Vartotojiškoje visuomenėje kalbėti apie susivaldymą, pasninką, kai kurių malonumų atsisakymą būtų kaip ir nesusipratimas, tačiau kodėl vis dėlto yra tas pasninkas, raginimas neišglebti, save sukontroliuoti? Ar tai tik religiniai atgyvenę prasimanymai?

Koks yra krikščioniškas požiūris į malonumus?

Ne tik plačiojoje visuomenėje, bet ir pas pačius krikščionis yra susiformavęs požiūris, kad krikščionybė pasisako prieš malonumus. Kartais susidaro toks vaizdas, kad tarsi kuo nemaloniau, tuo geriau. Gavėnios laikotarpis kai kam taip pat gali reikšti kančios aukštinimą, malonumų menkinimą.

Vienoje vienuolinėje bendruomenėje Aukštaitijoje ant naujai statomo pastato sienos gražiai surašyti dvasios vaisiai, kurie yra minimi Šv. Rašte: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas ir panašiai, o vieno iš dvasios vaisių kažkodėl ir nepastebėjau - ogi malonumo.

Kažkaip šį dvasios vaisių mes savo nuožiūra galime paprasčiausiai išimti, iškirpti, nutylėti, nes sąmonėje tiesiog įsismelkę, kad malonumas - tai kažkas blogo, priešprieša krikščioniškam tobulumai: jei dar mėgsta malonumus, tai dar iki tobulumo, šventumo tarsi labai toli. Drįsiu pasakyti, kad krikščionybė nepasisako prieš malonumus, bet už pratęstus malonumus, už gražią malonumų visumą.

Šventajame Rašte ne kartą kartojama: „netapkite malonumų vergais“, tačiau krikščionybės istorijoje šis požiūris į malonumus iškrypo: malonumo vengta kaip blogio: buvo įsivyravusios kai kurios asketinės praktikos, kurios net prieštarauja paprastam žmogiškumui. Kita vertus, negali būti greito malonumo siekimas žmogaus tikslas.

Gyvenimas pirmiausia turi būti prasmingas ir teisingas, dėl to kartais tenka patirti ir nemalonumų, net pakentėti. Paradoksalu, kad tikrasis malonumas yra kaip pasekmė, kaip dvasinio gyvenimo vaisius. Pasaulio istoriją labai įtakojęs apaštalas ir mokytojas Paulius rašė: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22)

Netapti malonumų vergais

O kas gero iš vergystės malonumams? Šiandieninė vakariečių visuomenė tikrai yra kaip vergė savo tariamo „malonumo“. Ar ne paradoksas: jei viena pasaulio dalis kenčia badą, tai kita – nuo nesaikingumo, apsirijimo serga ( patiria nemalonumą!).

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, kasmet iš bado miršta maždaug penki milijonai vaikų, pakankamai pasaulyje maisto negauna 852 milijonai žmonių. Tuo tarpu Pasaulio Sveikatos Organizacija teigia, kad išsivysčiusiose šalyse labiausiai sergama dėl apsirijimo ir išglebimo.

Garsiai trimituojama dėl pasaulio ekologinės situacijos, klimato katastrofiško atšilimo. Ar tai taip pat ne dėl „vergystės malonumams“, vartotojiškumui? Ar vergystė ir vartotojiškumas daro žmones laimingus? Štai pavyzdžiui, per 50 metų labai laimingų žmonių Didžiojoje Britanijoje sumažėjo nuo 52 proc. 1952 m. iki 36 proc. 2006 m., nepaisant to, kad žmonės per šį laikotarpį tapo triskart materialiai turtingesni.

Visiems žinomas mokslininkų bandymas atliktas su pelėmis, kai jos galėjo paspaudus pedaliuką patirti malonumą. Jos taip dažnai pradėjo tuo „naudotis“, kad nebesidomėjo nieku kitu ir nuo tų malonumo dozių krūvio nugaišo. Ar su žmonėmis nėra panašiai? Visų narkomanijos rūšių esmė yra nelaisvė, vergystė, nesaikingumas. Vieni vergauja cheminiams narkotikams, kiti – įvaizdžiams, reklamai, beje, didelė žmonių dalis yra blogų naujienų narkomanai.

Susivaldymas, saikingumas yra būtina sąlyga tikram malonumui ir gyvenimo pilnatvei pasiekti. Manau, kad visi esame patyrę, kad dažnai jaučiamės tiesiog laimingi įkvėpdami gaivaus oro ir atrodytų, kad ko daugiau gyvenime reikia. Taip pat kartais pasijaučiam nelaimingi, nors atrodytų sąlygos jaustis laimingam yra bemaž visos.

Tada betrūksta tik to reklamos melagingai siūlomo dar neturimo „laimės“ dalykėlio, o kai tai turi, tai dar kito. Tačiau tai tik laimės iliuzija, voverės bėgimas uždarame rate. Tą iliuziją siūlantys gali negražiai iš to pelnytis. Laimė, malonumas yra mūsų vidinėse nuostatose, požiūryje, dvasioje.

Kančia taip pat yra vertybė, kai jį yra prasminga, teisinga, vaisinga, vedanti į prisikėlimą, kaip sakoma: „Per kančias į žvaigždes“. Tai nori pasakyti ir pasiruošimo prisikėlimo šventei - Gavėnia bei Šv. Velykų šventė. Prisikėlimui reikia pastangų, kartais ir „kaulų laužymo“ ką labiausiai patiria nusprendę išsivaduoti iš narkomanijos, alkoholizmo ar kitų priklausomybių. Bet verta: galutinis rezultatas būna laisvė, malonumas ir tikroji laimė. Toks palinkėjimas ir Šv. Velykų proga.