterių vaikams prisijungti Lietuvai?
Nors projektas visų pirma skirtas skurdžiausioms valstybėms, prie jo gali prisijungti ir kitos šalys. TED konferencijoje dalyvavęs verslininkas Vladas Lašas „Atgimimui“ pasakojo kalbėjęs su projekto idėjos autoriumi apie Lietuvos galimybes dalyvauti programoje. Anot jo, buvo atsakyta, kad jei tik valstybės mastu bus apsispręsta jame dalyvauti, projekto vadovai neprieštaraus. Projekto sąnaudos priklauso nuo užsakomų kompiuterių skaičiaus, todėl, V.Lašo manymu, mažos šalys, tokios kaip Lietuva, galėtų susijungti ir dalyvauti projekte drauge.
Šiuo metu ne vienoje Europos valstybėje, pavyzdžiui, Lenkijoje, sukurtos iniciatyvinės grupės šiai idėjai propaguoti, tačiau vyriausybių mastu projektas dar nesvarstomas. Bet tai, kad to nepadarė turtingosios valstybės, V.Lašo žodžiais, nereiškia, kad turime į juos lygiuoti.
„Turime padaryti varlės šuolį, vytis kitas šalis, žiūrėti, kaip galime sunaudoti kuo mažiau energijos tam šuoliui. Net estų kiekvienas vaikas neturi kompiuterio. Čia mums didelė paskata“, – pusiau juokais sakė verslininkas. Lietuvai, kuri dažnai kritiškai vertinama IT srityje, yra puiki galimybė pasvarstyti apie šią galimybę ir nuspręsti, ar tai mums reikalinga, ar netinkama ir mes galime geriau padaryti kitomis priemonėmis.
V.Lašo pastebėjimu, visų šalių vaikai yra vienodų gabumų. Tad jei jiems bus suteiktos priemonės, kurios paskatins juos labai žaismingai ir efektyviai mokytis, po 10 metų jie studijuos Oksfordo, Jeilio universitetuose ir aplenks lietuvius. „Mes į pasaulinius projektus dažnai nekreipiame dėmesio ir manome, kad sienos atskiria mus. Bet ši idėja neturi sienų, – teigė verslininkas. – Mūsų apsisprendimas turės įtakos tam, kokia bus Lietuvos situacija po 5–10 metų. Jei manysime, kad mūsų edukacinė sistema vis dar geriausia, galime atsibusti ir pastebėti, kad Ruandos vaikai įgyja geresnį išsilavinimą nei mūsų vaikai. Tai blogai ne dėl Ruandos, bet dėl mūsų, kad nežiūrime pakankamai į priekį.“
Švietimas ir kompiuteriai
Skurdžiose šalyse per metus vieno vaiko švietimui skiriama mažiau nei 20 dol. (apie 52 Lt), JAV – 7 tūkst. 500 dol. (19 tūkst. 500 Lt). Lietuvoje 2006 metais mokinio krepšelį sudarė 1 tūkst. 941 Lt.
„TNS Gallup“ duomenimis, 2007 metų pradžioje 43 proc. šalies gyventojų namuose turėjo kompiuterį. Internetu naudojasi beveik 40 proc. šalies gyventojų.
„Nielsen/NetRatings“ 2004 metais atliktas tyrimas parodė, kad 74,9 proc. namų ūkių turi interneto prieigą.