Ukrainos prezidentas V. Juščenka balandžio 2 dieną pasirašė dekretą paleisti penktąją Aukščiausiąją Radą. V. Juščenkos apsisprendimą nulėmė trys priežastys. Pirmiausia - "antikonstitucinis procesas formuojant ir plečiant parlamentinę koaliciją".
Anot prezidento, pagal šalies konstituciją koalicijas turėtų sudaryti frakcijos, o ne individualūs asmenys ar jų grupės. Tuo tarpu kovo 22 d. Aukščiausioji Rada nusprendė pervadinti "antikrizinę koaliciją" į "Nacionalinės vienybės koaliciją" ir leisti prie jos prisijungti visiems parlamento nariams: kovo 23 d. prie "koalicijos" prisijungė penki Julijos Timošenko bloko (JTB) ir šeši bloko "Mūsų Ukraina" nariai.
Anot V. Juščenkos, tokie opozicijos atstovų perbėgimai į priešingą stovyklą iškreipia parlamento rinkimų rezultatus. Kita priežastis, privertusi Ukrainos prezidentą pasirašyti dekretą dėl parlamento paleidimo - Aukščiausiosios Rados priimami "antikonstituciniai" ir "neteisėti" įstatymai.
Paskutinis lašas šiame kontekste buvo įstatymas dėl ministrų kabineto - jį Aukščiausioji Rada paskelbė atmetusi V. Juščenkos veto ir be prezidento parašo. Trečiasis V. Juščenkos argumentas - "nesąžininga Rados intrigų politika ir netgi išdavystė, maskuojama po nacionalinės vienybės šūkiais".
Ukrainos prezidentas parlamento valdančiąją daugumą ne kartą yra raginęs konstruktyviau bendradarbiauti su opozicija, laikytis Nacionalinės vienybės pakto - jo prašymai dažniausiai buvo demonstratyviai ignoruojami. Šį kartą į prezidento dekretą sureaguota žaibiškai.
Tačiau reakcija nebuvo tokia, kokios būtų galima tikėtis demokratinėje Europos valstybėje. Tą patį balandžio 2-osios vakarą parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį Aukščiausioji Rada paskelbė dirbsianti nekreipdama dėmesio į prezidento dekretą. Ukrainos parlamentas nutraukė dabartinės Centrinės rinkimų komisijos įgaliojimus ir uždraudė vyriausybei finansuoti pirmalaikius parlamento rinkimus.
Ukrainos premjeras Viktoras Janukovičius pažadėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad prezidento dekretas būtų atšauktas ir net pagrasino, kad gali būti surengti pirmalaikiai prezidento rinkimai. Balandžio 3-iosios naktį vyriausybė priėmė rezoliuciją, kurioje abejojama prezidento dekreto atitikimu Konstitucijai ir nutariama nenutraukti vyriausybės darbo. Tądien dalis parlamentarų kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar prezidento V. Juščenkos dekretas dėl parlamento paleidimo neprieštarauja šalies Konstitucijai.
Taip Ukraina pateko į dar vieną politinę krizę: paleistas parlamentas negali priimti sprendimų, tačiau jis jau priėmė teisės aktą, pagal kurį prezidento dekretas paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai. Prezidentas gali teigti, kad šis "paleisto" parlamento veiksmas yra niekinis, tačiau dėl tos pačios priežasties jis jo negali ir vetuoti.
Jei krizė užsitęstų, naujieji įstatymai parlamento gali būti skelbiami be prezidento pritarimo - juos pasirašydamas ar vetuodamas prezidentas legitimizuotų parlamento veiklą. Krizę išspręsti turėtų Konstitucinis teismas, tačiau tam gali prireikti 2-3 savaičių.
Reakcija į Ukrainos prezidento dekretą šalies viduje ir užsienyje sulaukė įvairių, ne tik neigiamų vertinimų. Šalies vadovo veiksmus parėmė J. Timošenko blokas ir prezidentinė partija "Mūsų Ukraina". Pasak jos, paleisdamas korumpuotą parlamentą, prezidentas įvykdė savo konstitucinę pareigą ir apgynė piliečių teises į demokratiją šalyje.
Tarptautinė bendruomenė į įvykius Ukrainoje pažvelgė santūriai: ES, NATO ir JAV pareigūnai tik paragino ukrainiečius laikytis rimties, o Ukrainos lyderius - pradėti derybas ir rasti taikų sprendimą.
Kita vertus, oficialiai ragindami užtikrinti visuomenės gerovę ir politinį stabilumą šalyje, neoficialiai daugelis užsienio valstybių lyderių palaikė Ukrainos prezidento sprendimą. Pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis pareiškė, jog iš susidariusios politinės krizės sąžiningi ir skaidrūs pirmalaikiai rinkimai yra geriausia išeitis.
Įdomi buvo Kremliaus reakcija - Rusijos ambasadorius Ukrainoje Viktoras Černomyrdinas pasiūlė Kremliaus pagalbą sureguliuojant politinę krizę šalyje, o Dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis V. Juščenkos sprendimą pavadino absoliučiai teisingu ir suprantamu. Pasak jo deputatai, pereidami iš vienos frakcijos į yra akivaizdžiai korumpuoti, todėl elgiasi nesąžiningai prieš savo rinkėjus.
Vis dėlto parlamento paleidimo bei reakcijos į prezidento dekretą Ukrainoje ir už jos ribų motyvai nėra tokie paprasti ir aiškūs, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Tuo galima įsitikinti prisiminus, kaip sunkiai po parlamento rinkimų 2006 m. buvo formuojama koalicinė vyriausybė. Tada net keturis mėnesius trukusią politinę krizę nutraukė V. Juščenkos ir V. Janukovičiaus pasirašytas "Universalas". Šį dokumentą inicijavo V. Juščenka, siekęs garantijų, kad naujoji parlamento dauguma nebandys keisti valstybės užsienio politikos krypties (integracijos į euroatlantines struktūras, PPO) bei tęs demokratines reformas šalyje.
Taip Vakarų remiamas šalies prezidentas pamėgino išlaikyti autoritetą bei politinę įtaką valdžioje net ir po to, kai neteko kai kurių institucinių valdžios kontrolės svertų. V. Juščenka padarė ne vieną nuolaidą "Regionų partijai" - sutiko, kad Ukrainos narystės NATO klausimas būtų sprendžiamas visuotiniame referendume, kad Ukraina prisijungtų prie Europos regioninių ir tautinių mažumų kalbų chartijos (taip sustiprinant rusų tautinės mažumos lingvistinio ir kultūrinio identiteto apsaugą).
Skaudžiausias smūgis šalies prezidentui buvo sutikimas įtraukti į "Universalą" pastraipą, kurioje numatytas Ukrainos dalyvavimas Vieningoje ekonominėje erdvėje (VEE) kartu su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu. Dėl šių nuolaidų 2006 m. "Universalas" tapo labiau V. Juščenkos pralaimėjimo, o ne pergalės simboliu.
Vis dėlto 2006 m. V. Juščenka puoselėjo viltį, kad pavyks bent kuriam laikui išsaugoti "Mūsų Ukrainos" įtaką vyriausybėje, o kartu - ir išlaikyti prezidento postą. Ukrainos prezidentas tikėjosi, kad jei laikysis prisiimtų įsipareigojimų, jų laikysis ir V. Janukovičiaus vyriausybė bei parlamentas.
Šios viltys nepasitvirtino - vyriausybės vadovas "užmiršo" integracijos į ES ir PPO įsipareigojimus, vis labiau gręžėsi į Rusiją, privertė atsistatydinti du iš trijų V. Juščenkos sąjungininkų vyriausybėje. Todėl nenuostabu, kad "provakarietiškasis" Ukrainos prezidentas nusprendė eiti "va bank" ir taip pabandyti išvengti bent jau "Mūsų Ukrainos" partijos ir asmeninės politinės marginalizacijos.
Kita vertus, V. Juščenkos sprendimą paleisti parlamentą galima aiškinti ne tik remiantis "valstybės interesais". Takoskyros tarp politikos ir verslo Ukrainos vyriausybėje niekuomet nebuvo: šalies politinėje sistemoje dėl įtakos jau daugiau nei penkiolika metų varžosi bent kelios ideologiškai nesuderinamos elito "stovyklos". Šiuo metu koalicinėje vyriausybėje didžiąją dalį ministrų postų turi "Regionų partija", o ministrai priklauso vadinamajam Donecko "klano" branduoliui. Jie atsakingi už šalies ekonomiką, energetiką, finansus, kitas strategines sritis. Kita vertus, vyriausybėje vis dar yra ministrų, atstovaujančių komunistų, socialistų, "Mūsų Ukrainos" partijoms.
Galima daryti prielaidą, kad V. Juščenką remiančios finansinės (Kijevo) grupuotės ėmė reikalauti stiprinti įtaką vykdomojoje valdžioje. Kitaip tariant, V. Juščenką remianti politinio ir finansinio elito "stovykla" nusprendė užkirsti kelią laikinam, o gal ir negrįžtamam jo "išstūmimui" iš valdžios. Šie siekiai sutapo su J. Timošenkos noru grįžti į valdžią - jai ir jos rėmėjams iš "Dnepropetrovsko klano" demokratinės opozicijos vaidmuo niekuomet nebuvo priimtinas.
J. Timošenkos politinė grupuotė pastaraisiais metais nuolat provokavo politinius konfliktus, siekė destabilizuoti valdančiąją koaliciją, ir "atsirevanšuoti" pirmalaikiuose rinkimuose - šios taktikos tęstinumą atspindi ir besąlygine JTB parama V. Juščenkos sprendimui paleisti parlamentą. Tuo labiau kad ir momentas palankus: anot paskutinių apklausų, 24,5 proc. respondentų šiandien balsuotų už "Regionų partiją", 18,9 proc. paremtų JTB ir tik 8,2 proc. - bloką "Mūsų Ukraina".
Susidariusioje situacijoje galima prognozuoti kelis išeities scenarijus. Galima tikėtis, kad bus pasiektas dar vienas susitarimas tarp V. Janukovičiaus ir V. Juščenkos, pagal kurį pastarasis atšauks savo dekretą, o premjeras pažadės neplėsti valdančiosios parlamento daugumos tiek, kad ši galėtų įveikti prezidento veto ar net paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus (V. Janukovičius balandžio 4 d. pareiškė esąs pasirengęs šioms nuolaidoms). Šis scenarijus gali būti palankus prezidentui - įvertinus jo dabartines galimybes daryti įtaką šalies vidaus ir užsienio politikai ar net paties dekreto įgyvendinimui, nestandartiniai sprendimai gali padėti atkurti turėtą autoritetą.
Kita vertus, įvertinus premjero polinkį viena kalbėti, kita daryti, bet kokie praktiniai susitarimai su juo naudos V. Juščenkai ar opozicinėms partijoms paprastai neduoda.
Jeigu prezidentas neatšauks dekreto dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, Ukrainoje gali prasidėti konfrontacija tarp "antikrizinės" koalicijos ir opozicijos šalininkų. Neramumus gali sukelti ir demonstrantų sprendimas išvaikyti parlamentą jėga. Jei konfrontacija baigtųsi prievartos panaudojimu, V. Juščenka turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės.
Taip jis gali prarasti ir tą nedidelį pasitikėjimą, kurį dar turi šalies viduje ir užsienyje. Kita vertus, parlamento saugumą užtikrina policijos ir vidaus saugumo daliniai, jį "saugo" ir "Regionų partijos" šalininkai. Visoms politinėms partijoms daugiau ar mažiau rūpi Ukrainos tarptautinis įvaizdis. Dėl šių priežasčių "konfliktinis" scenarijus yra mažai realus.
Realiausia, kad politinė krizė Ukrainoje baigsis Konstituciniam teismui paskelbus sprendimą dėl parlamento paleidimo (ne)teisėtumo ir galimybių deputatams migruoti iš vienos frakcijos į kitą. Svarbi aplinkybė prognozuojant galimą teismo sprendimą yra tai, kad nei V. Juščenka, nei V. Janukovičius iš esmės nėra suinteresuoti priešlaikiniais rinkimais - "Mūsų Ukraina" blokui jie gali reikšti dar blogesnius rezultatus nei prieš metus, o "Regionų partijai" ir V. Janukovičiaus vyriausybei - papildomas išlaidas.
Šio scenarijaus realizavimu labiausiai suinteresuota J. Timošenko ir jos blokas (tikėtina, jog jis padidintų savo vietų skaičių parlamente). Tačiau scenarijus gali būti realizuotas tik tuo atveju, jei jam pritars šalies vyriausybė - prezidentas pats negali priversti finansų ministro skirti reikiamų lėšų rinkimams suorganizuoti.
Vertinant scenarijaus tikimybę, reikia pažymėti ir tai, kad prezidentas savo dekrete nenurodė nė vienos iš priežasčių, dėl kurių pagal Konstituciją gali būti skelbiami pirmalaikiai rinkimai - apeliuojama tik į prezidento kompetenciją ginti šalies suverenumą ir apsaugoti Konstituciją.
Be to, prezidento dekrete dėstomi parlamento paleidimo argumentai gali prieštarauti Konstitucijos 83 str. - jis skelbia, kad koalicijos parlamente formuojamos ne frakcijų, o deputatų jungimosi pagrindu. Vadinasi, atskiri deputatai gali pereidinėti iš vienos frakcijos į kitą ir tai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Kitaip tariant, V. Juščenka neturėjo pagrindo paleisti parlamento, todėl Konstitucinis teismas gali priimti ir prezidentui nepalankų sprendimą.
Labiausiai tikėtina jog dar prieš Konstitucinio teismo sprendimą politinės jėgos pasieks preliminarų susitarimą, kurį teismo sprendimas tik formalizuos.
Blogiausiu atveju prezidento šalininkai gali pabandyti organizuoti rinkimus kai kuriuose administraciniuose vienetuose. Jeigu remiantis Konstitucinio teismo sprendimu parlamentas vis dėlto būtų paleistas, yra tikimybė, kad bus paskelbti ir pirmalaikiai prezidento rinkimai (paradoksalu, tačiau svarbiausiems krizės "veikėjams" ir tai būtų nenaudinga - remiantis apklausomis, ir prezidento rinkimus greičiausiai laimėtų J. Timošenko). Kita vertus, pravartu prisiminti Konstitucinio teismo vaidmenį atleidžiant Ukrainos užsienio reikalų ministrą Borisą Tarasiuką - tada suabejota teismo įgaliojimais, nešališkumu ir netgi neskubėta vykdyti jo nutarimo.
Todėl šiandien tegalima daryti vieną išvadą - kol kas Ukrainos politinės jėgos nėra pasiruošusios spręsti nesutarimus aiškiomis demokratinėmis priemonėmis.